Laisvos visuomenės institutas
Net ir po to, kai Prezidentas pasirašė Seimo priimtą įstatymą, įpareigojantį Lukiškių aikštę sutvarkyti pagal jos memorialinę paskirtį, Vilniaus meras pasiduoti neketina. Klausiančius apie paplūdimio likimą joje R.Šimašius nuramino: „[Į]statyme numatytai gerai moralei jis neprieštarauja, todėl kaip ir planavome, paplūdimiu vilniečiai galės džiaugtis iki rudens pradžios“.
Taigi rinkiminė Laisvės partijos akcija greitai nesibaigs, o Laisvės TV yra pasiruošusi ją papildyti naujomis atrakcijomis: A.Tapinas paskelbė apie „Nacionalinį pliažo gynybos komitetą“, kuris kviečia atėjus laikui gyva grandine apjuosti paplūdimį bei apginti jį nuo buldozerių.
Nepaisant teisės viršenybės ir demokratinės valstybės tvarkos, šie „laisvės nešėjai“ įsivaizduoja galintys laisvai spręsti, ką daryti su valstybinės reikšmės aikšte. Visuomenės nuomonė čia taip pat neturi esminės reikšmės – į kritiką, kad laisvės aukų atminimo su pliažo linksmybėmis painioti nedera, meras atsakė: „Siūlau nekreipti dėmesio į juos ir toliau švęsti laisvę ir gyvenimą. Ten, kur jums norisi, o ne ten, kur jums nedraudžia.“ Įžūlu, betgi kaip patrauklu…
Gal iš tiesų – kaip sako meras ir jo palaikytojai – laisvė mums buvo iškovota, kad galėtume nevaržomai džiaugtis? Atsipalaiduokime pagaliau, juk paplūdimy yra taip linksma ir smagu!
Kaip čia pasakius… Visada įsivaizdavau, kad paplūdimyje smagu, nes pasikaitinęs saulutėje gali atsigaivint vandenyje, po to sušilti ant smėlio, vėl atsigaivinti… Gali klausytis bangų ošimo ar saulei leidžiantis į jūrą medžioti „žaliąjį spindulį“. Gi vietą, kurioje daug smėlio, kepina saulė, bet nėra vandens telkinių, tiktų vadinti ne paplūdimiu, o dykuma (kaip pastebėjo ir M.Gailius).
Čia tai bent laisvė! Dykumoje juk gali daryti, ką nori: į visas puses lakstyt ir šokinėt, ropinėti, šliaužioti ir voliotis… Jokių taisyklių, jokių ribojimų ar draudimų! Galų gale, kai tik užsinorėsi, gali laisvai įkišti galvą į smėlį ir, apsimetęs stručiu, pasislėpti nuo realybės. Tiksliau sakant, realybę nuo savęs paslėpti. Pamiršti mūsų valstybės laisvės kainą, kurios simboliu yra tapusi šį aikštė. Pamiršti, kad prieš mus gyvenusioms kartoms mes esame skolingi; kad turime būti dėkingi, branginti ir saugoti tai, ką gavome iš praeities.
Iš tiesų R.Šimašius įrengė ir A.Tapinas žada ginti ne paplūdimį, bet paminklą liberaliai laisvės sampratai. Tai ne vien rinkiminis Laisvės partijos triukas, kartu tai yra liberalių idėjų marketingas.
Paplūdimys laisvės aukų atminimo vietoje simbolizuoja liberalią svajonę, kad bet kurią akimirką kiekvienas galėtų ištarti: „Štai aš čia ir dabar pats priimu sprendimus ir niekas man negali nurodinėti, ką, kur, kada ir kaip turiu daryti“. Kaip rašo V.Malinauskas, „Liberalizmo projektui yra gyvybiškai svarbu įtvirtinti taisyklę, kad Lietuvoje nebėra vietų, kuriose negalėtų atsirasti pliažas tiesiogine ar perkeltine prasme. Diena, kai Lietuvoje nebeliks su tradicija, gerbtinais simboliais ar kultūra susijusių vietų, kuriose nebus galima įrengti pliažo, ir bus tikroji galutinio liberalizmo triumfo diena.“
Liberalai kovą už laisvę supranta paprastai – iš esmės, kaip ribojimų ir draudimų naikinimą. Todėl liberalios demokratijos projektas jaučia didelę antipatiją kultūrai, kuri, nors ir netobulai, riboja, apibrėžia ir kreipia žmogaus veiksmus asmeniui ir visuomenei palankia kryptimi. Liberalizmo siekis nutraukyti ir numesti nuo visuomenės kultūros „pančius“ padeda toliau skinti liberalias pergales, nes nuo kultūros išlaisvinti visuomenės nariai negeba patirti istorijos tėkmės, jie žino tik dabartį.
