Aidanas Praleika | alfa.lt
Garsus Lietuvoje katalikų kunigas Algirdas Toliatas sukėlė pasipiktinimo audrą viso labo pasidalijęs kvietimu pasirašyti peticiją, raginančią neratifikuoti Stambulo konvencijos. Dvasininką pasmerkė daugybė feisbuko vartotojų ir Lietuvos įžymybių. Kaip neretai atsitinka socialiniuose tinkluose, netrūko įžeidinėjimų, necenzūrinės leksikos ir neslepiamos neapykantos.
Ką tokio pasakė dvasininkas, kad taptų nekenčiamiausiu žmogumi šalyje? Jis dar kartą viešai pasakė tai, ką Lietuvos vyskupų konferencija deklaravo dar 2018 m., o būtent, kad bažnyčia nepritaria Stambulo konvencijai, nes mano, kad smurto problemos ji spręsti nepadės, o štai naujų problemų Lietuvai gali sukurti daug.
Ką tai sako apie šiuolaikinės visuomenės ir žodžio laisvės būklę, Alfa.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto politologu Andriumi Švarpliu.
Tiesos monopolis
Anot jo, pastarasis epizodas su kunigu A.Toliatu, kai kunigas viešai pasisako, o po to ištrina dalį savo komentaro (nors nėra pasakęs nieko blogo ar neteisėto), yra niekuo neypatingas pastarųjų metų kontekste.
„Mes gyvename viešosios tironijos sąlygomis, kai viešai pasisakiusiam asmeniui yra daromas minios socialinis spaudimas dėl neva neteisingų pažiūrų. Anksčiau tai vadinosi politiniu korektiškumu, kai visi tarsi jaučia, ką galima viešai kalbėti, o ko negalima“, – portalui Alfa.lt sakė politologas.
Konservatyvių pažiūrų analitikai jau seniai sakė, kad politinis korektiškumas riboja žodžio laisvę, religijos laisvę, siaurina diskusijų erdvę ir pamažu suformuoja tiesos monopolį, kuris virsta politiniu spaudimu ir susidorojimu, pabrėžė A. Švarplys.
Pasak politologo, būtent tokią situaciją dabar matome Vakarų valstybėse, ypač JAV, kur Kongreso lygiu jau ne vieną kartą svarstyta grėsmė konstitucinėms žodžio, saviraiškos, religijos ir kitoms laisvėms dėl žiniasklaidos vykdomos cenzūros, prisidengiant tokiais konstruktais kaip „neapykantos kalba“, „rasizmas“, „faktų tikrinimas“ ir pan.
„Svarbu matyti ir suvokti šito proceso mastą. Vadinamoji „cancel culture“ (atšaukimo kultūra) pasiekė anksčiau neregėtą lygį: „atšaukiami“ universitetų profesoriai, politikai, žurnalistai, aktoriai ir netgi JAV prezidentas. Neįtikėtina, bet šiandien globalios informacinės korporacijos, tokios kaip „Facebook“, gali „atjungti“ valstybę-žemyną Australiją – jos žiniasklaidos ir valdžios puslapius savo tinkle.
„Kaltinimas Bažnyčiai, kad neva kunigai ir vyskupai peržengia ribas, ateina iš interesų grupių, kurios ir siekia kontroliuoti viešąją erdvę bei monopolizuoti „teisingas“ pažiūras.
Mitas apie bažnyčią ir politiką
Kun. A. Toliato skandalas palietė ne tik jį, bet ir daugybę socialiniais tinklais besinaudojančių tikinčiųjų. Jei apie tikėjimo nuostatas negali viešai kalbėti dvasininkas, vadinasi, to negali daryti ir tikintieji.
Pasak A. Švarplio, apie bažnyčios ir politikos atskyrimą sklando mitai. Iš tiesų, bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas saugo tiek bažnyčią (ir visas valstybėje išpažįstamas religijas), tiek ir valstybę nuo piktnaudžiavimo politine galia. Bažnyčia negali turėti galios politinėse valstybės institucijose priiminėti sprendimus. Taip pat ir valstybė negali primesti religinėms bendruomenėms pažiūrų, kurios prieštarauja tikėjimui.
„Kaip matome, čia nėra kalbos apie Bažnyčios tarnų raišką viešoje erdvėje. Kunigai ne tik turi pilietinę teisę pasisakyti visuomenei aktualiais politiniais klausimais, bet ir moralinę pareigą perspėti savo bendruomenės tikinčiuosius bei visus piliečius dėl politinio blogio, jeigu tokį mato valstybės sprendimuose, įstatymuose, veiksmuose ir pan. Kaltinimas Bažnyčiai, kad neva kunigai ir vyskupai peržengia ribas, ateina iš interesų grupių, kurios ir siekia kontroliuoti viešąją erdvę bei monopolizuoti „teisingas“ pažiūras“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.
Neapykantos kalba kaip politinis ginklas
Lietuvoje bręsta įstatyminės pataisos, kuriomis norima išplėsti neapykantos kalbos sampratą ir, kas turbūt dar svarbiau, lengviau už ją bausti.
Anot VDU politologo, vadinamoji „neapykantos kalba“ yra ideologinis naujadaras, sukurtas ir naudojamas politinių grupių, kurios anksčiau skatino politinį korektiškumą, o dabar siekia galutinai monopolizuoti laisvą viešosios kalbos erdvę ir persekioti savo politinius oponentus.
Neapykantos kurstymo etniniu, tautiniu, religiniu ar kitokiu pagrindu sampratos jau seniai yra Lietuvos ir kitų demokratiškų valstybių teisinėje sistemoje, pabrėžė A. Švarplys, tačiau kadangi dabar itin aktyviai formuojasi nauja politinė programa – transgenderizmas (lyties keitimas į asmens jaučiamą, o ne biologiškai turimą lytį), jai atstovaujanti politinių interesų stovykla siekia įgyti politinį ginklą, kad sutramdytų savo oponentus per teisinį naujadarą, pagal kurį būtų persekiojamos pažiūros, teigiančios biologinę lyties ir heteroseksualios (vyro ir moters) šeimos sampratą.
„Kitos politinės stovyklos, taip pat siekiančios savo grupės tapatybės išskirtinumo, taip pat nevengia naudotis „neapykantos kalbos“ teikiamais privalumais. Galiausiai „neapykantos kalba“ visą visuomenę panardina į grupinių įsižeidimų karą, kuris Vakarų valstybėse aiškiai nukreipiamas prieš krikščionišką tradiciją ir konstitucines teises, paskelbiant jas „baltųjų viršenybės“ galios bastionu“, – pabrėžė politologas.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale alfa.lt ČIA