Siūlome susipažinti su pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos vadovo Vytauto Landsbergio mintimis, paskelbtomis „Lietuvos žiniose“.
Prieš 25 metus į laisvę lietuvius vedęs, užsienio spaudoje „Lietuvos išvaduotoju“ vadintas profesorius V. Landsbergis šiandien dramatiškai prisipažįsta, kad yra nusivylęs „suveršintos“ tautos gebėjimu atgauta politine laisve naudotis ir priimti protingus sprendimus.
Piliečiams smalsu: kodėl V. Landsbergis mano, kad geriausia išeitis lietuvių tautai – atsisakyti naudotis Konstitucijoje įtvirtintomis savo teisėmis bei laisvėmis ir aklai atsiduoti biurokratijos malonei?
Šį ir kitus klausimus pilietinis Tiesos.lt portalas artimiausiu metu mėgins užduoti pačiam straipsnio „Referendūmai“ autoriui.
Vytautas Landsbergis. Referendūmai
lzinios.lt | 2013 m. rugsėjo 19 d.
Turime galimybę daryti privalomuosius įstatyminius ir patariamuosius politinius sprendimus tautos referendumų būdu. Turime galimybę referendumo metu tapti ir manipuliuojami ne mažiau nei populistiniuose arba perkamuose rinkimuose. Skirtumas tas, kad rinkimų rezultatas, jeigu netenkina, gali būti taisomas per kitus eilinius rinkimus. Referendumas lemtingesnis, čia reikia ir proto, ir atsargumo.
Ar galima referendumais pakeisti Lietuvos konstitucinę santvarką, pavyzdžiui, įsivesti nebepakeičiamą manipuliatorių valdžią? Toks bandymas buvo, žr. toliau.
Ar galima referendumais apversti vakarietišką šalies kryptį? O kaipgi. Ėjo antai, rinko parašus: ar tu nori, kad Lietuvoje būtų kuriama brangi kariuomenė, kurios reikalauja NATO, ar kad tavo vaikas eitų į mokyklą? Tokio referendumo sėkmės atveju, dar ir vaikams negimstant, kai mokyklų mažiau belieka, šiandien mus besenstančius gintų Raudonoji armija.
Panašiems pokštams tereikia visuomenės tolesnio byrėjimo į nevisuomenę ir gerai finansuojamo jos mulkinimo bei suveršinimo.
Dar svarbu, kad klausimuose, dėl kurių siūloma balsuoti, žmonės neatskirtų pelų nuo grūdų, neįžvelgtų tikrojo turinio. Tuo tikslu užleidžia (referen)dūmų akims, kad springtume ir nesusivoktume, už ką iš tikrųjų balsuojama.
Ar nori, kad sprogtų Ignalina? Tai balsuok už patarimą, kad verčiau tesprogsta Astravas ir Ragainė, bet šiapus mūsų sienos niekur Lietuvoje branduolinių jėgainių niekad nebūtų statoma. Pasiskaldysim balanų, pirksim elektrą iš Rusijos.
Ar myli paukštelius? Tai balsuok prieš tas negražias šalto vėjo jėgaines. Ir taip toliau.
Su minėtuoju politiniu valstybės užvaldymu buvo toks antai Viktoro tikslas, mėginimas gauti referendūmą.
Seimas visuomet blogas, nors patys gerai renkame, tad įveskime išrinktųjų atšaukimą bet kada. Pavyzdžiui, jeigu blogai balsavo. Tebus jie renkami ir atšaukiami tik apygardose, o pinigų maišai, sumokėję už išrinkimą ir valdantys vietinę spaudą, prireikus paleidžia straipsnelį ir gandų, pradeda rinkti atšaukimo parašus. „Vyrai, ką darot, – susijaudina deputatas. – Aš juk už Lietuvą. Kitąsyk prieš balsavimą pasiskambinsiu, kad nesuklysčiau…“
Nuo šios smegduobės rinkos aikštėje tada mus išgelbėjo aukštoji parašų kvota – 300 000 nesurinko. Sumažinkim iki 100 000, ir turėsim referendūmų sportą, lietuvišką bėgimą maišuose. Kas mėnesį klausim tautos patarimo, kurį organizatoriai skelbs kaip sprendimą.
Šio sporto mėgėjų vis daugiau, galėtų steigti federaciją.
