Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Seimo priimamų teisės aktų skaičius per kadenciją išaugo beveik 2,5 karto. Galime pasidžiaugti vis didėjančiu Seimo veiklos kiekybiniu rezultatyvumu. Per vieną posėdį Seimas sugeba apsvarstyti ir priimti 8 teisės aktus. Fantastika. Galiu tik stebėtis ir pavydėti Seimo nariams skaitymo ir analizavimo gebėjimų.
Štai Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas surašytas į 45 lapus, kartu jį lydi 116 susijusių teisės dokumentų. Turbūt dar reikėtų paminėti, kad Seimui pateikiama nagrinėti apie 4000 projektų, tai galima drąsiai teigti, jog per metus susidaro daugiau nei vienas milijonas perskaitytinų puslapių, o juos dar juk reikia ir išnalizuoti. Kad geriau įsivaizduotume Seimo nario per metus perskaitomų dokumentų kiekį, paverskime jį knygomis – ir ant kiekvieno Seimo nario stalo pamatykime vidutiniškai po 600 „Žiedų Valdovo“ tomų… Daro įspūdį?
Panagrinėjus Seimo veiklą teisėkūros srityje iškyla ir kitas gana keblus klausimas: ar Seimas tikrai yra įstatymus leidžiančioji valdžia? Vyriausybė, kuri turėtų pagal apibrėžimą būti įstatymus vykdančiąja valdžia, pateikia daugiau nei pusę įstatymų, tuo tarpu Seimo nariai – tik trečdalį. Daugiausiai priimtų įstatymų 2016–2020 m. kadencijoje inicijavo Vyriausybė – 64,49 proc. (praėjusioje taip pat daugiausia – 62,01 proc.). Seimo nariai šiuo laikotarpiu inicijavo 29,27 proc. visų priimtų įstatymų, ir tai yra kiek mažesnis rodiklis nei prieš tai buvusios kadencijos, kai buvo priimta 32,23 proc. Seimo narių inicijuotų įstatymų.
Vakar vienas žurnalistinį darbą dirbantis žmogus replikavo, jog sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga buvo priverstas pasirašyti įsakymą dėl Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo, nes tuo metu socialinės apsaugos ir darbo ministras Kukuraitis atostogavo ir neturėjo laiko patvirtinti dokumento, pagal kurį paiminėjami vaikai iš šeimų. Žurnalistinį darbą dirbančio žmogaus pasakymas mane sujaudijo: „Abejoju ar ten galima buvo kažką rinktis. Iniciatyva tikrai ne jo buvo. Sprendė ten tikrai ne jis.“ Tai kas po galais pas mus sprendžia, kas pas mus Lietuvoje prisiima atsakomybę už įstatymus? Man labai gaila visų Lietuvos gyventojų, jei ministras gali būti priverstas pasirašyti įstatymus, pagal kuriuos gali atimti jūsų vaiką, atimti turtą, nubausti net nesant nusikaltimo.
Gal po 30 metų Lietuvoje atėjo laikas pradėti galvoti ir apie KOKYBĘ? Norėtųsi paprašyti Lietuvos vadovų – Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko – pristabdyti šią nekokybiškų įstatymų gamybą ir susikoncentruoti į kokybę.
P.S. Publikacijoje naudojami duomenys iš LR Seimo puslapyje paskelbtų ataskaitų: https://www.lrs.lt/sip/getFile3?p_fid=14709
Autorius rašo-„Norėtųsi paprašyti Lietuvos vadovų – Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko – pristabdyti šią nekokybiškų įstatymų gamybą”… Nešokantiems, o tik renkantiems įstatymų leidimo „tautinio šokio” šokėjui yra lengva pasakyti „kokybės”, bet valdžioje esantiems ir šį šokį šokantiems sunku yra padaryti. Nes kas kokį šokį žino,kaip tą savo šokį moka, taip tas ir šoka. Šokėjai „supratimą” apie įstatymų kūrimo šokio grožį ir kokybę, laisvoje nuo sveiko proto Lietuvoje, kiekvienas turi savo… Kai kurie „tautiniai šokėjai”, užsikabinę po kaklu tautines juosteles, pavieniai ir su šeimomis Seime jau 30 metų šoka savo šokius. Tai rodo, kad nemažai daliai žiūrovų jų šokis Seime ir valdžioje patinka….
Pirmas kartas – atsitiktinumas, antras – dėsningumas, trečias – sistema. Kažin – kuris čia kartas dabar – antras, ar jau sisteminis ntasis? Pirmas – primenu – tik ką išrinkto aplinkos ministro – dėl miškų reformos, sukėlusios visiškai cinišką miškų plėšimo ir grobstymo chaosą, tebesitęsiantį iki šiol ištisus ketverius metus. Be kaltų – nes ministras galimai „atostogavo”.
senai pastebėjau,kad tas nuo Seimo plūstantis nesamonių srautas tikrai nėra joks teisinės valstybės požymis:- piliečiai tikrai fiziškai neturi galimybės aprėpt to viso šimtus tūkstančių vienetų tikriausiai jau sudariusio „teisinio lauko”.Net profesionalūs juristai bando gelbėtis atvirai pasiskirstę darbais: kas vienos srities ,kas kitos srities teisę šiek tiek …Išvada: skubiai reikalinga protingos galvos pasiūlyta visiems tinkanti išeitis ,leisianti naudotis teisinės valstybės privalumais kiekvienam ,į kurį mūsų teisė bus nukreipta.Padėtis,kai žmogus dėl daugybės specifinių reikalavimų (abejotina ,ar tokia gausybė yra logiškai pateisinama) nebeturi teisės net savarankiškai ,be teisininko pagalbos sukurpti kreipimasį į teisinę instituciją yra tiesiog nesuprantama ,logiškai nebepaaiškinama.
Daugelis įstatymų galėtų būti kelis kartus trumpesni, įstatymų galėtų būti kelis kartus mažiau ir įstatymai galėtų būti kelis kartus rečiau keitaliojami.
ar ne Šveicarijoje naujai priimamiems įstatymams taikomas „eilinio ūkininko testas”?… Tekstai turi būti suvokiami eiliniam ūkininkui.
O mūsyse gi, skaitai sakitai rodos lietuvišką įstatymo tekstą penkis kartus, kol pagaliau imi linkti prie vienos iš galimų versijų pagal savo supratimą.
Betgi jei atsidurtum su juo teisme, pirmos instancijos teismas nuspręs vienaip, apeliacinis – kitaip, ir tada gauni eit susigūžęs parūkyti į kampą, nesiliaudams mąstyti, kad gal pačiuose humaniškiausiuose teismuose ta pati lietuvių kalba suprantama kitaip. Gal ėltėsėrlietuviškai, gal globalietuviškai, o gal iš didžios pagarbos išmirusiai prūsų genčiai, – prūsiškai-lietuviškai…
Va teip ir randasi šviesią dieną visokios konstitucinės dvasios ir kitoks blaiviam nesuvokiamas marazmas.
kai prigaminta ir toliau kaip iš peklos verčias toliau tūkstančiai parėdymų ,būtina konstitucijoje pažymėt ,kad pažeidęs,tačiau su istatymu nesupažindintas žmogus negali būti ….Gal toks variantas valdžiukei prablaivins smegenėles ,sustabdys tą jų beprasmę tampančia veiklą:(