„Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9
Filosofė Nida Vasiliauskaitė savo publicistiniuose tekstuose ir pasisakymuose kelia laisvės gynimo obalsį, kviečia priešintis prievartinei visuotinei vakcinacijai ir piliečių segregacijai į dvi skirtingas teises turinčias klases. Esminei šių tekstų idėjai ir autorės intencijoms visiškai pritariu: pavojus laisvei yra realus, laisvę ginti – būtina, gindami laisvę turime priešintis prievartinei vakcinacijai ir nevienodas teises turinčių piliečių klasių steigimui.
Vienas iš Nidos Vasiliauskaitės straipsnių nusipelno išskirtinio dėmesio, nes jame randame pristatytas pasaulėžiūrines prielaidas, kuriomis autorė grindžia savo kovą už laisvę.
Tas pasaulėžiūrines prielaidas galima pristatyti kaip penkių susijusių tezių rinkinį.
1 Teisės ir laisvės yra prigimtinės.
2 Teisių ir laisvių subjektas yra individas.
3 Politiniai sprendimai negali būti grindžiami nuorodomis į bendrąjį gėrį, nes
a ) bendrasis gėris neegzistuoja;
b ) niekas nežino, kas yra bendrasis gėris.
4 Bendrojo gėrio fikcija yra pavojinga, nes veda į diktatūra ir totalitarizmą.
5 Svarbiausia individo laisvė ir teisė yra galėjimas pačiam rinktis gėrio supratimą ir pagal tą supratimą gyventi.
Šios idėjos yra įtaigios. Štai kaip vienas pilietis jas pasitelkdamas socialinio tinklo žinutėje artikuliuoja savo patirtį:
[Mano prosenelis] buvo Telšių partizanų būrio vado pavaduotojas. Į Lietuvą atėjus raudoniesiems „išvaduotojams“ ir „išvadavus“ jo šeimą nuo namų ir turėto turto vardan „bendrojo gėrio“ socializmo statybai, jis kartu su kitais laisvę mylinčiais vyrais nusprendė pasitraukti į miškus. […] Tuo tarpu aš šiuo metu gyvenu name, kuris karo metais priklausė žydų šeimai. Ši šeima, vardan bendrojo vokiečių tautos gėrio, karo metais buvo uždaryta į Kauno žydų getą, o galiausiai išžudyta […] raudonieji „išvaduotojai“ nusprendė, kad močiutės tetą būtina, vardan bendrojo socialistinio žmonių gėrio, išsiųsti į neterminuotos trukmės ekskursiją Sibiran. […] Žinau ką gali tekti patirti ir padaryti norint išsaugoti laisvę. Žinau, ką reiškia, kai „bendrasis gėris“ pastatomas aukščiau žmogaus laisvės. […] Ačiū visiems, kurie vadinat mane rusų koloborantu, nes nesutinku klauptis prieš niekeno neišrinktus europinius neo-komunistus dar kartą bandančius kurti „bendrąjį gėrį“ ne savo, o mano ir kitų, kūnais ir gyvenimais.
Daugelis laisvę vertybe laikančių piliečių mąsto atsispirdami nuo panašių pasaulėžiūrinių prielaidų, todėl itin svarbu išsiaiškinti, (a) ko jos vertos filosofiniu požiūriu ir (b) kiek jos padeda laisvės gynimo reikalui. Šiems klausimams ir yra skirtas mūsų straipsnis. Straipsnyje neliesime pandemijos suvaldymo ir vakcinacijos problemų, kurias aptardama Nida Vasiliauskaitė išsakė mus dominančias pasaulėžiūrines prielaidas.
Teisės ir laisvės – prigimtinės, o gėrio supratimas – pasirinktinis?
Filosofė pritaria Lietuvos respublikos Konstitucijos nuostatai „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ ir išaiškina, kad tai reiškia, jog „ne valstybė ir ne valdžia jas panorėjusi suteikia“. Nesunku pastebėti, kad aiškinant prigimtines teises ir laisves nėra jokios nuorodos į prigimtį. Toks išaiškinimas yra nepakankamas ir klaidinantis, nes pristato ne sampratos turinį, o iš to turinio išplaukiančias jos apibūdinimus. Prigimtinių laisvių ir teisių sampratą galima išaiškinti pasakant, kad tai yra tokios laisvės ir teisės, kurios kyla iš amžinos ir nekintančios žmogaus prigimties. Prigimtinių teisių ir laisvių samprata priklauso prigimtinės teisės doktrinai. Filosofai, plėtoję prigimtinės teisės doktriną, paprastai teigdavo, jog pastaroji turi dvigubą sankciją: kyla, viena vertus, iš žmogaus prigimties, antra vertus, iš Dieviškojo Įstatymo, t. y. iš žmogų sukūrusio gerojo Dievo valios.
