Antanas Manstavičius | Alfa.lt
Europos Sąjungą (ES) netikėtai užklupusi pabėgėlių krizė iš naujo atkreipė dėmesį į Sirijos pilietinį karą. Dabar jau aišku, kad didžiosios pasaulio valstybės nuo pat 2011 metų pernelyg mažai nuveikė, kad sustabdytų kraujo praliejimą ir užkirstų kelią humanitarinei katastrofai. Tačiau Sirijos karą vis dar gaubia nemažai mitų. Pasistengėme bent kai kuriuos jų prasklaidyti.
1. Sirijos pabėgėliai bėga nuo IS ekstremistų.
Tai yra bene plačiausiai šiuo metu Europoje (ir Lietuvoje) paplitęs mitas, kurį neigia daugelis tiesiogiai su Sirijos pabėgėliais Europoje susiduriančių žurnalistų bei įvykius Sirijoje stebinčių analitikų.
„Islamo valstybė Irake ir Sirijoje” (ISIS, arba ISIL, arba IS, arba „Daesh”) iki 2014 metų birželio, kai surengė staigų puolimą Šiaurės Irake, užėmė Mosulo didmiestį kartu su Irako armijos arsenalu ir pradėjo grasinti Bagdadui, Sirijos pilietiniame kare vaidino ne patį svarbiausią vaidmenį. Sirijos gyventojų egzodas buvo prasidėjęs gerokai anksčiau – 2014-ųjų pradžioje kaimyninėse šalyse glaudėsi jau daugiau nei 2 mln. pabėgėlių sirų.
Tai nereiškia, kad brutalūs IS, kurios lyderis Abu Bakras al Baghdadi 2014 metų birželio pabaigoje sensacingai pasiskelbė visų musulmonų kalifu, veiksmai niekaip neprisidėjo prie pabėgėlių krizės. IS ekstremistai rengia masines egzekucijas, prieš vaizdo kameras pjauna žmonėms galvas, amputuoja galūnes ir prievartauja į nelaisvę paimtas moteris. Tačiau didesniais ar mažesniais nusikaltimais žmogiškumui, kaip nustatė speciali Jungtinių Tautų (JT) komisija, iki šiol pasižymėjo visos konflikte dalyvaujančios grupuotės, įskaitant ir Vakarų simpatijas nusipelniusios „Laisvosios Sirijos armijos” kovotojus. Tarp labiausiai paplitusių nusikaltimų minimos masinės žudynės, kankinimai, seksualinė prievarta ir tikslingos keršto akcijos prieš civilius gyventojus, pavyzdžiui, maisto ir vandens blokada.
Didžiausią griaunamąją galią Sirijos konflikte iki šios dienos išsaugojo B. Assado režimo pajėgos. Jos pakartotinai naudojo cheminį ginklą prieš civilius gyventojus, kol galiausiai sutiko jo atsisakyti. Jos vienintelės turi ir aktyviai naudoja karinę aviaciją. Reguliarūs gyvenamųjų rajonų bombardavimai, naudojant improvizuotas didelės sprogstamosios galios „bombas statinėje”, bene labiausiai sustiprino toliau nuo fronto linijų gyvenančių sirų nerimą dėl savo saugumo. JT nurodo, kad vyriausybės pajėgų išpuoliai masinio susibūrimo vietose, tokiose kaip Damasko priemiesčio Dūmos turgus, kur 2015 rugpjūčio 16 dieną žuvo ir buvo sužeista daugiau nei 300 civilių, prilygsta masinėms žudynėms. „Daugelis pabėgėlių, su kuriais aš kalbėjau Europoje, sakė, kad jie bėgo nuo Assado pajėgų. Daugelis prisimena „bombas statinėje”, – socialiniame tinkle „Twitter” šią savaitę rašė „Buzzfeed News” reporteris Husseinas Kesvani.
Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios Sirijos žmogaus teisių stebėjimo agentūros (SOHR) teigimu, B. Assado pajėgos atsakingos dėl maždaug 70 proc. civilių žūčių Sirijos konflikte. Kiti ekspertai įžvelgia civilių gyventojų bauginimą esant sudėtine B. Assado strategijos dalimi. „Dabartinė humanitarinė tragedija nėra atsitiktinis karo Sirijoje rezultatas. Tai yra logiška B. Assado išgyvenimo strategijos pasekmė, – „The Wall Street Journal” sakė Tarptautinio strateginių studijų instituto bendradarbis Emile’is Hokayemas. – Tai nėra atsitiktinumas, tai yra tikslingo plano įgyvendinimas. Jis siekia nubausti ir išvaryti jam nelojalius žmones, tuo pačiu perkeliant naštą tarptautinei bendruomenei.”
