Laikraščiai skelbia, kad didžiausią pavojų mūsų šaliai kelia tarp pabėgėlių įsitaisę radikalai. O man atrodo – mes patys. Kuo čia dėti radikalai? Kodėl mes taip blaškomės? Kodėl mūsų svarstymai neturi tos krypties, kurią teisingai nurodė Seimas. Pirmą ir turbūt paskutinį sykį jis paskelbė protingą išvadą: „Lukašenka mums paskelbė hibridinį karą“. Vadinasi, mes turėtume atsakyti adekvačiomis karinėmis priemonėmis. Bet iki šiol mes neturime karo padėties įstatymo. Viso labo yra tik 2000 metų projektas. Sugebėta įvesti tik ekstremalią padėtį. Tokią pat, kokia buvo įvesta prasidėjus Gedimino kalno griūčiai. O realiai vyksta tik sienų stiprinimo imitacijos ir kiti vaikų žaidimai.
Kodėl aš taip sakau? Dėl to, kad jau niekam nerūpi karinė gynyba. Pirma, Vidaus reikalų ministerija kariauja su riaušininkų grupėmis ir mūsų gyventojais, nenorinčiais įsileisti avantiūristų, smurtautojų ir provokatorių į savo tarpą. Antra, hibridinis karas jau paverstas vakarietiška NEKALTŲ BĖGLIŲ GELBĖJIMO POLITIKA. Tai pati gėdingiausia dabartinės politikos dalis, pagrįsta apsimetinėjimu, nukreiptu prieš savo visuomenę ir valstybę. Sudaromas įspūdis, kad a) bėgliai nėra pažeidę valstybinės sienos, kad b) niekas nežino, jog tie bėgliai yra pagrindinė Lukašenkos smogiamoji jėga.
Negi niekas viršuje neįstengia suprasti, kad tuo būdu mes tik patarnaujame Lukašenkai. Net jeigu to ir negalėtume laikyti valstybės išdavyste, šitas žmogus gali būti dėkingas Lietuvai. Šiandien jis triumfuoja.