Pasigirdo redaktorės Ramutės skambutis. Ji prašo atsiliepti į kokią nors Tiesos.lt svetainės skaitytojų jau pasiūlytą temą. Pasakiau, kad ir pats turiu aktualių temų.
Bet kai atsiverčiau tuo metu Liudviko Jakimavičiaus moderuojamą diskusiją ir, pasidomėjęs daugiau, sužinojau apie tai, kas įvyko „Lietuvos sąraše“, viskas apsivertė. Negalėjau patikėti, kad įvykiai jau taip toli yra nuėję. Jeigu būčiau stovėjęs toliau nuo jūsų veiklos, turbūt būčiau pasakęs: gerai, kad ir šį sykį susilaikiau nuo tiesioginės politinės veiklos. Dabar skauda. Ir stipriai. Daugiau, negu įsivaizdavau. Keletą dienų nėjo išstumti iš galvos to, ką sužinojau. Atkrito ne tik mano tema. Beverčiai pasirodė ir skaitytojų siūlymai.
Užvaldė mintis: kam reikia ieškoti kitų temų, kai neturime atsakymo į patį svarbiausią situacijos užduodamą dienos klausimą: ką daryti toliau?
Neslėpsiu, nemačiau didelių „Lietuvos sąrašo“ politinių perspektyvų. Apie tai kadaise jau teko kalbėti ir Dariaus Kuolio sukviestame susitikime, kuris įvyko Lietuvių literatūros institute. Jis daug labiau man imponavo kaip drąsus ir atkaklus inteligentų pilietinis judėjimas, nepriklausomos Lietuvos sąjūdis. Čia jis atrodė kaip gaivi, gana vieninga ir, svarbiausia, ištikimai morališkai užsiangažavusių žmonių komanda. Niekur kitur tokio susitelkimo žmonių neteko matyti. Visų kitų judėjimų publika buvo daug margesnė ir konfliktiškesnė. Net nejauku buvo pagalvoti, kad štai šitie moralinio pasišventimo apimti žmonės vieną dieną pavirs standartiniais politikais. Jau tada kilo klausimas: o kas galės juos pakeisti? Juk mes neturime pilietinės visuomenės…
Bet nepaprastai aktyvus įsitraukimas į referendumo organizavimą ir savivaldos rinkimus sužadino viltis, kad čia gali įvykti ir poslinkių į profesionaliąją politiką. Nesugebėjau tik įsivaizduoti, kuo norėjo tapti „Lietuvos sąrašas“: dar viena valdymo galių siekiančia partija, šiek tiek išplečianti ir taip jau margą viešpataujančių partijų ansamblį, ar šią realybę neigiančia moraline ir profesine alternatyva? Pirmasis kelias tokiai komandai atrodė per daug menkavertis, net ir absurdiškas. Juk tą galimybę jau išmėgino apie 30 partijų. Kuo gali patraukti visuomenę 31-oji partija? Pasakyti, kad bus kitokia? Bet kuri partija to nesakė? Juk visi ateina su gražiais pažadais. Ką ji gali pasiūlyti, kad žmonės atgautų viltį? Dar sunkiau padaryti, kad darbai atitiktų žodžius ir viltys būtų pateisintos, kai partiniai interesai ir lobistai daro tokį spaudimą. Atrodė akivaizdu, kad šiam morališkai užsiangažavusiam judėjimui daug labiau derėjo kitas kelias. Buvo pagrindo galvoti, kad „Lietuvos sąrašas“ siekia ateiti kaip visuomenės moralinio atsinaujinimo partija. Tik ar ji galėjo būti tokia?
Įvairios Nepriklausomybės laikų patirtys rodė, kad uždegti tokį atsinaujinimą galėjo tik stipri pilietinė organizacija. Ar nereikėjo pirmiau galvoti apie tokios organizacijos sukūrimą, o tik paskui – apie ėjimą į profesinę politiką? Bent jau taip savo laiku galvojo buvęs vyriausybės kancleris, o vėliau Seimo narys, JDJ ir NDJ įkūrėjas velionis Kęstutis Čilinskas. Tų reguliarių antiprezidentinių renginių Daukanto aikštėje (kad ir kokie prakilnūs jie būtų) juk negalėjo pakakti.