2. Assadas kovoja prieš IS ekstremistus.
Glaudžiai su pirmuoju mitu susijęs ir kitas teiginys – kad būtent B. Assadas gali ir nori užkirsti kelią IS įsigalėjimui. Taip teigia pats B. Assadas, o jam pritaria Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. „Vakarai remia teroristus nuo pat krizės pradžios, kai jie sakė, kad tai yra taikus sukilimas”, – šiuos B. Assado žodžius neseniai retransliavo daugelis valstybinių Rusijos žiniasklaidos priemonių.
Vienas šio teiginio trūkumų – tai, kad pačioje konflikto pradžioje Sirijoje nebuvo fiksuojama didesnių teroro išpuolių, o sukilėlių ginkluotąsias pajėgas sudarė daugiausia sekuliarūs kovotojai, vadovaujami buvusių režimo karininkų. Pirmas didesnis teroro aktas Sirijos sostinėje Damaske surengtas 2011 metų gruodžio 23 dieną – tačiau atsakomybės neprisiėmė nė viena konflikto pusė, ir tiek B. Assado vyriausybė, tiek sukilėliai kaltino vieni kitus. Pastarųjų teigimu, režimas galėjo inscenizuoti teroro išpuolį, kad gautų pretekstą dar žiauriau slopinti sukilimą. Tik nuo 2012 metų, Sirijoje stiprėjant įvairiems islamistiniams judėjimams, prasidėjo platesnio masto teroro kampanija.
B. Assado pasisakyme taip pat ignoruojama ta aplinkybė, kad jo režimas, nors retkarčiais susikibdavo su IS pajėgomis, tuo pačiu metu bendradarbiavo su ekstremistais kovoje prieš nuosaikias sukilėlių grupuotes ir netgi plėtojo su IS prekybą nafta. „Aš žinau, kad yra tikinčių, jog aviacijos smūgiai IS Sirijoje turės neigiamų pasekmių, nes sustiprins ilgametį šalies diktatorių, – praėjusių metų rudenį apie JAV vadovaujamos tarptautinės koalicijos antskrydžių kampaniją sakė amerikiečių diplomatijos vadovas Johnas Kerry. – Tačiau ši prielaida yra paremta klaidingu Sirijos politinės realybės vertinimu. Iš tiesų Assado režimas ir IS yra priklausomi vieni nuo kitų.”
Kaip praėjusių metų spalį straipsnyje leidiniui „Vox” nurodė Zackas Beauchampas, vadinti IS viena iš Sirijos sukilėlių grupių nėra tikslu. IS, kaip teroristų tinklo „Al Qaeda” atšaka, susikūrė maždaug prieš 10 metų Irake, buvo sutriuškinta apie 2008 metus, pergrupavo jėgas ir tik po 2011 metų sulaukė progos peržengti Sirijos sieną ir aktyviau įsitraukti į ten siaučiantį pilietinį karą. Iš pradžių IS veikė tik rytinėje Sirijos dalyje, kur B. Assado režimo pozicijos jau buvo gerokai susilpnintos sukilimo. Pagrindinis jų priešininkas 2014 metais buvo ne vyriausybės pajėgos, o sukilėlių grupuotės ir nepriklausomai veikiantys Sirijos kurdų daliniai.
Sirijos pilietinis karas: pajėgų išsidėstymas 2014 metų sausį
B. Assado šalininkai išnaudojo IS iškilimą, didindami karinį spaudimą sukilėlių pajėgoms, kurios galiausiai atsidūrė tarp kūjo ir priekalo ir patyrė vieną pralaimėjimą po kito, priverstos kovoti dviem frontais. Kaip 2014 metų vasarą paskaičiavo nepriklausomas analitikas „ArchiCivilians”, tik apie 5 proc. užfiksuotų susirėmimų įvyko tarp IS ir B. Assado pajėgų, kai tuo metu mūšiai tarp Sirijos sukilėlių ir B. Assado pajėgų sudarė 55 proc. visų susirėmimų.
Galiausiai džihadininkams pavyko prasiveržti į centrinę šalies dalį bei taip perkirsti sukilėlių kontroliuojamą teritoriją į dvi, pietinę ir šiaurinę, dalis. Maždaug tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ženklai, kad ir B. Assado režimas nėra toks stiprus, kaip buvo galima pagalvoti: ypač daug nesėkmių jis patyrė šiauriniame fronte.