Beje, aukštoji kvota, jei gerai prisimenu, ir buvo nustatyta apsisaugoti nuo bėgikų maišuose, tarkim, kolūkių raudotojų, kad nepakišinėtų Lietuvos vėl, kur jau buvome.
Dabar kyla naujas didelis dūmas. Dėl žemės Lietuvos. Jos daug yra nenaudojamos ir nenaudingos. Ir broliai artojai airiškai šneka, ir kaimai sensta, nyksta. Tik štai kai kuriems mieste atrodo, kad jei tą žemę nusipirks ir puoselės olandas, Lietuvos nebeliks. Gabalas jos hektarų virs Olandija. Vietoj Sosnovskio barščių ims augti žydėti tulpės ir kiti nemalonumai.
Todėl skamba balsai ir kaupiami parašai: neparduoti Lietuvos žemės nei europiečiams, nei kinams, nei dar kokiems nors užsieniečiams! Įtvirtinkim tą draudimą referendumu! Mūsų žemė – šventa, o bjaurybės olando nuosavybė ją išniekintų.
Čia jau verta pamąstyti, kur apskritai esame ir kas iš to triukšmelio išeina.
Ogi esame ir Europos Sąjungos (ES) piliečiai, lygiai su olandais ir ispanais. Turime Europos sutartį, paremtą net mūsų pačių referendumu, pagal kurią visų ES piliečių teisės lygios – keliauti, dirbti, apsigyventi be jokių vizų, įsigyti nuosavybę kur kam patinka mūsų bendroje teisinėje erdvėje. Todėl kai kurių nerimas ir siūlomas referendumas, lyg dar neuždrausiantis lietuviui nusipirkti žemės Latvijoje ir Ispanijoje, sėkmės atveju uždraustų diskriminuojamam latviui ar ispanui įsigyti ūkį Lietuvoje. Ši keistuolių teatro situacija iš tikrųjų reikštų esmingesnį dalyką ir sprendimą. Tai būtų referendūmas už mūsų pasirašytos Europos sutarties su atvira (bemuite) ES bendra vidaus rinka atsisakymą, taip pat žemės nuosavybei. Dešimčiai metų buvom išsiderėję išimčių – išlygų, kad mūsiškiai stambėjantys žemvaldžiai galėtų nusipirkti siūlomą žemę pigiau, be europinės konkurencijos (nors parduodančiam valstiečiui ji kaip tik būtų naudinga). Dabar tie išimčių laikai baigėsi, įsigalios ES tvarka. Dėl kinų ir kitų Rusijos piliečių galim nesikarščiuoti, jie ir toliau pirks žemę, jei norės – per papirktus vietinius statytinius; o štai ispanui nebeuždrausi pirkti žemės Lietuvoje tiesiogiai, savo vardu.
Taip tat atrodo padėtis, jei tik nemistifikuojam visiems vienodo baisaus žodžio „užsienietis“. Laikas pradėti suprasti, kad ir mūsų žmonės Ispanijoje arba Airijoje, kol neplėšikauja, nėra šiurpą keliantys ir su pagaliu lauk vejami užsieniečiai, o tiesiog europiečiai. Albanų statusas kol kas kitoks.
Apsidairykime, ar tik neįsigilinę ir susijaudinę patriotiški žmonės, ar ir kokie nors gudrūs interesantai agituoja nūnai už „nepardavimo“ referendumą. Tebūnie, atseit, žemė Lietuvoje parduodama tik turintiesiems pasą, kad ir be kastuvo, be meilės žemei, net keikiantiems ją. Manau, tai visai nerealus įsivaizdavimas, kuris nebent skatins laikino neteisėto tarpininkavimo verslą, savitai korupcinį.
O jei Lietuva išties įsivestų sovietinio modelio uždarą rinką, trenktai iškrisdama iš ES, tai Kremliuj būtų puota. – Mes juk sakėm, kad jie klysta, bet susipras ir sugrįš! Jau susiprato!
Entuziazmo tokiai padėčiai pačioje Lietuvoje šiaušiama nemažai, todėl parašiau.
Šia proga primename ir dvi Tėvynės Sąjungos–Lietuvos Krikščionių demokratų partijos suvažiavimo, vykusio šių metų gegužės 12 d., rezoliucijas, kuriose kalbama apie žemės pardavimą užsieniečiams:
Verta prisiminti. Dvi TS-LKD suvažiavimo rezoliucijos dėl žemės