Iki „galimybių paso“ įsigaliojimo stengiausi supirkti savo vaikams reikalingus daiktus. Vis dėlto šio bei to pritrūko, o ypač – kelnių darželinukams, nes joms greitai pradyla keliai. Maloni staigmena, kad jų galima rasti Lidl. Tik gaila, kad darželinuko, kurio keliai plyšta greičiausiai, kelnių dydžio nebuvo.
Maža bėda – atsiraitosim brolio kelnes, ir tiek.
Tikrąją šiandienos bėdą išryškino advokatas Saulius Dambrauskas: „Esminis klausimas: ar pripažįstame segregaciją, kaip visuomenės reguliavimo principą? Jeigu sakome, kad vardan aukštesnio visuomenės gėrio toks reguliavimas vis tik yra priimtinas, tai toliau lieka tik ideologinis klausimas: kas yra pripažįstama (ar anksčiau ar vėliau gali būti pripažinta) „aukštesniuoju visuomenės gėriu“: visuomenės sveikata, kitiems – rasės ar tautos grynumas, dar kitiems – biologiškai apspręsta ar socialiai pasirinkta lytis ir pan. Taigi šis principinis klausimas: ar pripažįstame visuomenės segregaciją kaip teisinio reguliavimo principą – lemia Žmogaus Teisių apimtį bei ateitį. Beje, tai, kad pakankamai palankiai visuomenė priima segregaciją, liudija, koks gležnas šis išsiugdytas Žmogaus Teisių suvokimo daigas ir kaip lengvai galime atrasti atitolimui nuo jų motyvų.“
Kai dirbau Vaistų kontrolės tarnyboje, dalyvavau keliuose ikiteisminiuose tyrimuose ir administracinėse bylose dėl pažeidimų klinikinių tyrimų metu ir vaistų registracijos teisėtumo. Supratau vieną dalyką – vaistų kūrimas ir išleidimas į rinką yra tokio kompleksiškumo klausimai, kad bandymas įrodyti tiesą teisiniuose procesuose yra bergždžias Sizifo darbas. Kai posėdyje vieni pateikia dėžę argumentų, kitame posėdyje kiti pateikia dvi. Ir tai tik pasakos be galo pradžia. Tyrėjai, prokurorai ir teisėjai tiesiog negali įsisavinti tiek daug sudėtingiausios mokslinės, medicininės informacijos ir be specialių žinių įvertinti, kur ir kaip ta informacija manipuliuojama. Sprendimus dažnai lemia kiti veiksniai arba bylos pasibaigia senatimi.
Patiriu tam tikrą déjà vu. Atrodo, siaučia mokslinės ir pseudomokslinės informacijos, statistinių duomenų, teisinių interpretacijų ir asmeninių istorijų audra. O čia viskas dar keliais lygmenimis sudėtingiau, nes audroje sukasi ne tik vakcinų saugumo ir veiksmingumo duomenys, bet ir įvairūs viruso plitimo, pavojingumo niuansai, sveikatos sitemos problemos, taikomų kovos su pandemija priemonių pagrįstumas, efektyvumas, teisėtumas…
Žmonės pasirinko, kuria puse tikėti, o kurią kvestionuoti, ir kasdien gali gauti marias argumentų savo įsitikinimams sustiprinti bei gimstančioms abejonėms paneigti. Kuo toliau, tuo gilesnė praraja veriasi tarp skirtingų „tikėjimų“. Diskusija tarp jų nėra nei nuoširdi, nei laisva, nei atvira.
Informacinės audros metu valstybės taikoma prievarta ir žmonių sergregacija ypatingai skaudi. Juk nėra aiškių atsakymų, kaip iš tiesų turime elgtis. Ne, „galimybių paso“ veiksmingumo kovoje su pandemija mokslas neįrodė. Net Vyriausybės ekspertai pripažįsta, kad tai politinis sprendimas.
Tik istorijos tėkmėje, tik atsigręžę atgal galėsime įvertinti, kas iš tiesų vyko, kokie sprendimai buvo naudingi, o kokie žalingi. Dar negreitai suprasime jų naudos ir žalos mastą.
Pasistenkime, kad tada mūsų vaikams nebūtų gėda žiūrėti vieni kitiems į akis.