Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.

Kai 2011 m. Konstitucinis Teismas paskelbė, jog „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“, ir išaiškino, jog šeima yra grindžiama tam tikrais „ryšiais“, nujautėme, kad šis išaiškinimas turi gilesnę prasmę nei vien santuokos, kaip šeimą kuriančio juridinio fakto, sumenkinimas. Anot Teismo, ne patys žmonės sudarydami santuoką laisvai nusprendžia tapti šeima, bet valstybė, įvertinusi sugyventinių vidinius ryšius, imperatyviai nurodo, kas ir kada, savo ar ne savo noru tapo šeima. Apsipratus su nuo santuokos laisva, bet prievartine sugyventinių šeimos samprata, buvo žengta toliau – Seimo narių grupė pateikė Civilinio Kodekso pataisas, kuriomis siekiama įtvirtinti sugyventinių teisę į registruotą „partnerystę“ (toliau – Projektas).

Nėra jokios abejonės, kad tikrasis Projekto rengėjų tikslas yra įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę. Pagal Europos Žmogaus teisių teismo praktiką tai reikštų privalomą jos prilyginimą santuokinei vyro ir moters šeimai, o kartu – ir partnerių teisę įsivaikinti vaikus. Šį siekį išduoda įvairūs niuansai, pvz., tai, kad Civiliniame Kodekse santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu, o partnerystę – tiesiog su „sugyventiniu“.

Svarbus santuokos aspektas yra tas, kad vienam asmeniui visam gyvenimui ištartas „taip“ idealiu atveju reiškia visam gyvenimui ištartą „ne“ visiems kitiems asmenims. Projekto rengėjai žino, kad tai neaktualu jų atstovaujamiesiems, ir išskiria „esminę partnerystės savybę“ – „paprastumas lyginant su santuoka“. „Ji gali būti sudaroma aiškiai ir greitai, o nutraukiama – skaidriai ir be ilgų teisnių bylinėjimųsi, kurie dažnai seka santuoką.“

Visa tai „puikiai“ tinka gėjams, nes dviejų vyrų sąjunga yra ypač nestabili. Pvz., JAV 20 metų kartu išgyvena tik 5% homoseksualių vyrų; Amsterdame, „AIDS“ žurnalo2003 m. duomenimis, homoseksualūs vyrai kartu išgyvena vidutiniškai 1,5 metų ir per tą laikotarpį jiems „nutinka“ apie 8 neištikimybės atvejai. Tai beveik nestebina – ilgalaikiškumas nėra būtina santykių savybė, kai jie remiasi potraukiu, iš kurio negali kilti gilesnė, laiko ir pastangų reikalaujanti šeimos prasmė (vaikų, kurie biologiškai yra abiejų partnerių palikuonys, gimdymas ir auginimas).

Keista, kad kartais net specialistai (pvz., medijų žinovai) nemato ar apsimeta nematantys, kokiais paprastais metodais yra keičiamas visuotinis žmonių galvojimas apie šeimą. Pavyzdžiui, birželio 5 d. diskusijoje A. M. Pavilionienė kalbėjo maždaug taip: „Šeima – ne tik gyvybės gaminimas, bet ir meilė, draugystė… Kiekvienas turi teisę kurti tokį privatų gyvenimą, kokio nori, nes gyvename tik vieną kartą.“ Socialdemokratės kolega Mindaugas tradicinei šeimai priskyrė terminą „agrarinis modelis“, nes vaikai šeimoje gaminami kaip darbo jėga. Partnerystės įstatymo iniciatorė D. Kuodytė antrino: šeima neturi būti „vaikų gaminimo fabrikas“…

Paradoksalu, kad asmenys, vaikų gimimui šeimoje apibūdinti vartojantys minėtus posakius, taip pat jų įkvėpėjai ir pasekėjai savo oponentus vadina netolerantiškais nekentikais („hater’iais“), piktais fanatikais (bigot’ais), prietaringais tamsybininkais, heteroseksistais, davatkomis ir kitokiais atstumiančiais arba šaržuotais personažais. Siaubingai bijantys bet kokio homoseksualumo (transeksualumo ar kito lytinio „savitumo“) gretinimo su psichikos sutrikimu, jie oponentams drąsiai suteikia homofobų statusą, o nepritarimą homoseksualių asmenų santykių tapatinimui su šeima vadina homofobija (transfobija ir pan). Tai jau tapo tarptautiniu, oficialiu ir visuotinai priimtinu terminu. Tačiau mediciniškai „fobija“ reiškia ne šiaip nepagrįstą, bet patologišką, liguistą baimę, t.y. psichinį sutrikimą. Nebūtina dėl diagnozės įsižeisti, bet galima pastebėti šio nenuoseklumo pasekmę – vienas sutrikimas „atsistojo“ į kito vietą ir naujoviškame mąstyme įsivyravo savotiška (atvirkščia, bet santykinai stabili) pusiausvyra…

