Siūlome susipažinti su žurnalistės, filologijos mokslų daktarės Ksenijos Turkovos pastebėjimais apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino kreipimosi į Federalinį susirinkimą kalbines ypatybes.
openrussia.org
Gruodžio 4-osios dienos Vladimiro Putino kreipimasis į Federalinį susirinkimą didžiąja dalimi sukonstruotas pagal jau ne kartą išbandytą principą. Šį tikrovės struktūravimo principą vadinu, kad būtų suprantamiau, vaikišku pasakymu „kas ant kito sako, apie save pasisako“. Putinas iš esmės sukeičia diskurso, kuriame dabar egzistuoja Rusija, struktūrinius vaidmenis. Štai keletas pavyzdžių.
Kalbose apie Rusiją pastaraisiais mėnesiais vis dažniau skamba žodžiai „geležinė uždanga“, „izoliacija“ ir „šalis užsidaro“, o Putinas savo kreipimesi pareiškia, kad geležinę uždangą aplink Rusiją stato kitos šalys.
„Mes patys niekada neisime ksenofobijos, įtarumo ir priešų paieškos keliu“, – kalbėjo Putinas išvardydamas būtent tai, kuo Rusija ir yra kaltinama. Ypač akivaizdžiai tai parodo žodžių junginys „priešų paieška“.
Į tą pačią taupyklę – ir Hitlerio, taip ir neįstengusio nugalėti Rusijos, paminėjimas. Juk būtent su Hitleriu Putiną lygina ir kai kurie pasaulio lyderiai (pavyzdžiui, Lietuvos prezidentė), ir kai kurie visuomeniniai veikėjai, ir užsienio žiniasklaida. Tai, jei pasitelktume paties Rusijos lyderio stilių, toks veikimas apibūdinamas kaip „viskas atvirkščiai“ („обратка“). Ir vėl apverstos struktūros principas.
Kas dėl leksikos, kurią vartoja prezidentas, tai pastebimi keli stilistiniai sluoksniai.
Visų pirma, tai klišės ir ideologemos, tokios kaip „broliška tauta“, „kaimo darbuotojai“, „priimti laiko iššūkį“, „protėvių mums perduotos tradicinės vertybės“, „sutriuškinti priešą“ ir pan.
Antra, tai Putino mėgstamos šnekamosios kalbos (ties žargono riba) intarpai. „Apskabė kaip lapus nuo medžio“ („Ободрали как липку“), „mus pasiuntė kuo toliau“ („нас послали подальше“). Čia įdomus būtent posakis „iš už gūbrio“ („из-за бугра“). Jis grąžina mus į paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį – [klausantis] atrodė, kad prezidentas tuoj tuoj pasakys ką nors ir apie „baksą“ („бакс“ – Rusijoje paplitęs žargoninis dolerio pavadinimas – vert. past.), kuris „pavarė į viršų“ („попёр вверх“). Viena vertus, tai atspindi paniekinantį požiūrį į Vakarus. Kita vertus, tai liudija, mano manymu, ir apie tam tikrą pavydą; tas pasakymas – jei prisimintume, su kokia potekste jis buvo vartojamas anksčiau – turi būtent tokią konotaciją. „Nuvarė už gūbrio“ („Свалил за бугор“ – išvyko į užsienį – vert. past.) – taip buvo kalbama apie tą, kuriam šiek tiek ir pavydėjo.
Pagaliau, Putinas pavartoja ir naujų metaforų. Pavyzdžiui, kalba apie tai, jog reikia „užversti ekonomikos istorijos ofšorų puslapį“. Prisimena ir šių metų memą „mandagūs žmonės“: „Mūsų armija mandagi, tačiau rūsti“.
Žinoma, atskirai reikia pasakyti ir apie Krymo metaforą – pasakydamas, kad pusiasalis Rusijai turi sakralinę reikšmę, Putinas palygino jį su Šventyklos kalnu Jeruzalėje.
Pavartojęs žodį „sakralinis“, Krymo problemą Putinas iš esmės perkėlė iš nacionalinės ir politinės plotmės į religinę. Krymas buvo prijungtas, nes jis turi sakralinę reikšmę. O viskas, kas sakralu, yra iracionalu, tad nebereikia ir ką nors aiškinti. Tiesiog reikia tikėti tuo, kad tai buvo būtina. Man atrodo, jog tai itin svarbus akcentų sukeitimas.
Apskritai, Putino kalbos struktūros visuma, joje pavartoti žodžiai ir kalbinės išraiškos priemonės liudija viena: šalies kursas liks nepakitęs. O visi kaltinimai Rusijos adresu vėl ir vėl pateks į kalbinę užveidrodiją (autorė vartoja žodį „Зазеркалье“, apytikriai verčiamą kaip „Veidrodžio karalystė“, arba „Užveidrodija“ – vert. past.) – į aukštyn kojomis apverstų struktūrų pasaulį – ir iš jo grįš atgalios – siuntėjo adresu.
Iš rusų kalbos vertė Ignė Gustaitytė