Panašu, kad Nidos Vasiliauskaitės pasisakymai apie prigimtines teises niekuomet net neužsimenant apie žmogaus prigimtį liudija nesuvokimą, jog klasikinis prigimtinis įstatymas ir modernioji prigimtinė teisė nuo Tomo Hobso laikų susijusios nebent pavadinimu, o iš tikrųjų iš esmės skiriasi. Hobsas aiškiai sako, kad abstrakčias teises turintis individas iki visuomeninės sutarties nežino jokio įstatymo ir net socialinių normų, pats gėrio ir blogio skyrimas atsiranda tik po sutarties, o normų šaltinis yra valstybė. Ji ir realizuoja ,,prigimtines teises“, kurios tampa istoriškos ir konvencinės, o galiausiai neišvengiamai virsta ,,žmogaus teisėmis“, kurios yra individo troškimai, legitimuojami valstybės. ,,Laisvė“ tokiomis sąlygomis tėra valstybės gaminama laisvė, kuri neturi nė menkiausios atramos prigimtyje.
Šio trumpo ir paviršutiniško prigimtinių teisių ir laisvių sampratos išaiškinimo pilnai pakanka, kad įžveltume rimtus keblumus, glūdinčius Nidos Vasiliauskaitės tezėse. Pirmoji tezė prieštarauja penktajai: jeigu pripažįstame kad teisės ir laisvės yra prigimtinės, tada pripažįstame, kad egzistuoja nekintanti žmogaus prigimtis, o remdamiesi nekintamos žmogaus prigimties koncepcija galime išvesti apibrėžtą gėrio sampratą, apibrėžtą dorybių sampratą ir pareigą siekti tokio gėrio bei praktikuoti tokias dorybes, bet ne laisvę ir teisę gyventi pagal bet kokią gėrio sampratą. Juo labiau turėsime atmesti laisvę ir teisę gyventi pagal bet kokią gėrio sampratą, jei pripažinsime, kad natūralioji teisė turi ir dieviškają sankciją: Dievas suteikia žmogui tik galimybę, bet ne teisę ir laisvę laužyti Dieviškąjį Įstatymą. Visa tai, beje, puikiai suprato Džonas Stiuartas Milis, pirmasis pabandęs filosofiniais argumentais pagrįsti laisvę rinktis bet kokį gėrio supratimą ir pagal tą supratimą gyventi. Millis, kuris buvo historicistas ir nuožmiai krikščionybės nekentęs ateistas, manė, kad žmogaus prigimtis yra plastiška bei nuolatos kintanti ir neigė, kad gali egzistuoti kokia nors prigimtinė teisė.
Susigaudžius, kad pirmoji tezė prieštarauja penktajai, kyla įtarimas, kad ji taip pat nesuderinama su trečiojoje tezėje išsakomu bendrojo gėrio egzistavimo neigimu bei bendrojo gėrio nepažinumu. Juk jei žmogaus prigimtis yra amžina ir nekintanti ir iš jos išplaukia apibrėžta gėrio samprata, tada, pripažinus, kad žmogaus prigimtis yra bendruomeninė, turbūt teks pripažinti, kad, pirma, egzistuoja kažkoks bendruomeninis, taigi – bendrasis, gėris, ir, antra, mes ką ne ką apibrėžto apie tą bendrąjį gėrį galime pasakyti? Be abejo, taip ir yra. Tačiau šioje vietoje trečiosios tezės daugiau neaptarinėsime, nes didesnis aiškumas dėl bendrojo gėrio gali būti įgytas pirmiau išanalizavus antrąją tezę.
Teisių ir laisvių subjektas – individas, o bendrasis gėris – fikcija?