Toks pasaulėžiūros vertimas aukštyn kojomis atitinka viešųjų ryšių strategiją, vykdomą pagal dviejų Harvardo universiteto absolventų (neuropsichiatro Marshallo Kirko ir politologo Hunterio Madseno) knygoje „After the Ball – How America will conquer its fear and hatred of Gays in the 90s“ (liet. „Po puotos – kaip 90-aisiais Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“). Tai puikiai suplanuota, rafinuota ir agresyvi, psichologiniu tikinimu ir propaganda masinėse medijose paremta manipuliavimo visuomenės nuomone technika, kurios veikimą kasdien galime stebėti ir savo šalyje.

Vienas šios strategijos tikslų – padaryti taip, kad asmenys, suprantantys autentiškos šeimos vertę, gėdintųsi savo įsitikinimų ir jaustųsi neturintys bendraminčių. Todėl jiems klijuojamos neapykantos kitokiems, pažangos baimės etiketės. Lietuvoje gėdą stiprina „geležinis“ atsilikimo nuo Vakarų argumentas – ten tai jau visi seniai suprato, o mes, posovietiniai runkeliai, niekaip negalime išsikapstyti iš provincialios neapykantos liūno… Taip yra nutildoma „tradicinė“ nuomonė. Drąsesni išsišokėliai, be jokios tolerancijos kitaminčiams ar užuojautos klystantiems, greitai ir triukšmingai pastatomi į vietą, kad ir jie, ir kiti žinotų, kokios konkrečios mažumos atžvilgiu negalima reikšti savo kaimietiško (ar „kaunietiško“) požiūrio. Gėdos jausmą papildo sankcijų baimė. Kai kuriose valstybėse principingai LGBT(Q) atžvilgiu „netinkamų“ pažiūrų besilaikantys asmenys yra atleidžiami iš darbo, jiems taikomos finansinės baudos ir kt. Trumpai tariant, totali laisvė po truputį virsta totalitaria.

Ir priešingai – kuriant gėjų įvaizdį spaudžiamas „užuojautos mygtukas“. Jie vaizduojami kaip simpatiški, mieli, bet aplinkinio pasaulio kankinami „geriečiai“. Nejučia jaunoji karta dreifuoja tolerancijos ir pažangos link. Tai lemia idealistinis polinkis ginti „pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, siekti progreso bei kovoti prieš neteisybę.

Jaunuolių siekiai, regis, labai gražūs ir geri, bet kai jie remiasi netikrais, išvirkščiais, dirbtinai į sąmonę įdiegtais mąstymo šablonais, rezultatas neišeina toks geras. Po Konstitucinio Teismo išaiškinimo ir daugybės minėtos strategijos deimantais papuoštų kūrinių (kinas, muzika, žiniasklaida…) jau beveik visiems „akivaizdu“, kad šeimai užtenka meilės, sutapatinamos su įsimylėjimo ir lytinės aistros reiškimu ta linkme ir kiekybe, kuria jis jaučiamas. Šeima prasideda ten, su tuo ir tada, kai atsiranda jausmai ir baigiasi jiems praėjus… Šiuo požiūriu, potraukis tos pačios lyties asmeniui yra pakankama sąlyga homoseksualių asmenų šeimai sudaryti. Galbūt kyla natūralus pasidygėjimas, bet iš tiesų nelieka loginio prieštaravimo karščiausiai naujienai, kai „tuokiasi“ vyrų arba moterų trijulės (anlg. – „trheesome“). Gražiai apdainuojama polimorija, arba kitaip – „daugiameilė“ (angl. – „polyamory“): „Mano siela tokia laisva, kad ji negali išbūti monogaminiame santykyje“! Šia ir panašiomis „dvasingomis“ formuluotėmis į „aukštesnį lygį“ keliami nemonogamiški, vienalaikiai (vykstantys tuo pat metu) meilės santykiai su neribotu skaičiumi asmenų (lytis čia neturi reikšmės). Polimorijos nariams rengiami praktiniai mokymai, kuriuose dalyviai stebi, kaip jų partneriai tarpusavyje užsiima intymiais veiksmais, ir tokiu būdu treniruojasi nejausti pavydo jausmų. Juk kuo daugiau meilės, tuo geriau, o „trukdžius“ reikia pašalinti… Nuoseklu, kad moksliniu lygmeniu pasigirsta etikos specialistų raginimų įteisinti vaikams nekenksmingą pedofiliją. „Pedofilijos išlaisvinimas: diskurso analizė“ – tai pernai Kembridžo universitete vykusioje konferencijoje pristatyto akademinio pranešimo pavadinimas. Jei šeimas grindžiame tik „ryšiais“, jausmais, potraukiais ir troškimais, kažin ar verta apsiriboti homo sapiens rūšimi ar netgi gyvomis būtybėmis…

