Kai parkavimo vieta Lietuvoje uždirba daugiau nei mokytojas, mokslo daktaras, tai apie kokią darniąją plėtrą, socialinę politiką dar galime kalbėti? Belieka tik kalbėti apie „socialiai orientuotą biudžetą“, kuris šiuo metu svarstomas Seime.
Būtų galima klausti ir kitaip: į ką investuosime ketvirtosios pramonės revoliucijos išvakarėse, kad sulauktume orios senatvės?
Verslas teigia, kad viena iš didžiausių plėtros problemų – žmogiškieji ištekliai. Tačiau Lietuvoje biudžetinės, savivaldybių, mokslo įstaigos nesusiduria su personalo stoka ir toliau investuoja… į geležį. Vienas iš geriausiai tai iliustruojančių pavyzdžių – pedagogų streiko akivaizdoje tvirtinami planai ant nežinia kiek dar laiko veiksiančių tarybinių mokyklų įrengti saulės jėgaines. Na, ir kas iš to, kad mokytojams pridėsime 5–10 proc. prie atlyginimo, tai jie net nepajus, o laiko padaryti mokytojo profesiją prestižine dar juk turime…
Ir dar – ar tikrai mums reikalingi tie Ministro pirmininko siūlomi „subalansuoti sprendimai ir socialiai orientuotas biudžetas“? Kaip jis orientuotas, kuria puse atsisuks į mus? Negi tada, kai pakeliui į ligoninę kelis kartus būsime perkrauti iš vieno greitosios pagalbos automobilio į kitą, kad pagaliau būtų galima pasigirti optimizuota „ligonių logistika“?
Beje, 2018 metais savivaldybės iš 223,3 mln. Eurų skirtų socialinėms reikmėms nepanaudojo daugiau nei pusės, t.y. 117,5 mln. eurų liko nepanaudota. Ir tokia socialiai orientuota politika jau tęsiasi ne vienerius metus. Štai 2017 metais piniginei socialinei paramai Lietuvoje buvo skirta 226,7 mln. eurų, nepanaudota – 143 mln. eurų, tai yra 63,1 proc. Tiek 2017 metais, tiek 2018 metais nepanaudotos lėšos, skirtos socialinei sričiai, bendru susitarimu buvo nukreiptos… į asfaltą ar „kitas“ labiausiai reikalingas sritis. Prioritetus nustatė ministerijos, Seimas ir kiti gerieji carai ir caraitės…
Paradoksas – šalyje, kurioje yra mažiausios pensijos, vidutinis darbo užmokestis, kur ketvirtadalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, valdininkai sugeba sutaupyti daugiau nei pusę socialinei politikai skirtų lėšų.
Pone Ministre Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, gal nereikia mums trečius metus iš eilės to „socialiai orientuoto biudžeto“ – juk patirtis rodo, kad vis tiek nesugebėsime išleisti daugiau nei pusės tų pinigų. Geriau imkime ir nedelsdami investuokime į auksinius šaukštus kariuomenei, o trūkstamos darbo jėgos importuosime.