„Iš esmės panašu, kad B. Assadas ir ISIS sudarė nerašytą sandorį: ISIS laikinai gauna leidimą beveik netrukdomai veikti kai kuriose Sirijos dalyse, kai tuo metu B. Assadas turi progą susilpninti savo kitus oponentus. Dvi pusės vis dar nekenčia viena kitos, tačiau abi gauna naudos iš status quo”, – konstatavo Z. Beauchampas.
Sirijos pilietinis karas: pajėgų išsidėstymas 2015 metų vasarą
3. Arabų pavasaris sugriovė taikią ir klestinčią Siriją.
Nėra abejonių, kad pilietinis karas atnešė Sirijai daug žalos ir ne vienam dešimtmečiui pristabdė šalies raidą. Apie 250 tūkst. žuvusių žmonių, daugiau nei 7 mln. netekusių pastogės, 4 mln. pabėgėlių užsienio šalyse – visa tai yra tiesiog baisūs skaičiai šaliai, kuri 2010 metais turėjo apie 22 mln. gyventojų. Atitinkamai nukentėjo ir Sirijos ekonomika – vien 2013 metais oficialiai užfiksuotas didesnis nei 20 proc. nuosmukis, o jau 2014 metais dėl centrinės valdžios griūties pasidarė neįmanoma surinkti bent kiek patikimesnės statistikos.
Kartais teigiama, kad Sirija 2011 metų pradžioje, prieš prasidedant masiniams protestams, buvo stabilumo įsikūnijimas neramiame regione. Vis dėlto, kaip rodo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) „World Factbook” duomenys, iki pilietinio karo pradžios Sirija pagal BVP vienam gyventojui (5,1 tūkst. dolerių, atsižvelgus į perkamąją galią) buvo silpniausia regiono valstybė: šiek tiek nusileido Jordanijai ir Irakui bei gerokai atsiliko nuo Turkijos, Libano ir Izraelio.
Tai galima aiškinti Sirijos politikos ir ekonomikos ypatybėmis. Uždaras valstybinis Sirijos ūkis ilgą laiką neįsileido užsienio investicijų ir stagnavo. Tik praėjusiame dešimtmetyje, po to, kai prezidento postą 2000 metais po tėvo Hafizo mirties perėmė Basharas al Assadas, užfiksuotas spartesnis ūkio augimas. Naujasis diktatorius, vakarietiško išsilavinimo oftalmologas, ėmėsi liberalizuoti ekonomiką, leido atsidaryti privatiems bankams, sumažino bazinę palūkanų normą, apkarpė subsidijas kai kuriems maisto produktams. Tačiau problemų toliau kėlė silpnas Sirijos įsitraukimas į pasaulinę ekonomiką, spartus gyventojų skaičiaus augimas (nuo 16,3 mln. 2000 metais iki 22,5 mln. 2011-aisiais) ir korupcija (127 vieta 2010 metų „Transparency International” korupcijos suvokimo indekse). Be to, destabilizuoti padėtį Sirijoje visą laiką grasino neramumai gretimame Irake, kur po karinės Vakarų invazijos 2003 metais suvešėjo džihadistinis ekstremizmas.
Arabų pavasaris Sirijoje, kaip ir kitose Vidurio Rytų šalyse, prasidėjo nuo reikalavimų mažinti korupciją, didinti valdančiojo elito atskaitingumą piliečiams ir paleisti politinius kalinius. Vieną pirmųjų taikių demonstracijų Damaske 2011 metų vasarį, skirtą paremti revoliucinius įvykius Egipte, brutaliai išsklaidė B. Assado režimo saugumo pajėgos. Tų pačių metų kovo mėnesį pietiniame Deros mieste pasirodė pranešimų apie keletą paauglių, kurie buvo sulaikyti ir kankinami dėl revoliuciniais šūkiais išpaišytos mokyklos sienos. Į pasipiktinusių vietos gyventojų minią saugumo pajėgos paleido kovines kulkas, žuvo keletas žmonių, dešimtys ar net šimtai buvo sužeista. Reformų reikalaujančius protestus imta rengti ir kituose Sirijos miestuose, tačiau režimas neketino nusileisti ir toliau persekiojo kitaminčius. Pilietinis karas įsiplieskė po to, kai nemažai aukščiausio rango Sirijos karininkų pasitraukė iš vyriausybės pajėgų ir pradėjo kurti sukilėlių „Laisvosios Sirijos armiją”.
