Kas vyksta Lietuvoje? Tuoj tuoj įžengsime į dvidešimt ketvirtuosius Nepriklausomybės metus, tačiau tautinėje politikoje totalus jovalas. Viskas labai aišku buvo rinkimų išvakarėse – trys politiniai dariniai – socdemai, darbistai, tvarkistai – pasiskelbė: jei gaus rinkėjų pasitikėjimą, formuos centro kairės valdančiąją koaliciją. Rinkėjai taip pasitikėjo, kad net balsus pardavinėjo. Prietelius iš Zarasų paskambino ir stebėjosi, kad tokio masto rinkimų klastojimo nebuvo matęs. Tinklinis marketingas politikoje pritaikytas buvo, kai pirmi penki pirkėjai nė nepažįsta vėliau prisijungusiųjų piramidėn… Tuomet aišku, kodėl Konstitucinis Teismas tik apie tris tūkstančius pardavimo-pirkimo sandorių paskelbė. Be to, apie Darbo partijos teismus informacijos buvo sočiai. Negerai būtų tvirtinti, kad renkamės į save panašius, keršydami prieš tai valdžiusiems. Bet kaip tuomet aiškinti tokį keistą balsavimą…
Tačiau Lietuva rinko, pirko ar pardavė keturis artimiausius savo gyvenimo metus socdemams, darbistams, tvarkistams. Politinė logika diktuotų, kad centro dešinės koalicija, rinkėjų sąmoninga ar nelabai valia, perleidžiama centro kairės valdančiajai daugumai. „Rytas – protingesnis už vakarą“, – tokia mūsų tautos išmintis ne visuomet padeda, nes atbudę po rinkimų nakties išgirdome, kad Prezidentė teisiamos Darbo partijos nenori matyti valstybinėse valdžios struktūrose. O tautiečių ir tėvynainių dauguma – nori. Kas režisuoja politinį chaosą Lietuvoje? Kodėl tiek daug politinio balasto išmetama viešojon erdvėn? Vieniems suteikiama viltis, kad dar yra šansų A. Kubiliui išlikti Premjero poste, kiti įsiunta, vos išgirdę, kad jų Viktoriuko kažkas nemyli…
Niekada nebuvau kairiųjų fanė. Manau, kad ir mano, kaip vieno iš buvusiųjų VSD vadų, dešinysis smegenų pusrutulis veiklesnis. Todėl esu įsitikinusi, kad bent Sąjūdžio dvidešimt penkmečiui artėjant, politikai galėtų pademonstruoti politinės kultūros pradmenis. Pirkėjas, oi, rinkėjas visada teisus, todėl, regis, Lietuvos žmonių lauktų centro kairės politinių partijų „žinių, kaip“ valdyti pademonstravimas. Atsiprašau garbiųjų skaitytojų už rusicizmą rašinio pavadinime. Tiesiog nesuradau atitikmens gimtojoje kalboje, kad apibūdinčiau tą politinę būseną, kuri plūduriuoja tarp Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros. Trijų pastarųjų institucijų vadovai, su didžiu rūpesčiu veide, įtikinėja tautą, kad rinkėjų lūkesčiai bus patenkinti. Besiformuojanti valdančioji koalicija „žino kaip“ gelbėti Lietuvą, tačiau Prezidentė dar geriau informuota, kas tos misijos turi imtis. Tiek vienos, tiek kitos pusės informatoriai, kaip dera, įslaptinti, todėl tenka pasikliauti savo neprofesionalia nuojauta.
