Irena Paulauskaitė
Sausio 13-oji lieka švari, tauri mūsų atmintyje.
Tuomet daugelis tiesiog galėjome mirti už TIESĄ, už LAISVĘ.
Aš lenkiuosi amžiną atilsį žuvusiesiems, visiems gyviesiems Sąjūdžio laikų herojams. Miniai, kuri vardan Tiesos, nepabūgo tankų, ir drąsa, ir krauju iškovojo Lietuvai Laisvę.
Bet rytoj jau bus eilinė sausio 14-oji, arba balto sniego nuklota, arba tiesiog purvina pilka diena…
Ir aš žinau, kad minios balsas, kuriuo taip ir likau, nesiverždama į jokią valdžią, šiandien yra nutilęs.
Piliečiai, kurių dar visai neseniai taip pageidaudavo bene visos politinės partijos, netikėtai šitai valstybei tapo kaip ir nereikalingi.
Minia, arba tautos balsas, buvo įvardyta niekingu dariniu, patvoriu, netgi gauja… kartu su Dariumi Kuoliu, seserim Nijole Sadūnaite, kunigu Robertu Grigu… Visų mūsų neišvardysi.
O paskui bus viešai sutrypta trispalvė vėliava, ir už vėliavos išniekinimą, beje, niekam nebus pareikšta kaltinimų, nė iškelta bylų, ir bus suiminėjami žmonės dėl daugybės aiškiausių klausimų. Dėl Tiesos.
Po 22 metų, atrodytų, tik džiaukis klestinčia Lietuvos valstybe!.. Nėra net ko lyginti – daugybė materialinių dalykų yra į gera pasikeitę, diegiamos naujos technologijos, žmonės išsilavinę, visų pasaulio kraštų jau matę… Gerai tai ar blogai, betgi ir dėl to keičiasi vertybės, kitaip mąsto ir vertina kardinalius dalykus pati laisvės sąlygom užaugusi nauja žmonių karta.
Dėl to matant tuos gerus pokyčius buvo galima kentėti asmeninį nepriteklių, buvo galima atleisti valdančiųjų žmogiškas klaidas.
Ir niekaip, nė už ką nebūčiau galėjusi net įsivaizduoti, kad laisvoje mano Tėvynėje apskritai įmanomas šitoks prievartos aktas, koks buvo įvykdytas pačios valstybės jėgos struktūrų, iškart po kalantinių – gegužės 17-ąją!!!
Ir Sąjūdžio balsas tą dieną manyje užgeso.
Reiškiu pagarbą Sausio 13-osios idealams.
Bet aš nežinau, kur šiandien yra Tiesa, anuomet padariusi mus laisvus.