Liberalizmui yra būdinga tendencija žmogaus sprendimus vertinti dabarties perspektyvoje: kaip patenkinti dabar kylančius norus bei poreikius. Sprendimai atsiejami ne tik nuo praeityje išieškotų atsakymų, bet ir nuo įsipareigojimų toli siekiantiems tikslams, nuo atsakomybės prieš ateities kartas. Todėl nenuostabu, kad liberalus sostinės meras dažnai demonstruoja nepagarbą mūsų tautos didvyriams ir savo sprendimais nuosekliai trina visuomenės istorinę atmintį. Nenuostabu, kad R. Šimašiaus partija siekia įgyvendinti „laisves“, kurios laikui bėgant ardo ir skurdina mūsų visuomenę, vis mažiau kultūrinių resursų palikdamos ateities kartoms.
Visame pasaulyje liberalūs politikai daug dėmesio skiria individualistines, vartotojiškas ir seksualines aistras varžiusių tradicijų, papročių ir institucijų griovimui. Tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse jie vis dažniau pasiekia teisės pergalę prieš kultūrą šeimos santykių srityse. Neatsitiktinai – juk į vaikų auginimą nukreipta santuokinė vyro ir moters šeima savo esme siekia suvaldyti individualistinius polinkius bei ugdo atsakomybę už save, už kitą ir už bendrąjį šeimos gėrį. Nors ir netobulai, bet visgi geriausiai, šeimoje yra formuojamas „asmenybės stuburas“ – puoselėjamos dorybės ir iš kartos į kartą perduodamos vertybės.
Tai yra priežastys, kodėl šeima visais laikais buvo laikoma pamatine visuomenės ląstele. Kartu tai yra priežastys, kodėl liberalizmas santuokinę vyro ir moters šeimą laiko vienu svarbiausių savo kovos taikinių.
Išvaduotas nuo kultūrinių „suvaržymų“ žmogus netenka vidinių elgesio orientyrų, o tai ne tik lemia asmeninio gyvenimo nuosmukį, bet ir didina socialinį chaosą. Todėl iš kultūros išlaisvintai visuomenei reikalingas vis detalesnis teisinis reguliavimas ir vis akylesnė viešo ir privataus gyvenimo kontrolė. Šis procesas skatina valstybės aparato augimą ir legitimuoja didėjančią valstybės galią, kurią vainikuoja liberaliam projektui nepalankios kalbos cenzūra.
Paradoksas – visuomenę išlaisvinti žadantis liberalizmas ją vis labiau pavergia. O liberalus meras drąsiai skelbia, kad sprendimas už mūsų sumokėtus mokesčius Lukiškių aikštėje įrengti paplūdimį, kuris buvo nederintas nei su Vilniaus gyventojais, nei su miesto taryba ir atsakingomis institucijomis (kitaip tariant, autoritarinis), yra laisvės išraiška. Bet juk mes paplūdimio toje vietoje nesirinkome, jį mums išrinko. Tai yra ne mūsų, bet mūsų mero laisvė. Tiksliau – jo savivalė. Įžūlokai skamba kvietimas ją švęsti.
Ne, laisva visuomenė be ribų nėra įmanoma. Kaip atrodo laisvė be ribų, vaizdžiai aprašė dar Hobsas. Galėjimas daryti viską, ką tik nori, galiausiai priveda prie visų karo prieš visus. To pasekmėje gyvenimas tampa bjaurus, brutalus ir trumpas.
Į Hobso nusakytą visuomenės būklę veda ir R. Šimašiaus bei A. Tapino užmojis griauti ne tik kultūrines, bet ir teisines ribas – nepaklūsti galiojančiam įstatymui. Tokios akcijos atrodo smagiai, bet yra destruktyvios, nes didina teisinį nihilizmą ir gilina visuomenės susipriešinimą.
Visais ankstesniais laikais – nuo Sokrato iki XIX amžiaus – Vakarų civilizacija skelbė visai kitokią laisvę. Laisvas buvo tas, kuris laisvai nuo savo troškimų, pagundų ir instinktų geba pasielgti protingai ir teisingai; kuris gali pasirinkti tai, kas yra gera ir vertinga. Vakarų kultūra puoselėjo kuriančią, o ne griaunančią laisvę.
