Ksenija Kirilova apie skiriamąją dabartinio rusų mentaliteto ypatybę.
2016 m. vasario 26 d.
Po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios daugelis tyrėjų nepaprastai susidomėjo tuo, kad dauguma rusų pritaria agresyviai valdžios politikai. Šį reiškinį aiškino ir rusų sąmonės „imperiškumu“, ir vergų mentalitetu, ir pilietiniu infantilizmu. Tačiau pačia ryškiausia ir, mano nuomone, viena esminių ypatybių, išskiriančių tipišką rusą, pastaruoju metu tapo moralės principų ir normų neapibrėžtumas.
Su šiuo reiškiniu susidūrė beveik visi, kurie bandė Vladimiro Putino šalininkams nurodyti svetimų teritorijų užgrobimo, banditų palaikymo, žmogžudysčių, korupcijos, karo kurstymo ir t. t. neteisiškumą ir amoralumą. Praktika rodo, kad net ir tais atvejais, kai tokie rusai negalėjo paneigti akivaizdžių dalykų, jie imdavo laikytis principų „tikslas pateisina priemones“ ir „karas yra karas“, taigi buvo pasirengę pripažinti kaip leistinus bet kokius tikslo siekimo būdus.
Toks moralės ir teisės normų nepaisymas susiklostė ne staiga, o susiformavo visuomenės sąmonėje mažiausiai per kelis pastaruosius metus, be to, skirtingais planais. Išskirsiu tik pačius ryškiausius iš šių planų:
1.1. Tokio reiškinio kaip korupcija pakanta. Paradoksas yra tai, kad kremliaus propaganda ne ypač ir stengėsi nuslėpti tai, kiek visa Putino rikiuojama valdžios vertikalė persisunkusi vagysčių ir beteisiškumo. Tačiau kartu propagandininkai ypač pabrėždavo tai, kad ne mažiau korumpuoti yra ir liberaliosios opozicijos atstovai. Tokiu būdu Kremliaus masinėms informacijos priemonėms pavyko įtikinti gyventojus, kad nėra jokios prasmės „vienus vagis keisti kitais“, kad vogti Rusijoje – norma ir kiekvienas valdžioje atsidūręs žmogus neišvengiamai vogs.
Dar daugiau – rusų sąmonėje tvirtai įsišaknijo ne tik aksioma, kad „vagia visi“, bet ir tezė, kad Putino elito nariai – tai tik „paprasti vagys“, o jų priešai – ne tik vagys, bet dar ir „užsienio agentai“, kurie ne tik vogs ir „išlaidaus iš biudžeto“, bet ir sąmoningai „pagal užokeanės šeimininkų užsakymą griaus Rusiją“. Galų gale paprastas žmogus įsitikino, kad vogimo išvengti nepavyks, bet tie, kurie vagia savo asmeninėms reikmėms, nors šį tą paliks šaliai, o tie, kurie vogs ir sau, ir pagal išorės užsakymą, apiplėš Rusiją dar greičiau. Deja, daugelis rusų jau tiesiog nebegali patikėti, kad egzistuoja valstybės, kuriose korupcijos lygis labai mažas.
1.2. Demokratinių vertybių diskreditacija. Negana to, kad propagandistų pastangomis jos rusų imtos asocijuoti tik su skurdu, vogimu ir „užsieniniu šalies grobimu“, Putinas padarė viską, kad vos tik išgirdus terminus „liberalizmas“ ir „demokratija“, visuomenei kiltų saviti „sąlyginiai refleksai“: fobijos ir asociacijos su perversmais, kruvinomis revoliucijomi, nevaržomu nusikalstamumu, krauju, mirtimi ir anarchija. Tokiu būdu propagandai pavyko, viena vertus, visiškai diskredituoti ir nuvainikuoti pačias teisėtumo ir laisvės vertybes, o kita vertus, rusų sąmonei įdiegti iracionalią demokratinių pažiūrų atstovų, tiek iš išorės, tiek ir šalies viduje, baimę.
