Kun. Andrius Narbekovas, Kristina Zamarytė-Sakavičienė: Dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas

„Laisvoji banga“

Pirmą kartą Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas svarstyti dar 2003 metais. Per daugiau nei dešimtmetį nepavyko susitarti dėl galutinio varianto, nors jis ne kartą buvo svarstomas, keičiamas, buvo kuriami alternatyvūs jo variantai. Galiausiai 2014 liepos 10 d. Europos Komisija Lietuvai pateikė oficialų pranešimą dėl pradėtos Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros. Konkreti priežastis buvo ta, kad Lietuva vis dar nėra perkėlusi į nacionalinę teisę su lytinėmis ląstelėmis susijusių Europos Sąjungos direktyvų nuostatų. Taip Dirbtinio apvaisinimo įstatymo svarstymas LR Seime atnaujintas 2014 m. lapkričio 20 d. ir paprašyta Vyriausybės išvados, kuri dabar ir teikiama Seimui.

Apie tai, kas jau 10 metų trukdo šį įstatymą įtvirtinti bei kokios yra to priežastys, „Laisvosios bangos“ radijuje Lina Kančytė kalbėjosi su teisininke bei Laisvos visuomenės instituto vadove Kristina Zamarytė-Sakavičienė ir gydytoju, kunigu Andriumi Narbekovu.

Kaip čia nutiko, kad visoje Europos Sąjungoje likome praktiškai paskutiniai nepriėmę tokio įstatymo?

A. Narbekovas: Situacija vis būdavo tokia, kad būdavo teikiami Vyriausybės projektai, kuriuose vis atsirasdavo nuostatos, akivaizdžiai prieštaraujančios pagarbos žmogaus gyvybei principams. Ginčas vis kildavo dėl perteklinių embrionų – dėl jų šaldymo, o vėliau sunaikinimo. Iš karto reaguodavo Bažnyčia, kuri gina negimusią gyvybę. Kita problema, kuri nuolat kildavo, yra lytinių ląstelių donorystė. Būdavo siūloma, kad ji būtų anoniminė, tokiu atveju vaikai net negalėtų žinoti savo biologinių tėvų. Trečia problema: pačioje pradžioje dar buvo siūlomas vienišų moterų apvaisinimas. Čia kildavo mažiausiai diskusijų, nes akivaizdu, kad tai prieštarauja norui šį įstatymą pateikti kaip nevaisingumo gydymą. Vienišai moteriai reikia ne gydytojo, kad vaikelis atsirastų, jai reikia ištekėti ir turėti vyrą. Šis pasiūlymas, aišku, labiausiai prieštarauja koncepcijai, sakančiai, kad čia bus gydomas nevaisingumas.

Dėl šių trijų dalykų kildavo daugiausia diskusijų, labai gyvai sureaguodavo visuomenė ir bendromis jėgomis atsirasdavo alternatyvus įstatymo projektas, eliminuojantis ar apribojantis šias problemas. O tokie projektai nebuvo pageidaujami, todėl tiesiog nebūdavo priimami.

Koks šiuo metu Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo reglamentavimas? Ar tam reikalingas įstatymas?

K. Zamarytė-Sakavičienė: Šiuo metu dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje reglamentuoja dar 1999 metais patvirtintas sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Jis yra labai abstraktus, trūksta detalesnio reglamentavimo, pavyzdžiui, dėl tokių dalykų kaip embrionų skaičius ir ar galimas jų šaldymas. Esamame įsakyme tai nėra reguliuojama.

Be abejo, reikia naujo įstatymo, kuris sutvarkytų šiuos svarbius klausimus. To reikia ne tik tam, kad procedūros būtų sureguliuotos pagal esamą mokslo pažangą, bet ir tam, kad būtų įtvirtinti ir tokie jautrūs visuomenei dalykai kaip embriono ir suaugusių žmonių, dalyvaujančių dirbtiniame apvaisinime, apsauga. Nevaisingų porų atžvilgiu būtų sureguliuoti tokie klausimai kaip donorystė ar surogacijos draudimas. Tai reikalauja įstatymo, o ne ministro įsakymo.

Prieš keletą dienų žiniasklaidoje pasirodė politikos mokslų studento Lino Braukylos straipsnis, kuriame jis pastebi, kad šį įstatymą bandoma įteisinti apeinant Seimą. Straipsnyje rašoma, kad „grupė parlamentarų, vadovaujama socialdemokrato Juro Poželos, vykstantį svarstymą siūlo nutraukti netikėtu būdu – jį apeiti. Užuot laužius ietis parlamente, pasak Juro Poželos, tereikia pakeisti vieną kodekso straipsnį ir pavesti šio srities reglamentavimą Vyriausybei“. Ar girdėjote apie šią idėją? Kaip jūs vertinate tokią iniciatyvą?