Neatsitiktinai teksto pradžioje pasitelkiau dykumos įvaizdį. Jis vaizdžiai parodo, kad vien apribojimų ir draudimų nebuvimo laisvei nepakanka. Tikra laisvė egzistuoja tada, kai yra tam tikri gėriai (vertingi dalykai), kuriuos žmogus gali laisvai pasirinkti. Ką reiškia laisvė studijuoti, laisvė reikšti savo įsitikinimus, laisvė pasirinkti gydytoją dykumoje, kur nėra jokių apribojimų, tačiau nėra ir universitetų, žiniasklaidos, sveikatos priežiūros įstaigų? Tam, kad šie ir panašūs gėriai egzistuotų, visuomenė juos turi sukurti, saugoti ir puoselėti. O čia reikalingos elgesio normos, ribojimai ir draudimai.
Kitaip tariant, laisvės ribos nėra savitikslės. Didelė dalis žmogui reikalingų gėrių (tokių kaip šeima, kultūra, teisinė tvarka, švietimas, mokslas, ekonominė veikla ir jos vaisiai, religija) gali atsirasti ir egzistuoti tik visuomenėje. Laisvės ribos yra skirtos apsaugoti gėriams, kurie yra svarbūs žmogaus klestėjimui visuomenėje ir pačios visuomenės išlikimui. Jei nustoja egzistuoti reikalingi gėriai, sunyksta ir laisvė.
Pavyzdžiui, jei sunyksta mokslo institucijos, nebelieka ir laisvės rinktis kokybiškas studijas. Jei sunyksta visuomenės pagarba įstatymo viršenybei, valstybė nepajėgia užtikrinti laisvei būtino saugumo ir teisinės tvarkos. Jei sunyksta asmens dorybes ir vertybes puoselėjanti kultūra, visuomenėje lieka vis mažiau narių, pajėgių siekti prasmingų gyvenimo tikslų, kurie augina ir stiprina visuomenės laisvę.
Todėl kultūros dykumoje laisvės nerasime. Ten galime išvysti tik laisvės miražą.
Teisingi pastebėjimai. Šimašiaus ir Armonaitės svaičiojimai niekaip nesiderina su mūsų tautos papročiais ir tradicijomis. Gaila, kad jų niekas nestabdo. O turėtų…
Mes „kovojame”, o pliažas ir toliau tęsiasi. O taip yra todėl, kad į pederastų eiseną susirenka greičiau ir daugiau, nei, pvz., į mitingą prie LRT. Lenkija pasidalinusi per pusę, bijau, kad Lietuvoje esame mažuma.
Šimašiniai įteisino laisvę meluoti. Pliažas be vandens yra melas. Įteisino ir prievartą. Atsieit, o ką jūs mums padarysite? Mūsų valia – mūsų galia. Įdomu, ką jie artimiausiu metu įrengs Katedros aikštėje? Manau, tas laikas jau netoli. Ką būtų galima priešpastatyti? Sugalvoti, ką įsirengti ir ką švęsti po Šimašiaus arba savivaldybės langais. Tik reikia sugalvoti, kaip apsisaugoti nuo ,,teisėsaugos”, kuri saugo tik tuos, kieno valia ir galia.
juos reikia priverstinai. Iš jų kvailų šypsenų matosi, kad jie neadekvatūs. Apie sveiką protą kalbos ir būti negali – ji išpūtė iš jų galvų vaivorykštiniai
mielieji,ką gali suprasti reptilijos,smegenų tai gi ten nerasta,todėl su tokiais kaip šimašius,tapinas (kadangi jie man ne žmonės,todėl iš mažosios raidės),neverta net aiškintis…
parodėm kas Lietuvą valdo !!
(pasimokę iš Orwelo klasikos tą dalyką pavadinom laisve, teisingumu ir gerove)
Laisvė tai yra ne tai, kad tu gali daryti ką nori, o tai, kad tu gali nedaryti ko nenori…..
Filosofiškai nedarymas yra taip pat darymas, panašiai kaip ir kuo nors netikėjimas yra taip pat tikėjimas. Mano nuomone, tikroji laisvė yra išsivadavimas nuo žmogiškųjų ydų, nes didžiosios ydos (pagal katalikų Katekizmą jų yra septynios) yra priklausomybinės ligos, darančios žmogų nelaimingu.
Rėkyvoje (Šiaulių priemiestis) gyvenau trisdešimt metų.Buvo patogi vieta gyventi.
Didelis Rėkyvos ežero paplūdimys buvo apaugęs žolyte.Mėgo vaikai ir suaugę voliotis
ant minkštos ir kvapios žolytės,žaisti kamuoliu.
