Veidaknygė
Vienas vyras manęs paklausė, ką studijuoju. Atsakiau – politiką.
O jis sako: „Na, ką padarysi…“
Vyras buvo protingas matematikas, parašęs gerą knygą, todėl pasidarė įdomu, kokios studijos jam nėra „ką padarysi“. Susikūriau kelis variantus apie daktarus ir advokatus.
O jis man atsako:
– Verta yra tik TILTUS tiesti. Nes jei niekas nebūtų pradėjęs, tai mes neturėtume nei miestų, nei plytų tiems miestams.
Pasidarė liūdna: ne visada įkalu vinį, o čia – visą tiltą!
Ir tada pagalvojau apie savo alma mater. Apie universitetą, kur mokė konstitucijos, geopolitikos ir energetinio saugumo, o aš slapta mokiausi, kaip statyti tiltus. Nuo savo iki kito širdies. Iki budėtojos. Iki bibliotekininkės, ieškančios tavo knygos. Iki kursioko, kuris vienas, bet kartais mūsų per daug, kad pastebėtume.
Ir buvo dėstytojų, kurie mus MOKĖ, kaip statyti tiltus įtiesdami juos į tavo širdį.
Vienos Dėstytojos po paskaitos paklausiau, ką ji mano apie abortus. Rūpėjo, nes norėjau apie tai rašyti. O ji pradeda: „na, kiekviena moteris yra nepriklausomas valstybės individas, turintis teisę, todėl, kaip pažiūrėsi, todėl…“ Beveik paskendau jos mandagume, todėl dar kartą jai: „DĖSTYTOJA, o kaip JŪS iš esmės, kaip žmogus, apie tai galvojat?“.
Ir ji:
– Žinai, kai man visi sakė daryti abortą, nes turėjo gimti neįgalus vaikelis, aš vis dėlto pasirinkau gimdyti. Dabar važiuoju pas savo 8 metų gražuolį.
Išeidavau ir norėdavau šokti. Pirmas TILTAS.
Buvo, kad kostiumuotas Dėstytojas kalba apie diplomatiją ir staiga gauna SMS, nuliūsta ir sako visas sumažėjęs: „Man čia parašė… Turiu bėgti, mano vaikas mašinoj laukia sergantis, tikrai turiu bėgti, atleiskit“.
Išeidavau ir norėdavau dainuoti. Antras TILTAS.
Buvo kitas Dėstytojas, kurio paskaitose paraštėse slapta užsirašydavau viską, ko mokė gyvenimui ir mylėjimui. Kartą jis šaukė ant studentų „Jums dabar 22 metai. Norit baigti univerą, sėdėt teismo salėj ir teisti kitus. Ar gali 22 metų žmogus teisti kitą? Mozė 40 metų ganė avis, kol Dievą pamatė degančiam krūme. Jam buvo 80 metų, kol pasiekė savo gyvenimo aukštumą – pamatė Dievą. O jūs? 22 metų jau norit pasaulį valdyti. Gavot diplomą ir galvojat jau: visi niekai, tik jūs kažkas? Koks tu teisėjas? Vaikas tu. Tu dar nežinai, kodėl tas žmogus taip pasielgė. Tavo branda ateis, kai pradėsi rūpintis kitais, ne vien savimi.“
Ir emigruot neleisdavo! Sakydavo: „Kada paskutinį kartą laikėt juodą žemę savo rankose? Ateis pavasaris, išeikit į lauką ir prisikaskit juodos žemės, pasiimkit į delną ir stebėkit – čia JŪSŲ žemė. Čia TAVO pakojis“
Išeidavau ir norėdavau gyventi. Trečias TILTAS.
Buvo vienas dėstytojas, kuris tapo Dėstytoju gyvenimui. Nemažai gyveno JAV, todėl klausiau, ar nepasiilgo. O jis: „Kažkada JAV buvo svajonių kraštas, į kurį visada norėjau grįžti. Šiandien mano svajonių kraštas, į kurį visada noriu grįžti, yra ČIA“ (ir parodo nuotrauką, kur šypsosi jo žmona ir vaikai).
Išeidavau ir norėdavau savo svajonių krašto. Ketvirtas TILTAS.
Po to buvo ir penktas, ir dešimtas, ir… visas tiltų bakalauras.
Koks galingas yra dėstytojas, kurio širdis stipresnė už jo kelnių kantą. Ir koks gražus, kai mažas. Kai paparastas. Kai susijaudina dėl vaiko. Kai myli žmoną ir to neslepia.
Kuris rodo ne tik skaidres, bet ir gyvenimą. Nes žemėlapius ir pats gali išmokti, o krypties – ne visada.
Dėstytojai ir mokytojai, kokie jūs gražūs, kai griaunat sieną ir statot tiltą. Mums to tilto labai reikia, nes kartais mes tabaluojam pelkėj ir nežinom, kur krantas.
Trumpai apie autorę: Kristina Jankauskaitė yra VDU bakalaurantė.