K. Zamarytė-Sakavičienė: Be abejo girdėjau apie šią įdomią, „novatorišką“ idėją. Apie ją kalbant reikėtų paminėti, kad lapkričio 11 dieną Sveikatos reikalų komitetas nubalsavo už tai, kad Pagalbinio apvaisinimo projektas ribotų sukuriamų embrionų skaičių. Tai ir buvo tas lemtingas momentas, kuris paskatino sunerimti tam tikrą Seimo narių grupę su Juru Požela priešakyje. Jie ėmėsi skubiai galvoti, kaip galima būtų apeiti šį draudimą, kad tik jis nebūtų įtvirtintas įstatymo projekte. Ir jau po dienos, lapkričio 12 dieną, buvo užregistruotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama perduoti dirbtinio apvaisinimo tvarkos reglamentavimą Vyriausybei. Teisės departamentas iš karto pateikė išvadą, kurią padarytų kiekvienas teisininkas, kad tai prieštarauja Konstitucijai. Nežiūrint į tai, kad Teisės departamentas vartojo žodį „galimai“, tačiau iš tiesų toks reguliavimas akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, – reguliuojama įstatymais: tai ir žmogaus teisių bei laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas bei tų teisių apsaugos garantijos. Remiantis šiais klausimais gana išsamia Konstitucinio Teismo doktrina, visais atvejais, kai susiduriama su tokio pobūdžio teisių ar laisvių ribojimais, tai turi būti reguliuojama įstatymu.

Juro Poželos ir kitų Seimo narių pateiktas įstatymo projektas būtų atvirai ir aiškiai antikonstitucinis. Šį projektą buvo bandoma pateikti Seime lapkričio 18 dieną ir Seimo narių dauguma nubalsavo už tai, kad jo nebūtų darbotvarkėje. Kol kas jo darbotvarkėje ir nėra, tačiau net jei daugiau čia ir nepasirodys, tam tikras kartėlis dėl šio projekto lieka. Juk jį pasirašė ir mūsų teisingumo ministras, ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Kartėlis lieka, kad mūsų teisinėje demokratinėje valstybėje mes susiduriame su tokiu atveju, kai taip aiškiai šie asmenys teikia antikonstituciniį projektą.

A. Narbekovas: Čia buvo akivaizdus egzistuojančio dėsningumo, kuris trukdo mums iš viso priimti įstatymą, pavyzdys. Buvo pateiktas projektas, kuriame nebeliko nuostatų dėl perteklinių embrionų bei lytinių ląstelių donorystės. Sveikatos reikalų komitete negavus balsų persvaros, buvo suvokta, kad jiems nepavyks įtvirtinti tų nuostatų. Tada jie ėmėsi šio labai keisto žingsnio, kai atrodytų, jog tie, kurie turėtų labiausiai ginti Konstituciją ir teisingumą, stebėti, kad nebūtų kažko prieštaraujančio Konstitucijai, patys pasirašo antikonstitucinį siūlymą. Kai šis klausimas jau buvo svarstomas Seimo salėje, buvo galima matyti, kad Seimo nariai patys buvo gerokai sutrikę.

Tai kur slypi problemos esmė?

A. Narbekovas: Šio įstatymo projekte pati problematiškiausia vieta, savo vertybiniu svoriu išsiskirianti iš kitų vietų, yra žmogaus gyvybės apsauga. Niekas neabejoja ir mokslui tai nėra naujiena, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, ir dėl to mes turime labai aiškią nuostatą, kad embrionas nėra paprasta ląstelė ar kokia nors paprasta lytinė ląstelė. Taip apibrėžiama ir siūlomame įstatymo projekte. Mes kalbame apie žmogaus gyvybę ir pati didžiausia problema yra ta, kad norima sukurti perteklinius embrionus. Šnekant iš dirbtinio apvaisinimo technologijų taikymo pusės, tenka pasakyti, kad perteklinių embrionų šaldymas, o vėliau jų atšildymas sukelia daugiau nei pusės embrionų žūtį.

