Apie tris dešimtmečius bendrame nesąmonių sraute LRT kartu su gatvės mada lyg papūga kartojo feministinę lyčių lygybės ideologiją. Šiandien ji netikėtai prabilo apie reikalingumą steigti atskiras mergaičių ir berniukų klases, o gal ir mokyklas. Ką tai reiškia? Atgimstančius „viduramžius“ ar tiesiog feministinės ideologijos ir genderizmo pabaigos pradžią? Ar pajuokavimą? Bet „aprylius“ buvo vakar. Be to, LRT jis buvo uždraustas. Ir apskritai tokiais dalykais Europoje nejuokaujama.
Šį siūlymą ryžosi paskelbti mokytoja, pasiremdama savo asmenine patirtimi ir pavyzdžiais iš JAV bei Didžiosios Britanijos. Žinoma, būtų teisingiau, jeigu ji būtų pradėjusi nuo pavyzdžių iš Amerikos, o tik paskui prakalbusi apie savo patyrimą. Juk tos patirtys buvo. Tik drąsos nebuvo. Asmeniška patirtis įgyja reikšmės tik tada, kai už nugaros turi tokius liūtus. Jeigu drąsa iš ten, tai būtų teisingiau išsiaiškinti apie ten prasidėjusią feminizmo krizę. Bet pradėta nuo Lietuvos, kurioje feminizmas yra pasiekęs pačią kulminaciją. Į pokalbį įtraukta juristė, psichologė ir kiti specialistai apie tą krizę dar nieko nėra girdėję. Vadinasi, su jomis iš viso nėra apie ką kalbėtis. Juolab kad motyvas pasirinktas bene pats juokingiausias: darželiuose berniukai trukdo mergaitėms mokytis. Bet čia atsirado vienintelė proga pasakyti tą didžiausią banalybę iš banalybių: berniukai skiriasi nuo mergaičių ne tik auklėjimu, bet ir prigimtimi. Nepasakyta tik to, kad net kruopščiausiu auklėjimu to skirtumo nesiseka sunaikinti, kad net visiškai berniokiškai apsirengusios, apsikirpusios, priešingos lyties bruožus imituojančios mergaitės figūroje, judesiuose ir gestuose sveiki berniukai visada ieško ir ieškos moteriškų požymių.
Iki kokio klaikumo turi būti ideologizuoti žmonės ir pats jaunimas, kiek turi būti užblokuotas ir neutralizuotas sveikas protas, kad jis priimtų pačią primityviausią ne tik lyčių, bet ir žmonių lygybės ideologiją.
Ir gintų ją. Kariautų dėl jos. Įteisintų ją ne tik įstatymais, bet ir madomis. Visur žmonės mato didžiulius skirtumus. Kasdien jie grumiasi, varžosi, rungtyniauja, lenktyniauja, konkuruoja, sportuoja. Ir čia pat kartoja: visi žmonės yra lygūs. Juk tai ciniškas melas. Melas per akis. Ir stebėtinai žmonės susitaiko su tuo melu kaip gyvenimo norma. Indoktrinacija priverčia nematyti realybės, užsimerkti prieš faktus. Kad tokiam elgesiui, tokiam mados kraštutinumui artėja galas, matyti iš permainų Vakaruose. Vis daugiau imama kalbėti apie seksualinės revoliucijos pabaigą ir seksualinę disciplinos atgijimą. Ten ne tik atsiranda berniukų ir mergaičių klasės. Ryškiai diferencijuojasi jaunuolių ir merginų elgesys ir apranga. Vaikinai mokosi džentelmeniškumo, merginos – elegancijos. Vis labiau išryškinami lyčių skirtumai. Ginamasi, kad tai nėra grįžimas į viduramžius, bet reakcija į naująją barbarizaciją ir subtilesnių santykių ilgesys. Jį galima vadinti prablaivėjimu iš to santykių suvulgarėjimo, kuris tęsėsi pusšimtį metų.
Žmonės – ne serijinės gamybos produktai, o skirtybės, individualybės. Nelygybė kyla iš pačios žmonių prigimties (jėgos, sveikatos, gabumų), išsilavinimo, dedamų pastangų, socialinės padėties, atsitiktinių aplinkybių, gyvenimo būdų ir pan. Didžiausias paradoksas šioje civilizacijoje yra tas, kad žmogus, šimtmečiais ugdęs ir tebeugdąs savo skirtybes, taip lengvabūdiškai susitaiko su jas neigiančios žmonių lygybės ideologija. Taip vyksta dėl to, kad lygybė yra tapatinama su vienodumu. Tai ypač būdinga feminizmui, kuris lyčių nelygybę mėgina įveikti suvyrėjimu. Jis nežino kito būdo, kaip įveikti moteris žeminančią padėtį, išskyrus vyriškas pareigas, vyrišką aprangą, vyriškas manieras, vyriškas ydas, vyriškas funkcijas ir t.t. Tik sporte ir kariuomenėje neginčijamas vyriškos jėgos pranašumas.
Šios pastabos apie žmonių įvairumą neneigia žmonių lygybės principo, be kurio būtų neįmanomas nei teisingumas, nei demokratija. Nuo seniausių laikų buvo kalbama apie lygybę prieš Dievą ir prieš įstatymus. Pirmuoju atveju buvo mąstomas žmonių lygiavertiškumas, t. y. vienoda žmonių kilmė ir vienodas mirtingumas. O antruoju – vienodos teisės ir vienoda atsakomybė. Abi šias lygybės formas galima laikyti bazinėmis. Greta jų naujaisiais laikais atsirado socialinės lygybės principas, šiais laikais paprastai traktuojamas kaip socialinės atskirties mažinimo principas. Žodžiu, kalbant apie lygybę, visada privalu turėti galvoje, koks tos lygybės aspektas mums rūpi. Lygybė reikalinga ne tam, kad unifikuotų žmonių skirtybes, bet kad sutelktų tas skirtybes humaniškam (teisingam ir demokratiškam) gyvenimui, t.y. bendravimui, bendradarbiavimui ir bendrabūviui.