Jūsų dėmesiui siūlome filosofo ir visuomeninko Krescencijaus Stoškaus atsakymus į „Statybos“ redaktoriaus Juozo Šalčiaus klausimus.
Juozas Šalčius: Rinkimai praėjo, bet diskusijos tebevyksta. Susidaro įspūdis, kad niekas nežino, ką daryti. Ką tai galėtų reikšti?
Krescencijus Stoškus: Politikai priekaištauja žmonėms, kad šie menkai dalyvavo rinkimuose. Bet jie nutyli, kad tie žmonės yra nusivylę ir Seimu, ir partijomis, ir politika. Jie gerai mato, kuo pavirto Seimas. Jis ne tik daro šiurkščias klaidas, bet ir su pasimėgavimu veliasi į nesibaigiančias patyčias bei nebrandžių žmonių kivirčus. Partijos čia daugiausia rūpinasi tik grynai savais interesais, o didžioji politikos dalis – beveik net neslepia, kad ji yra įsipainiojusi į slaptus oligarchinius suokalbius. Be to, nėra jokia paslaptis, kad vyksta dažni papirkinėjimai, o į Seimą skverbiasi daugiausia gana abejotinos reputacijos žmonės. Kitaip tariant, didžioji jų dalis turi ne tik rimtų moralinių, bet ir teisinių problemų. O to visai pakanka, kad visuomenė prarastų pasitikėjmą valdžia ir pati vengtų dalyvauti rinkimuose. Kokia prasmė spausti žmones, kad jie dalyvautų rinkimuose, jei nematyti pastangų, didinančių pasitikėjimą ir Seimu, ir partijomis, ir politika.
Žinoma, po rinkimų visada būna daug nepatenkintų ir nusivylusių rezultatais. Šįsyk jų ypač daug, nes rinkimus laimėjo neoliberalioji kryptis, kuriai daug metų kritikos negailėjo didžioji dauguma Lietuvos žmonių: partijų, pilietinių judėjimų, ideologinių srovių ir šiaip laisvų piliečių. Neoliberalizmas buvo siejamas su oligarchinių jėgų savivale, valstybinių interesų išdavyste, globalizmu, avantiūrizmu, anarchizmu, tradicijų ignoravimu ir pan. Kai kam jis asocijavosi net su radikaliausiais kairuoliškumo (leftizmo) pasireiškimais, pvz., bolševizmu. Dėl to pralaimėjusios partijos šįsyk buvo ypatingai sukrėstos. Tai buvo jų egzistencinis klausimas. Jos buvo priverstos surasti atsakymą, ar tikrai yra pralaimėta politikai, kuri neturi istorinės perspektyvos. O gal kaip tik atvirkščiai? Gal jie patys turi susitaikyti su savo perspektyvų praradimu? Pripažinti, kad visa jų politinė veikla buvo iliuzinė?
Rimtai šį klausimą sugebėjo iškelti bene tik „Nacionalinis susivienijimas“. O jis kilo iš būtinumo suprasti, ar pralaimėjimo priežastys slypėjo neperspektyviuose politiniuose tiksluose ir uždaviniuose, ar politinėje veikloje (strategijoje, taktikoje, metoduose). Abiem atvejais tai buvo viltingas savo ginklų nesudedančios partijos apsisprendimas. Neabejotinai tam turėjo reikšmės intelektualinis potencialas. Nors iš pradžių mėginimas išsiaiškinti savo partijos pralaimėjimo priežastis atrodė gana nedrąsus ir spontaniškas, tačiau greitai jis buvo racionalizuotas. Visi juto, kad padėtis turi būti iki galo išaiškinta. Ypač geru ženklu reikėtų laikyti tai, kad diskusija buvo gana vieša, geranoriška, didžia dalimi taktiška ir netikėtai atvira. Nors dabar diskusijos gerokai prigeso, tačiau kitoms pralaimėjusioms partijoms ir tokia savianalizė dar nepasiekiama. Apskritai jos, atrodo, dar iš viso nėra atgavusios amo.
Juozas Šalčius: Teko girdėti, kad tamsta nelauktai susidūrėte su „karališkuoju“ virusu. Malonu, kad lydėjo sėkmė. Linkėdami stiprios sveikatos, norime klausti, gal turite auksinį patarimą šia aktualia visuomenei tema?
Krescencijus Stoškus: Taip teko išbandyti savo jėgas. Tik ta sėkmė nuo manęs nedaug tepriklausė. Ištiktas viruso, menkai tenutuokiau, ką man daryti. Galų gale ryžausi kreiptis į labiausiai patikimą ir taurų žmogų, kokį turėjau savo pažįstamų tarpe. Tai buvo kunigas, gydytojas, chirurgas, humanitarinių mokslų daktaras prof. Andrius Narbekovas. Mielasis Andrius be paliovos sekė mano būklę, teikė itin naudingus patarimus ir už mano pasveikimą meldėsi kartu su savo Mamyte. O mano nepagydomai ligai kontroliuoti jis pasiūlė itin nuoširdų gydytoją genetiką prof. Danielių Serapiną. Šis daktaras greitai sudarė vaistų ir maisto papildų tvarkaraštį, kurio vienas egzempliorius iki šiol kabo ant sienos. Pagal jį iki šiol vis dar gyvenu, keliuosi ir gulu. Tai jiedu stebuklingai stiprino mano ir visos šeimos imuninę sistemą, kai teko atsidurti savo namų karantine. Nulenkiu galvą prieš šiuos nuostabius Lietuvos žmones. Šiam gydymui daug padėjo ir ypač jautri sesers Angelės parama bei nuolatinė ir ištverminga mano sūnų Liutauro ir Argaudo globa. Kol bus tokių auksinių žmonių, manau, visada rasis ir kiekvienam asmeniui pritaikytų auksinių patarimų.