Pirmiausia privalome pareikšti didžią pagarbą visiems mūsų krašto žmonėms, supratusiems tiesioginės demokratijos svarbą valstybės gyvenimui ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais prisidėjusiems prie Referendumo organizavimo: iniciatyvos parodymo, parašų rinkimo, piketų organizavimo, plakatų piešimo, informacijos platinimo, įsitraukimo į viešus debatus ir t.t.
Tai neabejotinai pats didžiausias ir labiausiai neįkainojamas pilietiškumo pasireiškimas po Lietuvos išsivadavimo Sąjūdžio.
Bet jeigu tikrai gerbiame šiuos žmones ir esame pasiryžę pradėtame procese siekti pažangos, neturime vadovautis valdančiųjų politinių partijų „moraliniais“ principais, o būti ypač sąžiningi ir pripažinti, kad balsavimo rezultatai neadekvatūs ir įdėtam darbui, ir iškeltų klausimų aktualumui. Jie turėjo ir galėjo būti žymiai geresni. Ypač Vilniuje ir Kaune. Labai nemalonu pripažinti šitą faktą, bet tai tiesa. Skaudi tiesa. Ir ši tiesa turi būti gerai išanalizuota bei įsisąmoninta, jeigu rimtai ketinama tęsti pradėtą darbą.
Žinoma, lengviausia paskelbti, kad valdžia ir oficialioji žiniasklaida piktnaudžiavo savo padėtimi, pažeidinėjo įstatymus, tyčiojosi iš Referendumo organizatorių, kvietė į pagalbą policiją, perkėlė rinkimus į vasaros atostogas… Tai irgi tiesa. Bet negi buvo galima iš jų ko nors kito tikėtis? Juk jie tik dar kartą pasirodė, kokie yra iš tikrųjų. Jų klanas ir po Referendumo tebekartoja, kad Lietuvai visiškai užtenka jų „atstovaujamosios demokratijos“.
Galėtume pripažinti ir dar skaudesnį dalyką: tauta pati save išdavė, nes nepasinaudojo puikiausia proga, kuri jau ilgai nepasitaikys. Vertėtų paskelbti, kad ji tebėra pavojingai pakrikusi ir dezinformuota. Net mūsų kultūros žmonės stebėtinai menkai tesusigaudo, kokia to Referendumo prasmė. Bet kas iš to? Mūsų politikoje tai įprasta. Bet kas pralaimėjimo priežastis mato tik kitų elgesyje, išsisukinėja nuo atsakomybės ir neįsipareigoja taisyti padarytų klaidų.
Jeigu norime dalyvauti pozityviose Lietuvos valstybės ir jos ateinančios kartos gyvenimo permainose, privalome būti atviri ir skaudžiai savikritiški. Privalome aiškiai pasakyti, kad po puikiai organizuoto parašų rinkimo triumfo Referendumo organizatoriai apgailėtinai greitai atsipalaidavo… Užuot iš karto ėmęsi paties sunkiausio ir atsakingiausio agitacinio, aiškinamojo, šviečiamojo darbo, užuot sutelkę ir rengę tokiam darbui labiausiai tinkamus žmones, kai kurie iš jų vėlėsi į vieną po kitos vykusias rinkimų kampanijas ir demonstravo savo perdėtas partines ambicijas. Tuo metu tai nebuvo nei pats garbingiausias, nei apdairiausias jėgų išbandymas. Jis priminė folklorinį medžiotoją, kuris vienu metu vaikosi dešimt zuikių ir netenka nė vieno.
Tas parengiamasis darbas, man rodos, kaip reikiant nesusistygavo net iki pat Referendumo. Stigo laiko ir aiškiai užsiangažavusių žmonių. Labiausiai svarbus čia turėjo būti gyvas žodis ir intensyvus bendravimas su balsuotojais. Bet dažniausiai buvo apsiribota plakatais ir skrajučių platinimu. Šių žodžių jokiu būdu nereikėtų laikyti kokiu kaltinimu ar priekaištavimu. Daugelis iniciatorių netausojo nei jėgų, nei pasišventimo. Bet tiesiog pristigo laiko ir nepasitaikė po ranka tam darbui tinkamų žmonių.
Reikia ypatingai pasidžiaugti, kad daugumoje viešųjų debatų Referendumo organizatoriai pasirodė nepalyginamai pilietiškesni, sociališkai brandesni ir visa galva aukštesni už politikus, bet tokių debatų buvo apgailėtinai mažai. Tai didelis intelektualinis turtas, kurį privalu tausoti. Tačiau tokius debatus reikėjo pradėti mažiausiai prieš kelis mėnesius. Daug daugiau galėjo talkinti ir pilietiškiausioji Lietuvos žiniasklaidos dalis. Bet ir jos nebuvo daug. Juolab kad pasitaikė net tokių viešųjų debatų dalyvių, kurių tiesiog nejauku buvo klausytis. Pernelyg krito į akis, kad čia buvo atvykę ir visai atsitiktinių žmonių: į vienus klausimus atsakymų jie neturėjo, nuo kitų išsisukinėjo arba po kelis sykius kartojo tas pačias išmoktas formules. O tokiomis sunkiomis sąlygomis šitokių dalykų apskritai neturėjo būti.
Neabejotinai pasitvirtino ir seni nuogąstavimai dėl keturių Referendumo klausimų. Žinoma, jie visi buvo svarbūs ir savaip papildė vienas kitą. Bet dar daugiau kam jie sutrukdė pozityviai apsispręsti: apie tai buvo kalbama ir viešai, ir privačiai. Juolab kad visuomenės akyse jų visų taip ir nepavyko rimtai išdiskutuoti, nei elementariai suformuluoti. Debatų metu net Referendumo gynėjai kaltę vertė Vyriausiajai rinkimų komisijai, o Referendumo metu žmonės painiojosi, kaip biuletenį paženklinti: „taip“ ar „ne“. Norėta keturių zuikių, o nelaimėta nė vieno.
Suprantama, ne šie apsirikimai nulėmė galutinius rezultatus, o išorinės sąlygos – tautos pilietinis pakrikimas ir valdžios politinis konformizmas. Abi jas slegia tas pats susitaikymas su realybe „čia ir dabar“, t.y. neįgalumo jutimas ir vengimas galvoti apie savo šalies bei jos kultūros likimą. Bet tokiam jutimui ir vengimui gali solidžiau pasipriešinti tik pilietiškai brandi, atsakinga, solidari ir savo ribotumus operatyviai įveikianti visuomenės dalis. Reikėtų tikėtis, kad šis pralaimėjimas tik sustiprins jos valią bei pasiryžimą visais konstituciniais būdais grumtis už tiesioginę demokratiją, o per ją sustiprinti ir visos visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis bei sužadinti valdžios ambicijas pasirūpinti suverenios tautos išlikimu.