1.3. Tiesos, kaipo tokios, diskreditacija. Dar 2014 metų gruodį laikraštyje „The New York Times“ buvo paskelbtas straipsnis pavadinimu „Rusų ideologija: tiesos nėra“. Jo autorius nurodo, kad kai sovietinio mąstymo žmonės, pripratę prie „dvejopo mąstymo ir tikėjimo“, atėjo į valdžią, jie sukūrė visuomenę, kurioje įsiviešpatavo apgaulė, su melagingais rinkimais, melaginga laisvąja spauda, melagingu laisvuoju ūkiu ir melaginga teisėtvarka.
Straipsnio autorius Piotras Pomerancevas aprašo, kaip Putino pagalbininkas Vladislovas Surkovas viena ranka palaikė teisėtvarkos organizacijas, kurias sudaro buvę disidentai, o kita organizavo prokremlines jaunimo grupuotes, tokias kaip „Mūsiškiai“. „Viskas – viešieji ryšiai“, perduoda savo „maskviškių bičiulių“ žodžius Pomerancevas. „Šis cinizmas naudingas valstybei: kai žmonės nebetiki jokiais institutais arba praranda vertybes, jiems nesunku įteigti konspirologinę pasaulėžiūrą, – rašė straipsnio autorius. – Šios strategijos pagrindą sudaro mintis, kad tokia sąvoka kaip objektyvi tiesa neegzistuoja. Šis principas leidžia Kremliui faktus pakeisti dezinformacija“.
Galų gale palaipsniui per 15 Putino valdymo metų rusų visuomenė pasiekė moralinio suirimo ribą. Rusai tvirtai įsitikino tuo, kad vagia visi, tik vieni – sau, o kiti – dar ir „užsakovams“; kad laisvė – tik revoliucijos organizavimo širma, už kurios neišvengiamai seka griovimas ir skurdas, o objektyvios tiesos nėra iš principo. Kaip tik šio dorovinio reliatyvizmo ir neracionalių baimių pagrindu ir susiformavo dabartinis „krymnašizmas“ [žodis padarytas iš junginio „Krym naš“ – „Krymas mūsų“] ir „hibridinė kova“ Donbase. Pasaulyje, kuriame nėra moralinių normų ir absoliučių vertybių, kur galima pateisinti totalitarizmą, melą ir vagystes, pasidarė galima pateisinti ir visa kita.
Atskirai dera aptarti ir tai, kad nebuvo sukurta moralinė-etinė statistinio gyventojo charakteristika, moralinės „normos“ kategorijos. Pagrindiniai rusų kultūros kūrėjai, žmonės, iškėlę nacionalinės etikos moralumo kartelę, sukūrę pačius stipriausius literatūros paveikslus ir prasmes, savo metu buvo persekiojami žmonės, praėję kas katorgą ir trėmimus, o kai kas, XX amžiuje, ir nežmoniškas kankinimų bei lagerių sąlygas. Faktiškai žmonės, praėję pragarą ir jame nepalūžę, iš savo patirties išnešė žygdarbio pavyzdį, kurio neįmanoma pakartoti paprastam žmogui.
Šių procesų išdava, viena vertus, tapo kraštutinis didžiosios rusų gyventojų dalies apolitiškumas klausimų, susijusių su šalies vidaus politika atžvilgiu. Rusai įsitikinę, kad „politika – dalykas nešvarus“ ir todėl reikia nuo jos kuo toliau laikytis, „vagia visi“ ir kitaip būti negali, o bet kokie bandymai pakeisti padėtį beprasmiai, nes teisingų teismų ir dorų valdininkų bei policininkų gamtoje nebūna. Iš čia kyla ir Rusijai būdingas nepasitikėjimas opozicija, kaip „tokiais pačiais vagimis, trokštančiais prasibrauti prie lovio“, ir didelis infantilizmas netgi klausimuose, liečiančiuose gimtojo miesto, o dažnai ir savo pačių likimą.
Kita vertus, tokiai sąmonei būdinga kaip normą priimti bet kokias amoralias valdžios elgesio formas. Priklausomai nuo aplinkybių tokie reiškiniai gali būti suvokti kaip neišvengiamas blogis arba netgi kaip vertybė, būtina „ginant savo interesus“. Be to, daugelis rusų nuoširdžiai tiki, kad kitų šalių vyriausybės elgiasi lygiai taip pat, o jeigu ir ne, tai tik todėl, kad rusų valdžia juos sumaniai „aplošė“.
Iš rusų kalbos išvertė Artūras Judžentis