Žodis „individas“ nėra žodžio „asmuo“ arba „žmogus“ sinonimas. Individo sąvoka turi specifinį turinį: individas yra suprantamas kaip žmogus, kuris, siekdamas savanaudiškų tikslų, visomis prieinamomis priemonėmis grumiasi dėl ribotų išteklių. Mintis, kad žmonės yra individai, yra modernios politinės filosofijos konstravimo ir modernios valstybės praktinio kūrimo išeities taškas. Verta prisiminti, kokio pobūdžio teorijos sukonstruojamos atsispyrus nuo tokio išeities taško.
Prielaida, kad žmonės yra individai, veda prie prigimtinės būklės koncepcijos. Prigimtinėje būklėje vykstantis „visų karas su visais“, kuriame žmonės turėtų susinaikinti. Nuo tokio likimo žmones išgelbstinti valstybė, įvedanti taiką ir bendro gyvenimo taisykles. Tokios valstybės atsiradimas reiškiąs perėjimą į civilizuotą arba pilietinę būklę.
Valstybėje individų santykiai organizuojami ir tvarkomi dviem skirtingais ir sunkiai suderinamais būdais, todėl galima sakyti, kad perėjus į pilietinę būklę atsirandančios dvi bendruomenės arba visuomenės. Pirmoji – pilietinė visuomenė, kuriai būdinga iš prigimtinės būklės paveldėta konkurencija ir kova dėl ribotų išteklių. Tai esąs egoistiškų individų, siekiančių grynai privačių tikslų, sambūris. Nuo prigimtinės būklės pilietinė visuomenė esanti skirtinga tuo, kad joje konkurencija ir kova dėl išteklių vyksta pagal visiems galiojančias aiškias taisykles, kitaip tariant, ją grindžia sąžiningos konkurencijos principas.
Pilietinei visuomenei nuolat gresiantis pavojus pereiti prie konkurencijos ir kovos be taisyklių, t. y. grįžti į prigimtinę būklę. Tokios baigties pilietinė visuomenė galinti išvengti, jeigu sugeba tapti visiškai kitokio pobūdžio dariniu – politine visuomene, sugebančia prižiūrėti, kad pilietinės visuomenės nariai bent minimaliai laikysis visiems galiojančių taisyklių. Politinė visuomenė esanti būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir egzistavimo sąlyga. Kadangi pilietinę ir politinę visuomenę grindžiantys principai yra skirtingi, individai jose dalyvauja dėl visiškai skirtingų paskatų. Pilietinėje visuomenėje individai telkiasi į sambūrius tam, kad patenkintų tik jiems svarbius interesus. Į politinėje visuomenę įsitraukia laisvu apsisprendimu įsipareigodami bendrajam interesui ir tuo pačiu atsisakydami siekti bent dalies savo norų įgyvendinimo, pirmiausia – noro kuo labiau padidinti savo išteklius. (Plačiau apie pilietinės ir politinės visuomenės sąvokas ir jų pritaikymą Lietuvos realijoms žr. ČIA.)
Šis trumpas moderniosios politinės filosofijos svarbių bruožų prisiminimas leidžia įvertinti filosofės požiūrį į bendrąjį gėrį. Nida Vasiliauskaitė teigia, kad „„bendras gėris“ prasmingas tik kaip individų gėrių suma“, kitaip tariant, bendrasis gėris neegzistuoja. Panašu, kad yra ne taip, nes individai turi tam tikrą minimalų bendrąjį interesą – tai, kad pilietinėje visuomenėje nebūtų sistemingai pažeidinėjamas sąžiningos konkurencijos principas. Nėra pagrindo tokio bendrojo intereso užtikrinimą nelaikyti gėriu arba laikyti privačiu gėriu. Tai reiškia, kad antroji tezė prieštarauja trečiojoje tezėje formuluojamam bendrojo gėrio egzistavimo neigimui.
Galbūt, Nida Vasiliauskaitė sutiktų, kad bendrasis gėris egzistuoja kaip individų minimalus bendrasis interesas, bet neigtų, kad egzistuoja pozityviai apibrėžiamas bendrasis gėris. Tokia pozicija iš karto kelia įtarimą, nes, kaip minėta, pilietinės visuomenės atsiradimo ir egzistavimo sąlyga yra politinė visuomenė. Ar nebus taip, kad politinės visuomenės nariai įsipareigoja pozityviai suprantamam bendrajam gėriui? Be abejo, taip ir yra, ir tai išaiškėja ėmus analizuoti filosofės trečiojoje tezėje išsakytą bendrojo gėrio nepažinumą.