Kita su perteklinių embrionų šaldymu susijusi problema yra klausimas, kaip jie vėliau bus panaudojami. Ministerija savo nuostatą parodo, vartodama išsireiškimą, kad „jie bus išimti iš apyvartos“. Kitaip tariant, tie embrionai, praėjus tam tikram laiko tarpui ar nustatytam galiojimo terminui, turėtų būti sunaikinti. Tai reiškia, jog žmonės, kurie turi užšaldytų embrionų, patektų į labai keblią padėtį. Jie patys puikiai supranta, kad tai yra jų pradėti negimę vaikai ir kai kyla klausimas, ką su jais toliau daryti, atsiranda labai rimta moralinė problema. Mes manytume, kad kaip alternatyvą embrionų šaldymui galima būtų naudoti kiaušialąsčių šaldymą, vadinamąjį vitrifikacijos metodą. Tai ir yra siūloma įstatymo projekte.

Gaila, kad šiuo klausimu net ir sveikatos apsaugos ministrė klaidina visuomenę taikydama tą argumentą, kurį mes jau ne pirmą kartą girdime, kad jeigu nebus užšaldyta embrionų, tai moterims reikės duoti papildomai hormonų. Esą kadangi stimuliuojamos kiaušidės, o tai yra žalinga moterų sveikatai, tai tokiu būdu mes žalotume moterų sveikatą. Tačiau tai yra melas. Jeigu kiaušialąstės būtų užšaldytos, vėliau kartojant procedūrą, jeigu nepavyko pirmoji, nereikėtų vėl stimuliuoti kiaušidžių ir taip žaloti moters sveikatos, o reikėtų atšildyti kiaušialąstes ir taikyti apvaisinimo procedūrą. Jei ji nepavyksta, šią procedūrą vėl galima kartoti tol, kol yra kiaušialąsčių.

Reikia suprasti, kad pasaulyje yra labai daug sudėtingų situacijų, dėl kurių embrionų vėliau nebenorima išnešioti. Pavyzdžiui, puikiai žinom, koks didelis yra skyrybų skaičius. Ką skyrybų atveju reikėtų daryti su užšaldytais embrionais? Jų likimas yra akivaizdus – jie tiesiog būtų sunaikinti. Būna, kad miršta žmonės ar jų gyvenime atsiranda įvairių planų, sveikatos sutrikimų ir pan. Turėjau vieną atvejį Lietuvoje, kai pora turėjo užšaldytų embrionų. Moteris pastojo naudojant dirbtinio apvaisinimo metodą, tačiau gimdymas buvo nesėkmingas – vaikelis gimė su sklaidos trūkumais ir netrukus mirė. Liko užšaldytų embrionų, tačiau žmona šio kelio kartoti nebenorėjo, o vyras prašė, kad ji suteiktų šansą tiems kitiems užšaldytiems embrionams, nes tai yra jų vaikai.

Tokių panašių dalykų yra visame pasaulyje ir todėl kiaušialąsčių šaldymas būtų gera alternatyva, kuri leistų išvengti šių moralinių problemų dėl embrionų naikinimo, šaldymo bei manipuliavimo jais.

Kaip manote, kas ministrę motyvuoja atsisakyti kiaušialąsčių šaldymo idėjos?

A. Narbekovas: Aš manau, kad galbūt ji savo nuomonės neturi, nes ji nėra medikė. Ji klauso nuomonės tų, kurie šitoj srity turi patirtį. Šiuo atveju tai būtų privačių klinikų savininkai. Deja, kol kas visas šis procesas yra tiktai privačiose rankose. Ji girdi žmones, kurie, savaime suprantama, suinteresuoti, kad būtų priimtas parankesnis jų verslui projektas.

O kaip tėvai? Ministrė minėjo, kad palaiko embrionų variantą dėl to, kad tokiu atveju lieka didesnė tikimybė pastoti.

A. Narbekovas: Čia matyti, kad tėvai neretai tokioje situacijoje tampa įkaitais. Nevaisingumas yra tikrai sudėtingas išbandymas šeimai. Dirbtinis apvaisinimas jiems pateikiamas kaip vienintelė egzistuojanti galimybė, kalbama apie realiai neegzistuojančius sėkmės skaičius, pateikiama klaidinanti reklama, ir taip tie tėvai pasirenka šią neva vienintelę alternatyvą. Bando šias procedūras, praranda dideles lėšas, sveikatą. Bet iš tiesų tai tos alternatyvos egzistuoja.

