Alkas.lt
Įdomiai pasisuko Vyčio paminklo peripetijos. Ar vieši pasvarstymai, kad čia Kauno mero savireklamos kampanija, būtų tiesa, ar tik iš dalies tiesa, įvykių posūkis parodo tikrovę. Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal Konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme.
Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, mes iki šiol nesame atgavę. Nesame jo atlietuvinę, iš tikrųjų atkovoję Lietuvai. Nes ką gi kitą reikštų kažkokia vos ne pasąmoninė, reflekso lygio konvulsija atmesti, išstumti viską, kas lietuviška, tautiška, susiję su Lietuvos valstybingumo („su sostine Vilniuje“) aspiracijomis?..
Todėl, manau, ir guodžiantis tuo, kad turime Kauną su jo neištrinama kiekvienam lietuviui prasme, neturėtume labai džiūgauti dėl valdžios paniekintiems laisvės kovotojams siūlomo saldainiuko – Vyčio prie Kauno pilies ar Aleksote, ir net – girdite – ne 2, o 7 metrų aukščio (!).
Reikia toliau ryžtingai siekti, o visuomenės palaikymas tam yra, kad Lietuva nebūtų išstūminėjama iš Vilniaus, o Vytis iškiltų ten, kur jam ir priklauso būti – pagrindinėje reprezentacinėje sostinės aikštėje.
Kun. Robertas Grigas, Kaunas, 2017-12-01