Dalijamės kun. Roberto Grigo replika apie Vytauto Sinicos straipsnį. „Bažnyčia draudžia katalikams balsuoti už partnerystę (ir A. Navickas tą žino)“.
Bažnyčios mokymo dokumentai apie vadinamųjų „partnerysčių“ įteisinimo žalą bendrajam gėriui. Ir apie katalikų politikų pareigą priešintis tokių įstatymų priėmimui.
Viešai išsakius kokią nors Bažnyčios nuostatą visuomenės gyvenimo klausimais, beveik visada žiniasklaidoje nubanguoja pabodęs pasipiktinimas:
– kokią teisę Bažnyčia turi nurodinėti politikams katalikams, kaip jiems elgtis?!
– demokratinėje valstybėje nėra valstybinės religijos, taigi, jai neprivaloma paklusti!
– Bažnyčia neturi teisingų pažiūrų monopolio!
Nežinau, ar pasipiktintojai nuoširdžiai nesupranta reikalo esmės, ar truputį apsimeta nesuprantantys.
Katalikų Bažnyčia (ir kitos religinės bendrijos) yra savanoriška žmonių bendruomenė, kurios teisę vadovautis tikėjimo pažiūromis saugo LR Konstitucija.
Kas save laiko katalikais (ir politikai, ir visi kiti), savanoriškai, iš vidinio įsitikinimo, o ne dėl kokios išorinės prievartos, priima Bažnyčios mokymą ir juo vadovaujasi gyvenime. Priima Bažnyčios vadovybės, hierarchijos, potvarkius.
Jeigu kam tasai mokymas atrodo klaidingas, o Popiežiaus ir vyskupų vadovavimas nepatinka –
niekas prievarta Bažnyčioje nelaiko ir jos mokymu vadovautis neverčia. Gyvenk, jei širdis ir protas taip kviečia, nors ir pagal „Raudonųjų brigadų“ ideologiją.
Bet tada nesiskelbk ir nesivadink „kataliku politiku“. O jei skelbiesi tokiu – tada Katalikų Bažnyčios mokymas moralės, politikos, socialiniais klausimais tave įpareigoja. Kad viduje, turinyje būtų tai, kas ant pakuotės užrašyta.