Ne viena pora yra išvažiavusi, pavyzdžiui, į Lenkiją. Ten yra taikoma vadinamosios Dnepro technologijos. Nevaisinga pora yra nevaisinga dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų. Štai čia ir reikia daryti takoskyrą tarp nevaisingumo gydymo ir pagalbinio arba dirbtinio apvaisinimo. Priežasčių, kurios nulemia nevaisingumą, gydymas ir būtų nevaisingumo gydymas. Jeigu mes paimtume tarptautinį ligų klasifikatorių, ten aiškiai pamatytume, kad moterų nevaisingumas arba vyrų nevaisingumas atsiranda dėl tam tikrų priežasčių: dėl kiaušidžių ar kiaušintakių patologijos, dėl gimdos ligų, endometriozės ir panašių dalykų. Akivaizdu, kad šių patologinių dalykų gydymas yra nevaisingumo gydymas.

Ir jeigu pavyksta išgydyti, tai tiems žmonėms sugražinama vaisingumo funkcija, kitaip sakant, jie pasveiksta nuo ligos – nevaisingumo. Dingsta nevaisingumo pasekmė, kuri juos ir atvedė į tas nevaisingumo klinikas. O po pagalbinio apvaisinimo, akivaizdu, kad tie žmonės ir toliau lieka nevaisingi ir todėl tai nėra nevaisingumo gydymas. Jeigu vyras nevaisingas, moteris yra apvaisinama donoro sperma, tai ar galima sakyti, kad tą vyrą mes pagydėme nuo nevaisingumo? Beje, Teisės departamento išvadoje ir buvo padaryta ši takoskyra, pasakant, kad tai nėra paprasta liga, kad tai susiję su daugybę santykių, kylančių iš to, jog taikant dirbtinio arba pagalbinio apvaisinimo procedūras gimsta žmogus, atsiranda tėvystės ir motinystės pareigos, kai tuo tarpu nei vienos kitos ligos gydyme tokių dalykų nenutinka.

Aš manau, kad tėvai turi būti geriau informuojami, nes, kiek man žinoma, jiems labai greitai tiesiog pasiūloma kiaušidžių stimuliacija ir dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Nepavykus toms procedūroms, vėliau tos poros eina jau kitais keliais ir dažnai jų pagalba susilaukia vaikų. Rudenį Jungtinėje Karalystėje išleistoje knygoje, Seras Winstonas, 40 merų dirbęs šioje srityje, pateikė vidinį šių procesų vertinimą. Jo teigimu, apie 40 proc. žmonių, kurie ateina į klinikas, nes kenčia nuo nevaisingumo, galėtų susilaukti vaikų, jeigu jiems būtų surandama priežastis ir nuo jos jie būtų gydomi. Taip galiausiai vaikų jie susilauktų jau natūraliai, be klinikos pagalbos.

S. Winstonas pastebi ir kitą dalyką. Embrionų šaldymą jis įvardina kaip nesibaigiantį eksperimentą, kaip jūrų kiaulyčių naudojimą. Tai sako žmogus, kuris šioje srityje dirbo daug metų ir puikiai supranta, kad šitas nesibaigiantis eksperimentas turi pasekmių, apie kurias nenorima kalbėti.

K. Zamarytė-Sakavičienė: Dar aš norėčiau paminėti, kad tiek Vyriausybė, tiek nevaisingumo klinikų atstovai, kalbėdami apie tai, kad neįmanoma nešaldyti embrionų teikiant dirbtinio apvaisinimo paslaugą, o kiaušialąsčių šaldymas yra neva neefektyvus, kartu pasitelkia ir tokį argumentą, kad kiaušialąsčių šaldymas neva pasaulinėje praktikoje yra naudojamas tik tam, kad būtų išsaugotas moters vaisingumas, jeigu ji suserga vėžiu ar kita liga, kai reikia taikyti chemoterapiją ir tai galbūt gali lemti jos nevaisingumą ateityje. Tačiau taip kalbėdami, nevaisingumo klinikų atstovai patys sau prieštarauja. Jeigu kiaušialąsčių šaldymo technologiją taikyti įmanoma ligų atvejais, tai kodėl gi negalima jos taikyti dirbtinio apvaisinimo metu?

Dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje labai susijęs su verslu, ar ne?

K. Zamarytė-Sakavičienė: Tai pagrindinis motyvas, kodėl norima palikti embrionų šaldymo galimybę. Bet yra viltis, kad remiant kiaušialąsčių šaldymą, atsirastų alternatyvų, nes ne tik privačios klinikos, bet ir universitetinės klinikos galėtų teikti šią paslaugą. Taip paslaugų tinklas išsiplėstų ir tuo pačiu ir galimybė nevaisingoms poroms gauti tą dirbtinį apvaisinimą padidėtų.