Minėtas ir panašias meilės, bendro gyvenimo, „šeimos“ formas teisinantys argumentai yra grynai emociniai, vienas kitam prieštaraujantys ir deklaruojamų teiginių neįrodantys. Užmaišę tokią makalynę, pabarsto lygybės prieskonių bei laisvės skonio stipriklių ir sako: „Užsimerk ir išsižiok.“ Mes nuolankiai paklūstame ir greitai praryjame šį egzotišką delikatesą. Nusipurtę dėkojame už ištaigingas vaišes ir tikiname, kad buvo labai gardu. Nors skonis įtartinas, jokiu būdu nenorime žinoti tikros patiekalo sudėties, o apie ją prabilusius vadiname „gurmanofobais“. Juk būtų nesmagu pripažinti, kad suvalgiau, mandagiai tariant, nevalgomą dalyką.

„Integruodamiesi“ turėkime omenyje – ne viskas auksas, kas auksu žiba. Todėl prieš išsižiodami, atidžiai apžiūrėkime ir atsirinkime. Kol pas mus puota stipriai neįsibėgėjo, tenka įspėti, jog, atsisakę tikro šeimos turinio, nuo stačios viršukalnės sparčiai slysime žemyn. Juk reiškiniai, netekę savo esmės, griūva. O pamatiniai kartu griauna ir tai, kas ant jų laikosi.

Štai Jungtinėje Karalystėje svarstomos bylos pavyzdys: transeksualo, pakeitusio lytį iš moters į vyrą, partneris, gėjus, kreipėsi į teismą dėl teisės matytis su jo partnerio (kai jis buvo moteris) buvusios partnerės lesbietės buvusios partnerės (kuri serga šizofrenija) biologine dukra, kurios abi lesbietės būdamos partnerystėje „susilaukė“ nuo spermos donoro gėjaus (jei sunku suprasti „genealogiją“, galima pasiskaityti ČIA). Net ir labai tolerantiškoje šalyje teisėjas išdrįso pripažinti, kad gyvenimas modernioje šeimoje gali būti komplikuotas…

Sakysite – tai patologiškas atvejis, o „tradicinės šeimos“ neretai taip pat būna, švelniai tariant, „komplikuotos“. Tai tikra tiesa, tačiau kalbant apie autentišką šeimą gėrio ir blogio kategorijos yra aiškios – vyro ir moters biologinės lytys yra gerai, meilė – gerai, jos sutvirtinimas santuoka – gerai, vaisingumas – gerai, vaikų gimimas – gerai, skyrybos – blogai, neištikimybė – blogai ir t.t. Visa tai paprasta, kiekvienam suprantama ir pagrįsta, nes taip yra geriausia ne tik sutuoktiniams, bet ir vaikams. O kur riba, nuo kada minėtos „modernios“ šeimos santykis tapo komplikuotas? Jei gerai tik tai, ko man norisi; jei lytis neturi reikšmės; jei santuoka, kaip šeimos pradžia, nereikalinga; jei pabaigą reikia maksimaliai supaprastinti; jei šeima nesiejama su vaikų gimimu, o vaikai – su biologiniais tėvais… Kur tos gairės, kaip elgtis, kaip gyventi, už ką prisiimti atsakomybę, kad ne tik turėtume laisvę tenkinti „čia ir dabar“ užklumpančius troškimus, bet mes patys, mūsų artimieji ir vaikai būtų išties ir ilgai laimingi?

Argi kažkas ginčytų ne paralelinėje, bet būtent šioje realybėje galiojantį dėsnį, kad troškimų tenkinimas be ribų laimę suteikia tik trumpam, o ilgalaikėje perspektyvoje dažniausiai yra destruktyvus ne tik savęs, bet ir aplinkinių atžvilgiu? Neapsigaukime manydami, kad patys sau galime susigalvoti teisingas ribas, nukreipiančias tiesiai į „originalią“ laimę. Nors mūsų protas yra labai šaunus dalykas, deja, savo kūno atžvilgiu jis retai būna objektyvus ir paprastai nejučia ima racionalizuoti įkyriai ir įvairiais pavidalais apsireiškiantį troškimą, „kad mano bamba būtų laiminga“. Todėl svarbiausiose gyvenimo srityse kaskart „išradinėdami dviratį“, galime stipriai nudegti.

