Laiškas Lietuvos Respublikos Seimo nariams dėl LR Švietimo įstatymo

laisvavisuomene.lt

LR Prezidentas Gitanas Nausėda šių metų rugpjūčio 31 d. pristatė šalies švietimo sistemos pokyčių viziją, pagal kurią numatoma vieneriais metais ankstinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą bei nustatyti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams. Dėl šio klausimo nevyriausybinės organizacijos, tėvų bei šeimų bendruomenės bei Lietuvos piliečiai rašė raštus, kreipimąsi, dalyvavo diskusijose, ikimokyklinio ugdymo srityje buvo pasiektas visuomenę tenkinantis kompromisas. Tačiau Seimo Švietimo ir Mokslo komitetas (toliau – ŠMK) skubos tvarka, be platesnių diskusijų su visuomene ir be nevyriausybinių organizacijų, tėvų bei šeimų bendruomenių išklausymo, įregistravo naują Švietimo įstatymo pataisų versija, kuri naikina pasiektus susitarimus ir netenkina tėvų bendruomenės.

LR Švietimo įstatymo pakeitimų problemos esmė

Dabar galiojančiame Švietimo įstatyme buvo privalomo ikimokyklinio ugdymo užuomazgos. Jame nustatyta, kad vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų galėjo būti skiriamas privalomas ikimokyklinis ugdymas. Ši nuostata praktikoje buvo neįgyvendinama, dėl to vaikai iš socialinę riziką patiriančių šeimų būdavo per vėlai įtraukiami į švietimo sistemą, jų integracija vėluodavo, pedagogams daugėjo darbo, o mokymosi rezultatai – kaip rodo PISA tyrimai – prastesni.

Sveikintinas noras spręsti įsisenėjusias centrinių ir savivaldos viešojo administravimo institucijų problemas, susijusias su privalomo ikimokyklinio ugdymo skyrimu pagal dabar galiojančią LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tvarką, kai vaikas auga socialinę riziką patiriančioje šeimoje, savivaldybių negebėjimu užtikrinti vaiko pavėžėjimo iki ugdymo įstaigos, darželių ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų stokos, priešmokyklinio ugdymo programų trūkumais, susijusiais su jų su orientacija į žinias. Tačiau dėl šių priežasčių nebūtina nustatyti tėvų teises ribojančių įstatyminių pareigų įvesti privalomą ikimokyklinį ugdymą visiems vaikams ar ankstinti pradinį ugdymą.

LR Prezidento komandos pasiūlyta formuluotė iš esmės siūlė privalomo ikimokyklinio ugdymo sistemą („ikimokyklinis ugdymas yra privalomas ir užtikrinamas“). Tarptautinėje praktikoje yra du ikimokyklinio ugdymo organizavimo modeliai: privalomas ir visuotinis. Privaloma ikimokyklinio ugdymo sistema nustato ikimokyklinio ugdymo pareigą tėvams, o visuotinė – garantuoja teisę, sudarydama galimybę reikalauti iš švietimo paslaugos teikėjo savo vaikui ikimokyklinio ugdymo. LR Prezidento užregistruotoje Švietimo įstatymo pakeitimo projekte buvo diskusijų metu pasiekto bendro susitarimo rezultatas (“ikimokyklinis ugdymas turi būti užtikrinamas”). Ši formuluotė atitinka visuotinio ikimokyklinio ugdymo sistemos dvasią, ir orientuoja Švietimo sistemą jos link.

Diskusijų metu buvo pasiektas kompromisas – pertvarką orientuoti ne privalomojo, bet visuotinio ikimokyklinio ugdymo sistemos link. Tai yra nustatant LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pareigą sudaryti vaikui iš socialinę riziką patiriančios šeimos galimybę naudotis ikimokykliniu ugdymu, bet ne tėvų prievolę šia galimybe pasinaudoti.

LRP užregistruotame Įstatymo projekte buvo išlaikyta Švietimo įstatyme, esanti tėvų diskrecijos teisė pasirinkti, nuo kelių metų – 6 ar 7 leisti vaiką į mokyklą. Ši – skirtingo starto tėvų pageidavimu – galimybė yra viena iš LR Konstitucijos garantuojamos tėvų teisės nevaržomai rūpintis savo vaikų doroviniu ir religiniu auklėjimu, pagal savo įsitikinimus, išraiška.

Seimo Švietimo ir Mokslo komiteto (toliau – ŠMK) skubos tvarka, be platesnių diskusijų su visuomene ir be nevyriausybinių organizacijų, tėvų bei šeimų bendruomenių išklausymo, įregistruota naują Švietimo įstatymo pataisų versija naikina pasiektus susitarimus ir netenkina tėvų bendruomenės. Švietimo ir Mokslo komitetas, be jokių diskusijų ir visuomenės nuomonės išklausymo, taip, kaip reikalauja Teisėkūros pagrindų įstatymas, pakoregavo Prezidento pasiūlymus. Įregistruota nauja pataisų versija, pagal kurią kuriamas hibridinis ikimokyklinio ugdymo modelis, bandantis savyje suderinti tiek privalomą, tiek visuotinį ikimokyklinį ugdymą.