Viso to nebūtų buvę, jei Sirijos valdantysis režimas iki 2011 metų būtų sparčiau ir sėkmingiau vykdęs reformas. Nors situacija pamažu gerėjo, pokyčiai nebuvo tokie spartūs, kaip to pageidavo didelė visuomenės dalis. Daugiau nei 40 metų užtrukęs tėvo ir sūnaus Assadų valdymas, paremtas demonstratyviu asmenybės kultu ir brutalia saugumo institucijų savivale, tik didino masių nepasitenkinimą, kuris galiausiai prasiveržė smurtu.
4. Sirijoje vyksta religinis ir etninis karas.
Šis teiginys gali būti arti tiesos, tačiau vis tiek pavojingai supaprastina Sirijos pilietinio karo esmę. Sirijos prezidentas Basharas al Assadas yra kilęs iš mažumą sudarančios alavitų religinės bendruomenės, kuriai iš tiesų kyla persekiojimo grėsmė. Daugelis diktatoriaus artimiausios aplinkos žmonių taip pat yra alavitai arba krikščionys, kas Vakarų stebėtojų akyse atrodo kaip nemenkas privalumas.
Tačiau būtų netikslu teigti, kad Sirijos konfliktas tėra religinių ir tautinių mažumų karas prieš radikalizuotos arabų sunitų daugumos (sudarančios daugiau nei pusę šalies gyventojų) dominavimą. Daugelio įtakingų sunitų giminių atstovai remia B. Assadą, o kai kurie žymūs alavitų bendruomenės atstovai ragina jį nuversti. 2011 metais, prasidėjus pirmiesiems protestams, žiniasklaida skelbė, kad sunitų ir alavitų dvasiniai lyderiai Latakijoje, B. Assado bastione, kartu ragino prezidentą trauktis. Opozicinei Sirijos nacionalinei tarybai (SNC), nuo 2011-ųjų rugpjūčio veikiančiai tremtyje Stambule (Turkija), vadovauja krikščionis George’as Sabra.
Ideologinė B. Assado, kaip ir jo velionio tėvo Hafizo, valdžios priedanga visada buvo socialistinio prieskonio arabiškasis nacionalizmas. Tai nėra sutapimas, nes daugelis žymiausių arabiškojo nacionalizmo kūrėjų buvo Vidurio Rytų krikščionys ar kitų konfesinių mažumų atstovai, regėję šioje intelektualinėje srovėje būdą mažinti įtampas santykiuose su musulmonų dauguma. Tačiau arabiškasis nacionalizmas nesugebėjo nei sukurti bendros visų arabų valstybės, nei funkcionuojančių demokratinių institucijų pavienėse arabų daugumos šalyse.
Sirijos kurdai, kaip ir jų tautiečiai Irake, neturėjo pagrindo pasitikėti valdžioje esančiais arabiškojo nacionalizmo pasekėjais. Konservatyvūs visuomenės sluoksniai piktinosi dėl to, ką laikė šiurkščia priespauda, ir su neapykanta prisiminė 1982 metų skerdynes Hamoje, kur H. Assado įsakymu buvo išžudyta dešimtys tūkstančių islamistų sukilėlių bei civilių. Tačiau rimta krizė, kaip dalis Arabų pavasario, Sirijoje kilo tik tada, kai prieš jaunesniojo Assado režimą atsigręžė ir dalis urbanizuoto elito, ėmusio reikalauti demokratinių reformų.
Visa tai nepaneigia to, kad šiuo metu etninis ir konfesinis priešiškumas Sirijoje yra pasiekęs pavojingą lygį, o siekti susitaikymo ateityje gali būti sudėtinga.
5. Rusija siekia rasti konstruktyvų Sirijos konflikto sprendimą.
Šią žinią aktyviausiai siekia paskleisti Rusijos valstybinė žiniasklaida, akcentuodama prezidento Vladimiro Putino „taikos iniciatyvas”, kurias esą visiškai nepagrįstai atmeta Vakarų lyderiai. Nors konkretus pasiūlymų turinys oficialiai nėra viešinamas, ekspertų gretose vyrauja nuomonė, kad vienas esminių Rusijos reikalavimų – išlaikyti jai draugišką Sirijos valdantįjį režimą, tegu ir be paties B. Assado.
Pastarosiomis savaitėmis sparčiai daugėja informacijos apie tai, kad Rusija pirmoji iš didžiųjų valstybių pasiuntė į Siriją sausumos pajėgas ir modernią sunkiąją karinę techniką. Naujienų agentūra „Reuters” pranešė, kad rusų kariai jau nuo balandžio mėnesio kovoja Šiaurės Vakarų Sirijoje, kur režimui pastaruoju metu iškilo grėsmė įsileisti sukilėlius į savo bastioną – alavitų ir šiitų gyvenamą pajūrio regioną. Aišku tiek, kad Rusija yra suinteresuota išsaugoti B. Assado valdžią pajūryje, nes būtent ten, Tartuso uoste, dar nuo sovietinių laikų įsikūrusi jos užjūrio bazė – vienintelė tokia Viduržemio jūroje.