Bendrasis gėris nepažinus?
Nida Vasiliauskaitė formuluoja retorinį klausimą „kokiu būdu žinome jo [bendrojo gėrio] turinį“? Šį retorinį klausimą papildo dar keliais retoriniais klausimais: „kas konkrečiai sudaro „bendrąjį gėrį“? kieno neapskundžiamu balsavimu ar sprendimu? kam jis geras […]? kam bendras […]?“ Šie retoriniai klausimai implikuoja, kad bendrojo gėrio samprata yra labai kebli ir iš esmės neišsprendžiama filosofinė problema, su kuria susidūrus belieka priimti skeptinę nuostatą – nežinome, nesužinosime, žinoti negalime.
Tačiau pasigilinę į bendrojo gėrio klausimą netrunkame pamatyti, kad aiškumo čia kur kas daugiau, negu nori pripažinti filosofė. Klasikinėje politinėje filosofijoje iš esmės vieningai valstybės tikslu buvo laikomas bendrasis gėris. Kaip pavyzdžius galima paminėti tokius iškilius veikalus, kaip Platono Valstybę, Aristotelio Politiką, Cicerono Įstatymus ir Apie respubliką, Tomo Akviniečio Teologijos sumą. Šis požiūris nebuvo svetimas ir moderniajai politinei filosofijai. Užtenka prisiminti Loko Du traktatus apie vyriausybę arba Ruso Visuomenės sutartį. Šie autoriai nelaikė bendrojo gėrio nepažiniu. Ar nevertėtų, užuot įtaigavus skaitytoją retoriniais klausimais, susipažinti su filosofų koncepcijomis ir jas įvertinti?
Svarbūs dalykai netrunka paaiškėti net nesileidžiant į gilius filosofinius apmąstymus arba filosofų veikalų studijas. Nidai Vasiliauskaitei, kaip ir kiekvienam filosofui, turėtų būti brangi Antika – epocha, kai buvo padėti Vakarų civilizacijos pamatai ir buvo sukurta klasikinė filosofija. Nereikia būti dideliu Antikos istorijos žinovu, kad pastebėtum, jog bendrasis gėris yra viena centrinių šios epochos politinio mąstymo sampratų. Būtų tikrai keista, jei Graikijos ir Romos politikams bei piliečiams ši samprata būtų buvusi tiek pat mįslinga, kaip Nidai Vasiliauskaitei. Pažymėtina ir tai, kad klasikinė politinė filosofija iš esmės yra Antikos epochos politinių realijų ir politinio diskurso filosofinis apmąstymas.
Pabandykime pasitelkti savo istorinę vaizduotę ir pasiaiškinti, kaip to meto žmogus galėjo suprasti bendrąjį gėrį. Idant klausimą galėtume aptarti kuo paprastesniu ir grynesniu pavidalu, prisiminkime Senovės Graikijai būdingą kolonizacijos reiškinį: miestai-valstybės (poliai) išsiųsdavo gyventojų perteklių į užjūrius steigti naujų polių. Įsivaizduokime, kad vienoje tokioje ekspedicijoje dalyvauja jaunuolis tinkamu šiai misijai vardu Agatarchas. Šis jaunuolis su būriu panašių į jį sulipa į laivus, nuplaukia į iš anksto numatytą vietą, aplamdo vietinio barbarų karaliuko kariauną, ant kalno pastato tvirtovę, išsidalina aplinkui esančius laukus, paaukoja tėvynės dievams, ir štai – naujasis polis įsteigtas. Agatarchas yra naujojo polio pilietis ir jo buvimas piliečiu pasireiškia trimis svarbiausiais būdais: vieta karinėje rikiuotėje, žemės sklypu jo nuosavybėje ir balsu tautos susirinkime. Agatarchas nėra filosofas, o filosofija dar nėra net išgalvota. Apie politiką jis mąsto pasitelkdamas kelias polio realijas nusakančias sampratas. Tai yra sampratos, kurias mums gali perteikti terminai „pilietis“, „politinė tauta“, „respublika“, „politinė laisvė“. Trumpai juos paaiškinsime. Pilietis yra ne šiaip valstybės gyventojas, bet narys specifinio kolektyvinio subjekto – politinės tautos, t. y. žmonių bendrijos, kuri valdo save pasitelkdama savo pačios išleistus įstatymus. Respublika yra valstybė, kuri priklauso politinei tautai, erdvė, kurioje politinė tauta ir jos nariai realizuoja savo politinę laisvę. Politinė laisvė yra būsena, kai jokia galybė negali politinės tautos ir piliečio atžvilgiu priimti savavališkų sprendimų. Agatarchas ne itin aukštai vertina savo kaimynus barbarus: jie panašūs į vergus, nes pas juos nėra nei piliečių, nei respublikos, nei politinės laisvės.