Ar pastebite, kad vieniems numalšinus pralaimėjimo kartėlį, kitiems – pergalės džiugesį, tretiems – nepasitenkinimą būsimomis valdančiosiomis koalicijomis, įsivyravo paslaptinga, imitacinė ramybė. Tyla prieš audrą. Viešojoje erdvėje kartkartėmis prabyla politologai ar neetatiniai visuomeninių procesų stebėtojai, tačiau RYŠKIŲ ateities prognozių nepateikinėja net bulvarinės komercinių TV laidos. Premjeras aiškus – didžiausią rinkėjų pasitikėjimą pelniusių socialdemokratų vadovas – Algirdas Jonas Butkevičius. Paskirtasis jau augina politinius raumenis t. y. reitingus, ir bene kasdien keičia savo partnerio rinkėjų valia – VU [ne Vilniaus universitetas] – veidą. A. Butkevičius bene originaliausiai iš visų premjerų renka savo komandą: kai kurių į ministrus pasiūlytųjų kandidatų net nesikviečia pokalbio. Pakanka pretendentą neva charakterizuojančių nuogirdų. Liaudiškai tariant – pletkų… Darbo partijos lyderis leidžia bandyti savo kantrybę, kenčia teikiamų kandidatų atmetinėjimus (ir taip elgiasi ne griežtoji Daukanto aikštės dama), o pretenduojantis į AMB klonus Algirdas Jonas. Stebėdama pilkėjančius bei įdumbančius Kėdainių kunigaikščio skruostus, spėlioju, kiek dar ilgai jis kentės. Kol Seimo kolegos neatims imuniteto? VU (Viktor Uspaskich) taip nuvargino „žinojimas kaip“, kad tiesioginėse TV laidose jau pamiršta savo momentinių kandidatų į Vyriausybę pavardes?.. Tačiau čia tik lapeliai, žiedelių sulauksime po maždaug dviejų savaičių – kai būsimųjų ministerių vertinimus pateiks Dalia Griežtoji. Ir ką tuomet ištiks nedalia? Nespėliokime. Atkreipkime dėmesį į laikinąjį Premjerą Andrių Kubilių. Žvalus. Mitrus. Aktyviai matuojasi opozicijos lyderio krėslą? Ne. Laikinasis Premjeras laukia. Net fenotipologai nepaneigė dar vienos jo žvaigždžių valandos. Menu sąjūdžio Andriaus veidą, kai prieš dvidešimt metų jis pirmą kartą viešojoje erdvėje buvo pavadintas perspektyviu politiku. Nepaneigsi, tokiu ir tapo. Fizikai – kantrūs, kruopštūs, nuoseklūs, jeigu, žinoma, nepaverčia kregždučių arogantiškais pingvinais. Va, tuomet skrydžiams į žvaigždes – „šakės“. Žmonės nemėgsta nenuoširdžių politikų, tegul ir pasaulines krizes suvaldančių… Tačiau situacija tokiu pat šienavimo įrankiu galima apibūdinti, jeigu A.Kubilius laukia, kol bus pakviestas į valdančiosios koalicijos formavimą, kai pilkas VU veidas pajuoduos ir jam teks užimti irgi Butkevičiaus (Audriaus) sušildytą vietelę kalėjime (situacija kol kas iš fantastikos srities). Dar galima spėti, kad Lietuvoje VU nesugebės surasti ministrų… Kandidatų stygius, ko gero, parodo emigracijos lygį… Be to, reikia būti labai drąsiu ir pilietišku žmogumi, kad sutiktum kandidatuoti į ministrus po DP vėliava. Kam malonu sulaukti atmetimo…
O laukti, kol pasiūlys būti gelbėtoju ir formuoti valdančiąją koaliciją dar kartą, miela. Galima pabudėti Tautos ir Prezidentės gerbūvio sargyboje. Vardan asmeninių ambicijų patenkinimo politikai savimylos išbrauktų TS-LKD vienintelę besiformuojančią dešiniąją partiją – iš aktyviosios veiklos bent dešimčiai metų? Taip, taip besiformuojančią, nes politiniai dariniai vystosi šimtmečius, todėl nereikia vaidinti, kad Lietuvoje jau stabili daugpartinė sistema. Kur rinkimus prapylęs liūdi tautininkas Gintaras Songaila? Jam irgi reikia budėti. Jeigu 2012–2016 metų Seime netikėtai kas nors ims lipdyti kairės – dešinės valdančiųjų hibridą, TS keliaus paskui išsicentravusius liberalus. Tautininkų renesansas laukia, Gintarai. Mąstančių rinkėjų skaičius mažėja, neinančių balsuoti ar balsus parduodančių – auga ir gali pasiekti cigarečių kontrabandos lygį… Šitoje košėje vargu bau ar kas pastebi, kaip kertasi ES, JAV bei NVS politiniai, ekonominiai ir t. t., ir pan. interesai. Lietuva – krištolinėje kryžkelėje. Nėra šiandieną mūsų Tėvynėje jokios kultūringos, vertybinės, patriotinės politikos. „Suchaltūrinta“ (dar kartą atsiprašau už rusicizmą) demokratija, kultūra, švietimas, medicina… Ir padaryta tai, beje, labai profesionaliai ir kultūringai.
P.S. Neprieštarausiu, jei tai, ką parašiau, kas nors pavadins svaičiojimais. Iš provincijos sunkiau matyti ar girdėti, kaip ir kam už kiek parduodama Lietuva. Tačiau ir atokiausi regionai privalo… budėti, kad konstitucinis suverenas – LR PILIETIS – susigrąžintų įtaką išrinktiesiems…
Paaiškinimas: „Chaltūra“ – nevykęs ko nors rezultatas, mažne kičo atitikmuo.