Krescencijus Stoškus. Šis tas apie mūsų partijų likimą

Mane stebina, kodėl šiandien Lietuvoje vis dar yra daug žmonių, taip lengvai tikinčių ta verbaline poliarizacija, kuria kadaise yra „pasikrikštiję“ konservatoriai ir socialdemokratai (kitur jie vadinami socialistais). Iš esmės tą patį būtų galima pasakyti ir apie jų dešinumą–kairumą. Užtenka bent kiek atidžiau pasidomėti tų partijų sandara (sudėtimi), trumpais istoriniais pokyčiais ir lyderių pažiūromis, kad atsiskleistų jų tariamas ryšys su konservatyviais ir progresyviais visuomenės sluoksniais. Abiejų pusių pažiūros pasirodytų kompromisinės ir net konformistinės. Jau seniai ši poliarizacija yra netekusi aiškesnės prasmės, nes abi pusės taiko į centrą. „Konservatoriai“ net patys save neretai vadina į centrą (t.y. į vidurinį sluoksnį) orientuotais dešiniaisiais. Apie kairiųjų centrą neteko girdėti, bet suartėjimas vyksta iš abiejų pusių. O dėl to išauga dar dvi neoliberaliųjų partijų atmainos, galėjusios lengvai susijungti su dabartine valdančiąja koalicija.

Nenoriu pasakyti, kad taip vyksta tik Lietuvoje. Panašūs procesai vyksta ir Vakarų pasaulyje. Tik ten daugiau reiškia istorinės tradicijos. Kaip žinoma, apie tų skirtumų nykimą pirmieji prabilo „naujieji kairieji“ ir kai kurie postmodernistai, pasiryžę atgaivinti asketiško komunizmo projektą. Į tai yra atkreipę dėmesį net gana nuosaikūs Vakarų kultūros kritikai. Anot D. Belo (Daniel Bell), Amerikos kultūroje vyrauja liberalios tendencijos, dėl to tais atvejais, kai naujos idėjos susikerta su liberalizmu, kai kurie autoriai verčiami jaustis nejaukiai. O jeigu jie atvirai išdrįsta kritikuoti kai kuriuos šiuolaikinės kultūros aspektus, jie apšaukiami „neokonservatoriais“. Prie pastarųjų jis priskiria ir save. O šitas neokonservatorius apie save paskelbia štai ką: „Ekonomikoje esu socialistas, politikoje – liberalas, o kultūroje – konservatorius“. Ir ne dėl to jis taip sako, kad būtų nenuoseklus. Bet kaip tik dėl to, kad siekia nuoseklumo, jis negali vienu masteliu matuoti skirtingų socialinio gyvenimo sričių. Socialinė sistema yra tapusi tokia daugiamatė, kad senoji poliarizacija jau yra netekusi jokios prasmės.

Gerb. D. Kuolys, pradėjęs pokalbį apie vieną iš konservatyvizmo pradininkų Berką (E. Burke), atkreipė dėmesį į tai, kad jis jau 18 a. susiejo konservatyvizmą su bendruomene ir tradicija. O toliau prie tos pačios politinės orientacijos buvo priskirta M. Tečer (M. Thatcher) ir net I. Šimonytė. Bet man atrodo, kad dėl minėtų modernybės permainų jau neturi nieko bendra nei su M. Tečer (M. Thatcher), nei su I. Šimonytės politika. Turėtume pripažinti, kad oficialiojoje politikoje jau pučia kiti vėjai. O Lietuvoje mes dar esame verčiami kopijuojuoti globalistinę politinio korektiškumo ideologiją.

Tik dėl šios prievartos atsirado Šeimos gynimo maršas. Ir, žinoma, dėl šios priežasties didžiajai politikų ir žiniasklaidos daliai nepavyko suprasti to paprasto dalyko, kad su šeimos gynimo maršu į Vilnių atvyko kaip tik tie politinio filosofo Berko minimi amžiaus konservatoriai. Man įdomiausia kaip tik tai, kad 18 amžiuje filosofui Berkui tą realybę buvo nesunku numatyti net 200 metų į priekį, o valdžią užėmę verbaliniai „konservatoriai“ jau taip toli nuo jų buvo atitrūkę, kad net neįstengė nei jų atpažinti, nei jų suprasti. Ir dėl to jie jiems virto tiesiog marginalais ir padugnėmis. Ar ne taip prasideda pats pigiausias ir realistiškiausias (chuliganiškiausias) istorijos perrašymas?

Šiomis pastabomis aš norėjau atkreipti dėmesį į keletą dalykų.

Pirma, kad to šviesios žmonijos ateities pasaulio, kurio revoliuciniais pertvarkymais siekė 19 a. teorinės utopijos, jau nebeliko. Neliko nė tikėjimo progresistų (pažangiečių) istorine pergale prieš konservatyviuosius sluoksnius.

Antra, jį pakeitė į dabartį (čia ir dabar) orientuota antiutopinė reklaminio vartotojų gundymo civilizacija. Kad įtiktų (patiktų) vartotojų visuomenės masėms (žr., Ortegos i Gaseto „Masių sukilimas“), t.y. daugumai, konservatoriai (ten, kur jų buvo) ėmė vis labiau kairėti, o kairieji (progresistai) – dešinėti, kad pritrauktų didžiąją visuomenės dalį ir nebūtų tapatinami su komunistais.

Trečia, Šeimų gynimo maršas bei jo rėmėjai savo prisirišimu prie tradicinės šeimos pirmąsyk Lietuvoje atvirai galėjo parodyti ne tik savo ištikimybę rašytinei Konstitucijai, bet ir realiai konservatyviam (paprotiniam) gyvenimo būdui.

Ketvirta, tuo spontanišku prisijungimu prie Šeimų gynimo maršo didelės žmonių masės paskelbė, kad jos atmeta (nes kelia teisėtą pasipiktinimą) prievartiniu būdu valdžios diegiamą neribotos šeimų įvairovės praktiką, psichologiją ir ideologiją.

Penkta, kosmopolitinį korektiškumą deklaruojanti politika, politologijja ir žiniasklaida visą laiką slėpė ir ignoravo tą spontanišką konservatyvių visuomenės sluoksnių atmetimą, pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą. Dažniausiai net bėgo nuo jo. O dabar štai verbaliniai konsevatoriai apgavo patys save. Demonstruodami savo pačių neišmanymą (bukumą ir aklumą), jie ėmė tyčiotis iš konservatyvizmo vien dėl to, kad tas konservatyvizmas pasirodė per daug tikras ir visai ne ten, kur jis buvo produkuojamas tik kalbos ženklais ir vienoje kompanijoje kartu su liberalais.

Šešta, pirmąsyk į dienos šviesą taip ryškiai išėjo oficialus kaukėtumas. Ne tik tas, kuris saugo, bet ir tas, kuris maskuoja, slepia realybę, ją pakeičia simuliacijos, imitacijos, vadinamos politiniais žaidimais.

Septinta, mums tenka pats nemaloniausias uždavinys – nuimti tas kaukes, kad ne tik visi žinotų, bet ir matytų.

Aštunta, kas turi reikalų su mokslu ir religija, visi žino, kad klystam visi. Be abejo, klystu ir aš. Todėl vis taisau, tikslinu ir papildau šį tekstą. Tikiuosi, kad ir jūs padėsite, nurodydami man mano netikslumus, apsirikimus ir klaidas. Tik tam būtina viena sąlyga – reikėtų atidžiai perskaityti tekstą.

Iki susitikimo!

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
13 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
13
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top