Mąstymas šių sampratų pagalba tiesiog verčia pasitelkti dar vieną – bendrojo gėrio sampratą. Agatarchui nekyla didelių sunkumų įsivaizduoti, kas tai galėtų būti. Bendrasis gėris yra politinės tautos gėris, toks gėris, kuriuo disponuoja ne atskiri žmonės, bet politinė tauta kaip kolektyvinis subjektas. Bendriausia bendrojo gėrio apraiška yra respublika, o mažiau bendros apraiškos yra piliečių bendrabūvio taisykles nustatantys įstatymai, protėvių papročiai, religija, piliečių dorybingumas, politinė laisvė, saugumas, teisingumas. Beje, atkreipkime dėmesį į lotynišką išsireiškimą res publica, kuriuo savo polį vadino romėnai. Jis reiškia „bendras reikalas“ ir jame slypi akivaizdi nuoroda į bendrąjį gėrį.
Agatarchas ir jo bendrapiliečiai bendrąjį gėrį iškelia aukščiau asmeninio gėrio, tokio kaip turtas ir komfortas, ir taip daro dėl visiems jiems puikiai suprantamos priežasties: tinkamas pasirūpinimas bendruoju gėriu yra piliečių asmeninio gėrio užtikrinimo sąlyga. Negebėjimas pasirūpinti bendruoju gėriu gresia valstybei nuosmukiu, vidiniais konfliktais, išorės priešų agresija, o visa tai piliečiams gali baigtis vergija arba žūtimi.
Polis nėra moderni valstybė ir Agatarchas nėra individas, tačiau esminiai ikimodernaus mąstymo apie bendrąjį gėrį momentai moderniai valstybei galioja lygiai taip pat, kaip jie galiojo poliui: gera bendrojo gėrio būklė lygiai taip pat tebėra piliečių asmeninio gėrio užtikrinimo sąlyga, o tokie dalykai kaip saugumas, teisingumas, politinė laisvė, piliečių dorybingumas lygiai taip pat tebėra ne kas kita, o bendrojo gėrio apraiškos. Tada kodėl šiuolaikiniam žmogui, net filosofui, bendrasis gėris atrodo tokia neaiški samprata? Gal ne sampratos filosofinis keblumas, o miesčionio (biurgerio, buržua) ribotumas ir ideologinis angažuotumas trukdo suprasti, kas yra bendrasis gėris?
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
man perdaug mandrumo.Kiek supratau,Vasilaisukaite „luzere”ji neatstovauja man ir panasiems?Gal suklydau,nes skaiciau tik pradzia ir paskutini sakini.Kas liecia filosofija-galir geras reikalas,bet tai mokslas,o mokslas be praktikos-sausa saka.Siandiena man aktualu-saka.
VOT !!!
Tu gi ne Kapsukės docentas, juliau Milaiti, kas gi tave, psichopatą galėtų atstovauti, nebent Sovietsko felčeris. Jei kas nors tau šiandien aktualu, tai aptriesti viską, kas moksliška.
