Atsakymas žinomas.
Žmonės nesitiki jokių permainų. Nusivylimas Seimu – jokia paslaptis. Tą žino ir pats Seimas. Bet dėl to galvų nesuka.
Partijos per daug savanaudiškos. Jos labiau primena vien tik savo interesais gyvenančių kompanijas, šiurkščiau kalbant, čečėnų klanus, trokštančius valdyti valstybę iki savo amžiaus galo.
Vadinasi, turi tą pačią silpnybę, kaip ir visam pasauliui žinomas Putinas, irgi rytietis. Užuot svarsčiusios, kaip padidinti pasitikėjimą Seimu, kaip pagerinti jo prestižą, partijos svarsto vien tik tai, kaip sustiprinti partijas, kaip sugundyti, pritraukti publiką.
Įdomiausia, kad tuo daugiausiai rūpinasi ir politologai su žiniasklaida. Šiemet jie ypač džiūgavo, kad „bus gražu, įdomu pasižiūrėti“. Lyg tai būtų ispaniškos kovos su buliais.
Ir iš tikrųjų šiemet pirmąsyk per 30 metų partijų diskusijos buvo paverstos linksmais žaidimais (spektakliais, juokavimais, lažybomis). Ypač čia gerai jautėsi Uspaskichas.
Surimtėjo politikai tik rinkimų dieną, o ypatingai šiandien, kai visi pribrendo antram rinkimų etapui. O ką daryti su Seimu, kai jis atitrūksta nuo visuomenės ir ima gyventi tik sau?
Plūstis? Laukti kitų rinkimų?
Taip ir gyvename…