Bet ne mažiau svarūs pasirodė ir priešingi argumentai: esanti valdžia niekada neleis tokios organizacijos sukurti. Juk ji nesiteikė net piliečių surengto referendumo rezultatų pripažinti. Ji moka taikytis tik su žaidimų lygmens „demokratija“. Per tą neilgą laiką jau beveik visa žiniasklaida pasidavė juristų ir politikų suderintam Garliavos įvykių nušvietimui. Vis aiškiau darėsi, kad ne Prezidentūra, o Prokuratūra paėmė į savo rankas tų įvykių interpretavimą. Juk Lietuvos žmonės iki šiol nežino, nei kur yra slepiama mergaitė, nei viso ten įvykdytų nusikaltimų masto, nei tikrųjų kaltininkų. Šiandien jų mąstymas ir vertinimai yra valdžios ir ją aptarnaujančios žiniasklaidos rankose. O įtakingi klanai jau yra sau pakankamai gerai užsitikrinę prie jų visus priėjimus, todėl nesuka galvos dėl bendrų visuomenės reikalų. Solidarumas, net tautos išlikimas mažai ką tedomina. Gyvenama šia diena, daugiausia – nuo vienų rinkimų iki kitų. Tuo tarpu moraliniam šalies prisikėlimui reikėjo užangažuoti ne tik žiniasklaidą, bet ir sutelkti daug meninių, politinių bei apskritai visuomeninių jėgų.
Šie faktai, matyt, buvo pagrindiniai argumentai, paspartinę ėjimą į savivaldos rinkimus. Žinoma, tai buvo rizikingas sprendimas. Problemiški buvo ne tik sąjungininkai, bet ir pilietinio judėjimo likimas. Nauja partija be pilietinio judėjimo užnugario – beveik niekas. Visai galimas daiktas, kad nei apie tuos dalykus, nei apie savo būsimą misiją bei santykius su savo sąjungininkais nebuvo daug galvota, nei diskutuota. Tiesiog šokta į judantį traukinį. Bet nemanyčiau, kad tai buvo daroma iš blogos valios, o ne iš skubos ir nepakankamo organizacinių darbų pasiskirstymo. Tačiau skilimo faktas yra neginčijamas įrodymas, kad tokie svarstymai į demokratinę politiką pretenduojančiai partijai yra būtini. Demokratija turi būti jos narių įpročiu virtęs kasdienio gyvenimo principas. Išorinė demokratija be vidinės demokratijos yra tik publikai skirto spektaklio vaidinimas. Lietuvoje, deja, kol kas beveik visos partijos turi didelių vidinės demokratijos problemų. Didžioji dalis lyderių yra tik tvardytis bepradedantys autokratai. Todėl nėra daug vilčių, kad tokių partijų kuriama valstybė būtų demokratiška.
Nereikėtų ramintis – naujos partijos skilimas nėra geras reiškinys nei pačiai partijai, nei atskilusiems žmonėms. Visi žino, kad iš tikrųjų tai jų irimo simptomas. Į jį būtų galima nekreipti daug dėmesio, jeigu tas simptomas būtų retas, o su juo nežūtų ir žmonių dedamos viltys. Ne tik tų, kurie daug jėgų, sveikatos ir laiko yra paskyrę tokiems judėjimams, bet ir tų, kurie tikisi permainų Lietuvoje. Tuo tarpu jis kaip tik labiausiai būdingas visiems kritiniams ir į politines permainas labiausiai orientuotiems Lietuvos judėjimams. Kai kas čia mato net viešpataujančių partijų infiltracijas. Bet toks aiškinimas per daug pigus. Šitokiu įprastu savo neįgalumo perkėlimu ant svetimų galvų tik nesėkmingai maskuojamas nenoras, vengimas ir nesugebėjimas giliau aiškintis stipriai degraduojančių tarpusavio santykių…
Kad ir kaip būtų nesmagu, privalome pripažinti, kad vėl atsidūrėme prie sudužusios geldos. Kiek tokių sudužimų buvo, turbūt jau niekas nesuskaičiuotų! Kiek partijų bei pilietinių judėjimų šitaip užbaigė savo amžių! O iš to daroma vis kategoriškesnė išvada – Lietuvoje išugdyti organizuotos pilietinės visuomenės nebeįmanoma. Tokia visuomenė būtina ne kokioms ambicijoms tenkinti, o jėgų pusiausvyrai sukurti. Privalu galų gale kiekvienam suprasti, kad be jos valdžių savivalė nebeišvengiama. Reikėtų Lietuvoje neįmanomai aukštos valdžios kultūros, kad ji pradėtų save apriboti teisingumo vardan. O to niekada nebus, kol nebus jėgų pusiausvyros. O be jos valdžios savivaliavimas yra norma. Tos savivalės padarinys – ne tik emigracija. Didžioji visuomenės dalis apimta neįgalumo ir rezignacijos. Panašiai kaip ir Kristaus gimimo laikais iš savo valstybės žmonės jau iš esmės nieko nebesitiki: belieka tik laukti palankių atsitiktinumų arba Dievo malonės.