Smėliukas,matyt,duoda galimybę pasipinigauti.Ir tą žolytę kažkokie kvailiai paslėpė
po storu smėlio sluoksniu.Miesto meras Visockas,matyt,nemėgsta žalios ir švarios gamtos,kvepiančios ir minkštos žalumos.Iš kur Lietuvoje tiek daug vidutinybių?
Šimašius ne vienas toks ekzempliorius,kurio galvoje makaronai.
Bedvasiai smelio pylejai, bet labiau stebina kiek bedvasiu „pramogauja” kaip tikrame papludimy. Mastantis zmogus tikrai nesimegautu liberalu „LAISVE”. Aikste yra visos valstybes atspindys ir jos nebaigiamas sutvarkymas yra piktybiskas ir uz tai reiketu asmenines atsakomybes.
tenka isistikinti,kad blogi pavyzdziai uzkreciami,jukLandzbergis beveik prezidentas ir niekas jam negali uzdrausti uzurpuoti signataru balkoneli ir priimineti paradus kartu su prezidentais,nors visi zinome,kad siuos apaletus jam uzkabino Rasa Jukneviciene,tad kas gali suvaldyti Simasiu,jis pasake,kad jis beveik napoleonas ir basta!Labai viskas elementaru,juk dvieju standartu nevalia buti.As jau pradejau kurti partija ir padovanuosiu visiems anukams,juk nestebina?
Gali būti, kad viskas paprasčiau- kai Lietuva nebebus kolonija, su visais atvirais fondais, tada ir baigsis visos nesąmonės.
Šimašiau, Šimašiau, pastatytum tu žiemos pliažą Lukiškių aikštėje, va tai būtų žaliavos diskusijoms! Intelektualioms. Labai, labai. Iki pat pavasario. Juk neparašyti straipsnio apie Lukiškių pliažą, tai baisus atsilikimas nuo gyvenimo, nuo mados šauksmo, nuo patriotizmo ir t. t., ir t. t.
O dabar… vos tik pagalvoji apie Lukiškių pliažą… iškart pasijunti tarsi… na, tarsi su vėsinimo liemen šunims, iš dogdream.lt… kaifas, kaifas ir dar kartą kaifas!
išvytas iš Sovietų Sąjungos už „Žiojėjančias aukštumas” („Zijajuščije visoty”) yra vaizdingai pastebėjęs apie Gorbio pastangas sukurti komunizmą su žmogišku veidu: kiek gensekas besistengė, vis išlįsdavo komunistinės kiaulės snukis (svinja roža), kol gyvulių ūkio tvartas sugriuvo.
*************************************************
Ar ne tos pačios veislės kiaulaitės knyslę išvystame,
kai tik pažvelgiame į neolibų progresistų darbelius ir jų veidelius?
jei netingit atsiversti respublika lt, tai ten vienas tvirto stoto šiaulietis atvirame laiške šimašiui davęs ultimatumą ir terminą išmėžti dykumą iš visai Lietuvai priklausančios Lukiškių aikštės, žadėjo, jeigu ką, pasibaigus ultimatumo terminui atvykti į Vilnių su keliasdešimties vyrų būreliu ir padėti susitvarkyti. Tikiu kad pažadą tesės. Tik va, ar neprireiks iš anksto apsirūpinti nacionaliniams pliažų gynimo tapinams pampersais, – anaiptol nesu tikras.
Šimašiaus propaguojamas liberalizmas veda prie anarchijos. Savavališkai už valdiškus pinigus daro rinkiminius šou, kiršina visuomenę, niekina tautos simbolius ir tradicijas. Tapinas per savo televizorių įpila žibalo į ugnį. Sostinės meras pareiškia, kad nesilaikys įstatymų. Kur nuves tokia destrukcija?
jei valstybėje bardakas tai tik dėl įstatymų leidžiančių bardaką, o jei Lukiškių aikštėje pliažas tai pirmiausia tas pliažas ir atsirado dėl įstatymų leidžiančių Lukiškių aikštėje atsirasti pliažui, o jei šiandien atsirado Lukiškių aikštėje pliažas tai kas gali paneigti kad rytoj vietoj Lukiškių pliažo neatsiras Lukiškių raudonų žibintų lavkės kaip laisvės išraiška ? Įspūdis kad Lukiškių pliažas tik overtono langas kitoms laisvės išraiškoms.
Šimašius ir Tapinas kovotojai už laisvę? O kodėl tada Garliavos atveju jie vaizduoja, kad ryžtingai stoja į įstatymo pusę ? Negi nematot, kad laisvę šis kominterno sparnas naudoja instrumentiškai? Panašiai, kaip mūsų, atseit, socdemai – liaudies gerovę.