Pasak „Foreign Policy” autorės Anos Borščevskajos, Rusija taip pat siekia įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad tik jos dalyvavimas gali padėti išspręsti Sirijos konfliktą. Tai ypač svarbu po to, kai Kremliaus ir Vakarų santykiai subjuro dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje bei Krymo okupacijos. V. Putinas nori pabrėžti savo, kaip kovotojo su terorizmu, vaidmenį, o tuo pačiu parodyti Rusijos gyventojams, kad jų šalis vis dar laikoma įtakinga didžiąja valstybe. Kol kas nėra aišku, ar JAV prezidentas Barackas Obama yra pasirengęs griebti V. Putino siūlomą masalą, tačiau tai gali paaiškėti artimiausiu metu.
Ligšiolinis Vakarų dalyvavimas Sirijos konflikte sulaukia beveik vien ekspertų kritikos. Viena iš Vakarų neveiklumo priežasčių buvo Rusijos veto teisė JT Saugumo Taryboje, užkirtusi kelią suteikti mandatą tarptautinei taikdarių operacijai. Be to, nors Rusijos pareigūnai niekada neslėpė aktyviai remiantys B. Assado režimą ginkluote ir karine įranga, ES ir JAV atstovai taip ir nesugebėjo sutarti dėl realios paramos Sirijos sukilėliams. Praėjusių metų gruodį JAV inicijuota Sirijos sukilėlių apmokymo programa nedavė rezultatų. JAV suburtos tarptautinės koalicijos antskrydžiai Irake ir Sirijoje prieš IS taikinius pirmiausiai sustiprino kurdų gynybą, tačiau po to, kai šių metų vasarą prie koalicijos prisijungė ir Turkija, padažnėjo turkų ir kurdų susirėmimai, nukreipiantys pastarųjų dėmesį nuo kovos su IS.
6. Nedėkingi pabėgėliai nuvertina tarptautinės bendruomenės pastangas jiems padėti.
2013 metais Jungtinės Tautos (JT) įvertino Sirijos humanitarinės pagalbos poreikį 6,5 mln. JAV dolerių suma. Tarptautiniai donorai sunešė mažiau nei pusę šios sumos. 2014 metų gruodį JT paskelbė naują kvietimą paremti Sirijos karinio konflikto aukas. Šįkart paramos poreikis įvertintas 8,4 mlrd. dolerių. Neabejojama, kad ir ši suma nebus surinkta.
JT pabėgėlių agentūros duomenimis, šiuo metu Sirijoje pastogės gali būti netekę daugiau nei 7 mln. žmonių, o kaimyninėse Artimųjų Rytų regiono valstybėse glaudžiasi daugiau nei 4 mln. Sirijos pabėgėlių. Vien Turkijoje jų – beveik 2 mln., o gerokai mažesniuose Libane ir Jordanijoje – atitinkamai daugiau nei 1,1 mln. ir 600 tūkst. Trūkstant tarptautinės paramos, dauguma pabėgėlių priversti ieškoti darbo (dažniausiai nelegalaus) ir būsto už oficialių pabėgėlių stovyklų ribų. Vis daugiau jų, pradedant 2014 metais, ieško išsigelbėjimo Europoje.
Atskira problema išlieka Turkijos vyriausybės atsisakymas pripažinti Sirijos piliečiams pabėgėlių statusą, dėl ko jie nėra garantuoti, kad nebus išsiųsti atgal į karo kamuojamą šalį. Turtingos Persijos įlankos šalys, tokios kaip Kuveitas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, apskritai atsisako įsileisti pabėgėlius, pasiremdamos tuo, kad niekada nėra pripažinusios tarptautinių pabėgėlių teisių apsaugos taisyklių.
Europos šalis pasiekia palyginus nedidelė Sirijos pabėgėlių dalis. Tik po to, kai 2014 metais ėmė sparčiai augti migracijos srautai rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir Vakarų Balkanuose, ES institucijos bei valstybės narės pradėjo aktyviau diskutuoti apie Sirijos pabėgėlių padėtį. Tuo pačiu padidėjo ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesys – buvo naujai „atrasta” nuo 2011 metų eksponentiškai augusi pabėgėlių problema.
