Istorinėje vietoje – Vileišių rūmuose Vilniaus Antakalnyje, kuriuose galėjo būti slepiamas 1918-ųjų Vasario 16-osios Akto originalas, – vasario 14-ąją Lietuvos Sąrašas paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracijos 65-ąsias metines.
Partizanų istorijos tyrinėtojai Darius Juodis ir Vykintas Vaitkevičius atskleidė intriguojančią 1949-ųjų vasario 16-ąją priimtos partizanų vadų Deklaracijos genezę. Istorikų nuomone, pamatinės Deklaracijos nuostatos jau buvo surašytos pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio (1901–1946) prieš žūtį parengtame tekste. Vėliau teksto tarptautinį ir teisinį pobūdį galėjo sustiprinti vienas intelektualiausių partizanų – teisės doktoratą Sorbonoje apsigynęs Alfonsas Vabalas-Gediminas (1909–1948). Taigi demokratinės, socialiai teisingos, moraliai stiprios būsimos Lietuvos projektą partizanų vadai brandino ne vienerius kovos metus.
Istorikas, Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius aptarė partizanų Deklaracijos turinį. Pasak jo, šio teksto „turinys yra toks sodrus ir toks stiprus, nubrėžiantis tokias aiškias gaires, kad ir šiandien stebina“. Partizanai mini ir remiasi JAV prezidentų F.Ruzvelto ir H.Trumeno tekstais, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija, kitais tarptautiniais aktais. S. Jurkevičiaus teigimu, Kovo 11-osios Aktas turinio aspektu nublanksta. „Tai yra dokumentas, kuriuo visa lietuvių tauta gali didžiuotis – tokiomis sąlygomis mes galėjome tokį brandų dokumentą sukurti“, – sakė pranešėjas ir stebėjosi, kodėl toks svarbus tekstas nebuvo paminėtas Kovo 11-osios Akte.
Filosofo Vytauto Rubavičiaus nuomone, partizanų vadų Deklaracijos nutylėjimą 1990 metais nulėmusios tos pačios tendencijos, kurios veikia ir šiandien. „Kodėl Deklaracija nepaminėta? O kodėl šiandien netiriamas pokaris? Formuojama sąmonės, kultūrinė atmintis, kuri pateisintų sovietmečio žmogaus, tarnavusio svetimam režimui, buvimą. Jei jis pripažįsta praeities tikrovę, turi kvestionuoti visą savo nomenklatūrinę praeitį. Kokiems teisininkams 1990 metais buvo atiduota visų aktų ir Konstitucijos kūryba? Ir dabar net Narcizas Rasimas prisipažįsta, kad jie, Konstitucijos kūrėjai, sąmoningai įdėjo visus saugiklius, kad tik Tauta, kurią pripažįsta kaip suvereną, niekaip nepasinaudotų suvereno teise. Ta partizanų atmintis, jeigu ją prikeli ir aktualizuoji kaip kultūrinę atmintį, įpareigoja valstybingumui. Ne tokiam, koks yra dabar, – išdraskytam, bet ganėtinai kryptingam. Iš tokio valstybingumo kiltų pavojus nomenklatūrai, kiltų tautos galios. Juk visas pogrindis buvo buržuaziniai nacionalistai. Ir teisingai juos įvardijo sovietinė propaganda. Jie tokie buvo. Bet tai ir yra tas gyvybingumas. Dėl to ir valstybė buvo, kad jie buvo taip išauklėti“, – kalbėjo V. Rubavičius.