Šis pasiūlymas kelia daugybę klausimų: ar įstatymo leidėjai tikrai supranta, koks skirtumas yra tarp „privalomo“ ir „visuotinio“ ikimokyklinio ugdymo modelio? Nėra būtina į projektą įrašyti žodį “visuotinis”, kad Lietuvoje atsirastų visuotinė ikimokyklinio ugdymo sistema. Sistema atsiranda ne todėl, kad į įstatymą yra įrašomas kodinis žodis, bet todėl, kad įstatymas sudaro prielaidas jai atsirasti. Prielaidos tokiai sistemai atsirasti buvo ir Prezidento pasiūlytoje įstatymo projekto redakcijoje, numatančioje pareigą valstybei užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą tėvams.

Teisinė argumentacija

Remiantis LR Konstitucijos ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatomis, pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai. Švietimo sistema šioje srityje atlieka pagalbinę funkciją, bet neturėtų jų pakeisti. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. numato, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o to pačio str. 2 d. sako, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Darytina išvada, kad valstybės funkcija šioje srityje yra subsidiari. Tokiu reguliavimu, kuris numato privalomą ikimokyklinį ugdymą ir ankstinant mokyklos pradžios amžių, nepaliekant tėvams pasirinkimo teisės, pažeidžiamos pagrindinės tėvų teisės ir šeimos autonomija.

Tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus, užtikrinama ir Europos žmogaus teisių konvencijoje. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolas (iš dalies pakeisto 11 protokolu) nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti). Ši teisė apima ir teisę parinkti savo vaikams ikimokyklinio ugdymosi formą, spręsti dėl pradinio ugdymo pradžios laiko.

LR Švietimo įstatymo nuostatos: įstatymo 7 str. 2 d. numato, kad Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas. Remiantis mūsų konstitucija ši nuostata interpretuotina kaip kalbanti apie tuos atvejus, kai šeimai yra reikalinga pagalba, t. y. kai šeima negali pati tinkamai atlikti jai priklausančios vaikų ugdymo pareigos. Pagal 9 str. 3. Pagal pradinio ugdymo programą vaikas pradedamas ugdyti, kai jam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai. Pradinis ugdymas pradedamas vaikui teikti vienais metais anksčiau, kai vaikas tėvų (globėjų) sprendimu buvo ugdomas pagal priešmokyklinio ugdymo programą metais anksčiau. Taigi, iš esmės įstatymo norma numato tėvų diskreciją parenkant pradinio ugdymo pradžios laiką.

Vietoj išvadų

Šių pataisų tikslingumu verčia abejoti ir mokslo tyrimų duomenys. Šešiamečių pirmokų adaptacijos mokykloje tyrimo duomenimis šešiamečiai pirmokai patiria: su amžiumi susijusių psichologinės adaptacijos mokykloje sunkumų, didesnių, nei jų bendraklasiai akademinių sunkumų, jiems sunkiau sukaupti ir išlaikyti dėmesį, laikytis drausmės, jie greičiau nuvargsta, domisi skirtinga veikla, t.y. nori daugiau žaisti. Šešiamečiai pirmokai nuo savo bendraklasių skiriasi asmenybės, bendravimo, fiziniais bei kalbiniais gebėjimais. Šešiamečiams pirmokams trūksta savarankiškumo, socialinių įgūdžių, o jų mokytojai patiria papildomų sunkumų, susijusių su skirtingomis, nei kiti mokiniai, šešiamečių reikmėmis bei individualaus ugdymo poreikiais. Moksliniai tyrimai ir pedagoginės psichologijos praktikos analizė pagrindžia nuomonę, kad šešiamečiai vaikai patiria su mokymusi susijusių psichologinių problemų.[1] [2][3]

Nepaliekant galimybės pasirinkti pradinio ugdymo pradžios laiko nelieka galimybės atsižvelgti į kiekvieno vaiko brandos lygį traumuojami tie vaikai, kurie mokyklai dar nėra pasirengę. Įtvirtinus šias pataisas, net jei tėvai matytų ar specialistai patartų, kad konkretus vaikas dėl savo fizinės, emocinės, praktinės, intelektinės brandos ar kitų išsivystymo faktorių dar nepasirengęs pradėti pradinį ugdymą, neliktų galimybės atidėti mokyklos lankymą ir tokiu būdu vaikui padaroma didelė trauma, galinti turėti rimtų pasekmių tiek jo ugdymo sėkmei, tiek kitoms gyvenimo sritims.

Norime priminti, kad LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str. 2 d. nustato lygiaverčio valstybės ir savivaldybių institucijų ir tėvų bendradarbiavimo pareigą. Ši įstatymo nuostata galioja ir aukščiausioms valdžios institucijoms, kurių priimti teisėkūriniai sprendimai tiesiogiai daro įtaką vaikų ir šeimų gerovei.

Atsižvelgiant į šiuos ir kitus probleminius siūlymo aspektus bei į tai, kad Švietimo ir Mokslo komiteto pasiūlymai nebuvo paskelbti viešai ir derinti su visuomene, p r a š o m e:

• nepriimti Švietimo įstatymo Nr. I-1489 2, 7, 8, 24, 36, 47 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, o jį nukreipti tobulinimui bei derinimui su visuomene;
• Suorganizuoti diskusijas dėl šios teisėkūros iniciatyvos su suinteresuotomis grupėmis (tėvais, mokytojais, ugdytojais, psichologais ir kt.).

[1] Гуткина, Н. И. (2002). Психологическая готовность к школе Спб.: Питер , 2004.

[2] Кравцов, Г.Г. , Кравцова, Е.Е. (1987). Шестилетний ребенок. Психологическая готовность к школе. М.: Знание

[3] Rita Nemira Truskauskienė (2013). Brandumo mokyklai įvertinimo metodikos prognostinė galia. Magistro darbas, Vilniaus universitetas.

© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.