Šioje vietoje verta atsakyti į dažnai užduodamus klausimus: „Kuo jie jums trukdo, kaip kenkia autentiškoms šeimoms, kodėl neleidžiate jiems gyventi taip, kaip nori?“ Gyventi „taip“ niekas nedraudžia ir netgi niekas neturi teisės smerkti, niekinti ar tyčiotis iš gyvenančių „taip“ ar „kitaip“. Vis dėlto tegul tie skirtingi gyvenimo būdai turi aiškius ir tarpusavyje nepainiojamus pavadinimus, atitinkančius gyvenimo būdo esmę. Kodėl tai svarbu? Suprasti padės analogija: verslininkai puikiai žino prekės ženklo svarbą ir suvokia, kodėl negerai, jeigu populiarų ženklą imtų naudoti visi, kas užsimano. Neišvengiamai atitinkama simbolika prarastų prasmę, gamintojas – pasitikėjimą (ir su juo susijusį pelną), o vartotojai nebežinotų, kam verta išleisti savo pinigus…

Šeima yra nepalyginamai, nepamatuojamai ir neišreiškiamai svarbesnė už bet kokią prekę, atitinkamai – ir jos vardas. Šeimos samprata turi didelę įtaką žmonių elgesiui, moralei, laimei tiek šeimos narių, tiek visos valstybės mastu. Todėl šeimą kuriančių asmenų veiksmus turi lemti ne vien individualūs norai, bet ir atsakomybė už vaikus, už tautą, už žmoniją… O atsakomybei būtinas žinojimas. Kad vieni kitų nepainiotume ir aiškiai žinotume, kaip dera šeimoje gyventi, šį vardą galime teikti tik tam, kas atitinka jo esmę, t.y. autentiškam, prigimtiniam, santuokiniam, visam gyvenimui suplanuotam ir į gyvybės kūrimą nukreiptam vyro ir moters santykiui bei iš motinystės ir tėvystės kylantiems ryšiams su vaikais.

Vis dėlto neleistina pamiršti kad ir mažos dalies žmonių, bet tikro ir dažnai didelio kentėjimo. Valstybė ir mes visi turime pareigą rūpintis jų gerove. Atsakant į klausimą „kaip?“, verta vėl pasitelkti analogiją: mes nemėgstame skausmo, bandome jo išvengti, tačiau jis yra būtinas išgyventi, nes stabdo kūną nuo jam žalingų veiksmų. Ar ne tas pats taikytina sielai? Ar dvasinis skausmas nėra rodyklė, kreipianti žmogų nuo sielai kenkiančio gyvenimo būdo į prigimtinį tikslą ir prasmę? Ar tikrai savižudybių, depresijos ir kitų su homoseksualumu susijusių problemų prevencijai užtektų teisinio šeimos statuso ir draugiškos aplinkos?

Deja, mūsų „išsigalvojimai“ nėra pajėgūs perkonstruoti tikrovės. Juk nuo to, kad zuikį džiugiai pavadinsime žvirbliu ir suvienodinsime teisinius jų gerovės apsaugos reikalavimus, ilgaausis nepradės skraidyti, o juo labiau – perėti kiaušinių… Žmonės ne zuikiai, ne žvirbliai, bet ir ne stebukladariai. Todėl net vienas svarbiausių žodžių – „šeima“ – nepaverstų šeimai priešingų darinių tuo, kuo jie nėra.

Partnerystės prilyginimas šeimai reikštų dirbtinį instituto, senesnio už pačią valstybę, dekonstravimą ir gamtos tvarkos bei racionalios žmogaus prigimties neigimą. Šalia neginčijamo visų ir visokių asmenų lygiateisiškumo negalima pamiršti teisingumo principo, kuris reikalauja skirtingas situacijas, skirtingas asmenų gyvenimo formas traktuoti skirtingai. Todėl valstybės rūpestis seksualinių mažumų atžvilgiu turi pasireikšti tinkama, žinojimu pagrįsta parama: faktiniams santykiams (t.y. nešeiminei bendro gyvenimo formai) reikalingų teisinių garantijų suteikimu. O kita vertus – pagalbos tiems, kurie norėtų išgyti nuo emocinių sužeidimų, glūdinčių homoseksualaus potraukio šaknyse, prieinamumo užtikrinimu.