Taigi ką daryti toliau? Apie tą, manau, mes dabar pirmiausia ir turėtume galvoti. O kad galėtume laisvai galvoti, praverstų, kad mūsų mąstymas išsilaisvintų iš piktų jausmų paralyžiaus ir situaciją pamatytume iš šalies. Pradžiai užtektų atvėsti. Tam galėtų padėti kad ir Marko Aurelijaus „Sau pačiam“. Bent šiek tiek pasiskaitinėti. Gal dar pasidalinti stoiškumo įspūdžiais su kitais. Su kaltinimais čia tikrai nereikėtų per daug skubėti. Labiausiai apgailėtini – turgaus kivirčai, kurie nieko nesprendžia, niekur neveda, o diskredituoja visus, net ir tuos darbus, kurie bendromis jėgomis jau buvo atlikti. Žinoma, čia negalima visai atmesti ir šiokio tokio laimėjimo. Išsiliejo pyktis, o su juo ištekėjo ir dalis tiesos…
Kodėl tada šios tiesos nepanaudoti partneriškiems tarpusavio susitarimams už apskritojo stalo? Tik prieš tai tektų pripažinti mažiausiai bent tris dalykus: pirma, kad padėtis jau yra pasikeitusi ir dabar bendrauja ne seni bičiuliai, o du lygiateisiai partneriai; antra, kad tie partneriai geranoriškai išsako savo pageidavimus vienas kitam ir rašytiniu susitarimu yra pasiryžę įtvirtinti tolesnio bendravimo sąlygas; ir, trečia, ten pat nusako, kokias funkcijas bendroje veikloje įsipareigoja vykdyti bei tarpusavio paslaugas atlikti.
Aš suprantu, toks atsisėdimas sutarčiai Lietuvos visuomeninėje veikloje – negirdėtas dalykas. Čia skilimas visada yra neišvengiamo suirimo pradžia. O reikia tiek nedaug – tik peržengti savo nuoskaudas ir pasiryžti iš geros valios kylantiems bei nesavanaudiškiems kompromisams. Panašiai kaip ir atsiprašymo atveju. Nepasakytume, kad mūsų krašte nedaroma kompromisų. Atvirkščiai, visa mūsų politika ir verslas pagrįsti kompromisais, kartais net gana šlykščiais ir bestuburiškais. Bet, deja, jų nėra ten, kur nėra turtinio ar valdymo intereso. Bet juk jie turėtų būti visur, kur tikslai ir uždaviniai svarbesni (kilnesni, visuotinesni) už kai kuriuos nepatogumus ir asmenines nuoskaudas.
Ar nesusidarė proga savo pačių susitarimais paliudyti arba atmesti įsiėdusią išvadą, kad Lietuvoje sukurti organizuotos pilietinės visuomenės nebeįmanoma. Jeigu sutiktume atmesti šią išvadą, po partijos skilimo faktu tektų užbrėžti storą brūkšnį, kuris turėtų reikšti ne tik senųjų santykių pabaigą, naujųjų pradžią, bet ir bendro intereso supratimą, naudingą visai pilietinei visuomenei. Taip būtų padarytas bazinis kompromisas, priverčiantis susėsti prie apskrito stalo.
Išsisukinėti nuo tokio kompromiso – tai pripažinti moralinį „Lietuvos sąrašo“ pralaimėjimą, kuris ilgainiui gali grėsti net kapituliacija arba vegetavimu iki galutinio jėgų ir resursų išsekimo, o kartu darsyk patvirtinti, kad Lietuvoje nebeįmanoma sukurti organizuotos pilietinės visuomenės.
Nereikėtų guostis tuo, kad atskilusių žmonių nedaug. Jų vaidmuo, svoris ir įtaka skaičiais neįvertinamas. Bet net ne tai svarbiausia – jie kelia problemas, kurių sprendimas gyvybiškai būtinas pačios partijos demokratizavimui – visuomenę demokratizuoti siekiančioje partijoje demokratijos niekda nebus per daug.
Prašyčiau dovanoti, kad įsikišau ne ten, kur norėjau. Bet nepasakyti negalėjau, nes per daug jus visus gerbiu…
Krescencijus Stoškus