Man teko girdėti, kad embriono šaldymas mėnesiui kainuoja apie 50 eurų. Panašu, kad embrionas yra ne vaikas, o prekė, produktas.

K. Zamarytė-Sakavičienė: Iš tiesų visi tie pasiūlymai, kurie buvo pateikti tiek Vyriausybės, tiek Seimo narių grupės dirbtinio apvaisinimo projektui, rodo vyraujantį vartotojišką požiūrį į pradėtą žmogišką gyvybę. Atrodo, kad tas tėvų begalinis noras susilaukti vaiko viršija pradėto vaiko teisę gyventi. Tai netgi atvirai matyti iš Seimo narių siūlymo atsisakyti vaiko intereso viršenybės principo pagalbinio apvaisinimo projekte ir pakeisti jį nevaisingos poros interesu, taip dar labiau sustiprinant požiūrį, kad vaikas yra kažkoks daiktas, kurį klientai – nevaisinga pora – gali nusipirkti iš nevaisingumo klinikos.

Tačiau tokį požiūrį į pradėtą gyvybę neigia net ir, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris neseniai byloje Perilo prieš Italiją pasakė, jog negalima embriono sudaiktinti ir žiūrėti į jį kaip į objektą ar elgtis su juo, kaip užsimano klientai. Norint apsaugoti žmogišką orumą, embrionui turi būti taikoma teisinė apsauga. Kadangi biomedicinos mokslas akivaizdžiai įrodo, kad embrionas yra jau prasidėjusi žmogiška gyvybė, tai teisingumas ir pagarba žmogiškai gyvybei reikalauja riboti perteklinių embrionų kūrimą.

Ką dabar siūlomu variantu gina ir ką turėtų ginti valstybė?

K. Zamarytė-Sakavičienė: Dabar esančiame projekte yra nuostata, kad prioritetas turi būti teikiamas pradėtam vaikui ir tai atitiktų tiek Civiliniame kodekse, tiek Vaiko teisių apsaugos konvencijoje, tiek Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme galiojančią nuostatą, kad visais atvejais, kai yra priimami sprendimai, liečiantys vaiką, prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesams. Tačiau grupė Seimo narių pateikė pasiūlymą, siūlantį atsisakyti šio vaiko prioriteto principo ir teikti prioritetą būtent nevaisingos poros interesams. Tai yra iškreiptas požiūris į dirbtinio apvaisinimo paslaugą, kai į ją žiūrima kaip į kokią komercinę paslaugą, kurioje užsakomas tam tikras produktas. Juk kiekvienos tokios paslaugos tikslas yra naujas žmogus, nauja gyvybė, kuri nuo pat pradžių turi teisę gyventi, ateiti į šį pasaulį, o ne tik būti norimu objektu.

A. Narbekovas: Aš manau, kad leisdama įstatymus valstybė ir turėtų rūpintis kažkokios problemos sprendimu. Šiuo atveju mes kalbame apie pagalbą nevaisingiems žmonėms, bet tai turėtų būti problemos sprendimas, o ne problemų rato sukūrimas. Visas pasaulis žino tas problemas, kai vyksta teisminiai procesai, kai vaikai ieško savo biologinių tėvų, bylinėjasi su dirbtinio apvaisinimo klinikomis. Nereikėtų pamiršti ir embrionų naikinimo pasibaigus terminui. Tai yra daugybė problemų, kurios būtų sukuriamos, jeigu toks įstatymo projektas būtų liberalizuotas.

Galima pastebėti, kaip ir minėjote, kad iškeliant tuos tėvų interesus dažnai naudojamas „moters teisės gimdyti“ argumentas. Kas čia per teisė? Iš kur ji kyla?

A. Narbekovas: Tikrai nei tarptautiniuose, nei nacionaliniuose teisės aktuose tokios teisės neteko regėti, tai čia yra konstrukcija, sukurta specialiai šitiems argumentams pateisinti. Taip sudaroma iliuzija, kad tos nelaimingos šeimos, tos nelaimingos moterys, kurios negali pagimdyti savo vaikelio, staiga gauna galimybę šią savo prigimtinę priedermę išpildyti, tačiau čia vėl yra nepagrįstas lūkestis. Tikimybė, kad dirbtinis apvaisinimas bus sėkmingas, yra ne didesnė nei 25 proc. Kitaip tariant, trys ketvirtadaliai šitos „teisės“ vis tiek neturės. Reikia konstatuoti, kad procedūrų metu nepalyginamai daugiau gyvybių prarandama nei išvysta pasaulį.

Šaltinis: propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top