Kastytis Braziulis | Alfa.lt
Žinia apie Vokietijos kanclerės Angelos Merkel telefoninių pokalbių pasiklausymą sukėlė didelę susidomėjimo ir pasipiktinimo bangą ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Pasipylė komentarai, nuomonės, diskusijos ir straipsniai spaudoje, internetiniuose naujienų portaluose, televizijoje bei radijuje. Jeigu JAV žvalgybos agentūra (NSA) sugeba be jokių kliūčių sekti tokio aukšto rango politiką, tai ką kalbėti apie eilinius ir paprastus mobiliojo ryšio abonentus bei interneto vartotojus?
Vienas dalykas yra aiškus ir suprantamas. Visų šalių specialiosios tarnybos turi galimybę prieiti prie žmogaus privataus gyvenimo informacijos. Jie gali ją rinkti, naudodami įvairias informacijos rinkimo priemones. Visi jie gali pasiekti informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą, tačiau naudoja skirtingus jos rinkimo būdus. Taigi, kuo skiriasi Vakarų elektroninė informacijos rinkimo technologija nuo Rytų?
Rusijos ir Vakarų šalių specialiųjų tarnybų pareigūnai, norėdami atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus ir rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, privalo gauti teismo leidimą. Kaip ir tada, kai nori gauti teismo leidimą atlikti kratą įtariamojo namuose, privalai teisėjui įrodyti, jog tavo reikalavimas yra pagrįstas ir turi rimtą pagrindą. Rusijoje ir Vakaruose šis reikalavimas yra vienodas. Tačiau, jeigu lyginsime Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) informacijos rinkimo metodus su JAV žvalgybos agentūra NSA, pamatysime, kad leidimo gavimo tvarka šiose šalyse yra visiškai kitokia.
Vakarų šalyse specialiosios tarnybos pareigūnas, norėdamas gauti informaciją apie žmogų, kreipiasi į teismą ir gauna teisėjo leidimą. Šį leidimą jis išsiunčia operatoriui, kuris teikia žmonėms interneto ar mobilaus ryšio paslaugas. Operatorius, gavęs oficialų teismo leidimą, išsiaiškina, kokia ir kam reikalinga informacija. Jis ją surenka ir perduoda užsakovui. Šiame algoritme yra kelios veikiančios institucijos: specialioji tarnyba, prokuratūra, teismas, operatorius. Visi jie žino, kas, ką ir kaip seka. Visi jie turi užtikrinti šios informacijos saugumą.
Rusijoje šis veiksmų algoritmas yra kitoks. Kiekvienas ryšio operatorius, pagal įstatymą, privalo savo lėšomis instaliuoti specialią programą SORM, kuri sudaro sąlygas FSB ir kitoms teisėsaugos struktūroms prisijungti prie informacinės sistemos ir iš jos gauti jiems reikalingus duomenis apie juos dominantį žmogų. Operatorius nežino, kada, kokią informaciją apie kokį asmenį ir kokia specialioji tarnyba ir kiek tos informacijos pasiėmė.
FSB pareigūnas atsisėda į savo darbo vietą, įsijungia kompiuterį, paleidžia SORM programą ir įveda jį dominančio objekto duomenis. Po kelių sekundžių ekrane atsiranda visa jam reikalinga informacija. Rusijos veiksmų algoritme dalyvauja specialioji tarnyba ir teismas. Operatorius nieko nežino ir negali žinoti. Niekas jam šios informacijos neteikia. Iš vienos pusės, ši sistema yra patikimesnė, jeigu kalbėtume apie informacijos saugumo užtikrinimą. Kokiu žmogumi domisi specialioji tarnyba, niekas nežino, tik ji pati ir teisėjas. Iš kitos pusės, ši sistema sudaro puikias sąlygas specialiosioms tarnybos ir tiems, kas jas valdo, piktnaudžiauti pareigomis ir pažeidinėti žmogaus teises bei laisves.
Telekomunikacijos kompanijos neprieštarauja šiai sistemai. Priešingu atveju, joms ir jų darbuotojams reikėtų gauti leidimus dirbti su slapta informacija. Visi kompanijos darbuotojai nuolat būtų tikrinami ir prižiūrimi, o toks specialiųjų tarnybų dėmesys kompanijai pridėtinės vertės nesukurtų, atvirkščiai, pareikalautų papildomų išlaidų.
Yra dar vienas skirtumas tarp Rusijos ir Vakarų specialiųjų tarnybų veiklos. Priešingai nei Vakarų valstybėse, Rusijoje specialiosios tarnybos veikia kaip uždara sistema. Jie patys priima sprendimus, patys save kontroliuoja. Nėra jokios visuomeninės ar parlamentinės specialiųjų tarnybų veiklos kontrolės. Priimta manyti, kad geriausi specialistai ir geriausiai išmanantys specialiųjų tarnybų darbą yra patys specialiųjų tarnybų pareigūnai. Jie patys priima sprendimus, patys įgyvendina uždavinius, patys vykdo veiklą ir patys save kontroliuoja.
Vakarų šalyse egzistuoja parlamentiniai komitetai, kurių nariai turi leidimus susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir teisę susipažinti su specialiųjų tarnybų veikla. Jie dažnai organizuoja uždarus posėdžius, kurių metu nagrinėja įvairias problemas ir klausimus, susijusius su specialiųjų tarnybų veikla. Komiteto nariai į uždarus posėdžius kviečia specialiųjų tarnybų vadovus ir pareigūnus. Uždavinėja jiems klausimus, aiškinasi realią situaciją tarnyboje. Parlamentiniai komitetai kontroliuoja specialiųjų tarnybų veiklą, saugo ir gina žmonių teises ir laisves, neleidžia specialiosioms tarnyboms tapti valstybe valstybėje.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