Autorius bandydamas įkąsti politinei konkurentei šiek tiek nusigrybavo. kodėl? Todėl, kad sąvoka „bendrasis gėris” kaip Absoliutas neegzistuoja ir negali egzistuoti iš principo. Bendrasis gėris veikia daugybėje plotmių ir skirtingose sferose jo „gerumas” ir to gerumo bendrystė visiems labai sąlygiški, realityvūs. Tarkime fiziologine prasme, taip – bendrąjį gėrį įvardyti tikrai nesudėtinga -oras, vanduo yra būtini gyvybei palaikyti ir tai yra bendrasis gėris ne tik žmonėms, bet ir totaliai daugumai gyvų organizmų Žemėje. Politinėje plotmėje bendrasis gėris galėtų būti Taika. Tačiau čia jau atsiranda pirmų išlygų – Taika tarp okupanto ir okupuotojo negali būti gėris. Ir t.t. ir pan. socialinėje ar ekonomikos srityse, bendrąjį gėrį atrasti dar gerokai kebliau. Nesiplečiant į pavyzdžius, (protaujantiems jų atrasti nebus sudėtinga), akivaizdu, jog bendrasis gėris, politinėje,… Skaityti daugiau »
Bendrasis gėris du pasauliniai karai – laukiamas trečias. AUKUS-RAUKUS? Nepaaiškinus prastuomenei pirmųjų dviejų kilmę ir priežastis apie Trečiojo išvakares nėr ko šnekėti ir be reikalo nusifilosofuoti. Puikiai išmanote tolimą praeitį, Antiką ar tą patį Renesansą, bet mažai ką žinote apie XX amžių ir kas vyksta dabar, kai Tiesa ir archyvai, Londono ir Maskvos, įslaptinti. Tiesa, Gorbio ir Jelcino laikais kažkas iš Maskvos archyvų nutekėjo ir tas kažkas labai nepalankus ir patiems Vakarams, ir pseudo išminčiams, pačiai Kapsukei. Kam reikia paprastus dalykus ir reiškinius daryti sudėtingais ir nesuvokiamais plačiosioms masėms, norint kažko gero nuveikti? Konkurentų galabijimas bus tęsiamas Trečiajame. Tad nieko naujo, garbūs filosofai, konkuruojantys tarpusavyje, prastuomenę palikę griovy, patvory – tamsybėse ir susipriešinime arba gilioje hipnozėje, pseudo mokslų pančiuose.
Что хохлу радость, то свинье смерть
remia N.Vasilaiskaitę vadinami „individais”?Ar čia toks Nacionalinio Susivienijomo požiūris į eilinius žmones,manant juos esant be savimonės,savigarbosir sveikos nuovokos?
Tai, kad ta marksistė bandė visiems smegenis pudrint, matyt galvojo visi durni ir niekas nieko nepastebės ir nesupras.
yra Vakarų produktas. Marksas kur visą laiką tupėjo? Ar ne Londone? Visi Rusijos oligarchai irgi į Londoną varo, kad pakartotų ką? Tegu tie filosofai pirma paaiškina Sanitarinio karo kilmę ir priežastis, o ne pilsto iš tuščio į kiaurą.
Režimo samdyti troliai suskubo reikšti dėkingumą p. L. Šopauskui –
visų pirma už „ryštingą acaką ackalūnei” tarybinės tikrovės juodintojai,
o antra – troliai išties labai dėkingi už išimtinai komfortabilias sąlygas sukurtas kontoros samdiniams vešėti šiame portale.
Mldc drg. Laisvūnai!
iš jos filosofė kaip iš karvės balerina, pastebėjau, kad liberalizmas tai josios „šviesus rytojus”.
akivaizdu, kad piliečių laisves ir teise apgins tik NS teoretikai.
kam dar čia neaišku?
Nida, Lietuva atsiveers, bus PERLAS! Tik Tu BUUK! ir mes BUSIME!
įsijunk tv, gal jau „gulbių ežerą transliuoja”
visi kas kritikuojat nidą v. esat troliai, jos kritikuoti nevalia, nes ji už liberalus.
autoriui Pišpasį išduosim be eilės.
„Za zaslugi”.
Na ir ką tau, juliau Milaiti, kremliaus padugnei tie filosofai galėtų paaiškinti?! Tau gi svarbu apdergti kiekvieną bent kiek vertesni straipsnį, kad nevyktų jokia konstruktyvi diskusiją. Šiandien pasirodė trys nauji straipsniai ir prie visų pašikai.
Aš norėčiau, kad rimti filosofai dažniau straipsnius rašytų ar į youtub keltų pasisakymus, labai trūksta švietėjiškos veiklos. Gal daugiau žmonių pradėtų mąstyti, domėtis?
nustok rašyti kanalizacinius komentarus ir parodyk mums savo veidelį. Nemanai, kad nesolidu nuolat apie „Š” rašinėti po rimtais straipsniais? Marksizmas buvo ir tebėra naudojamas pirmiausia konkurentų galabijimui. Dabar irgi bilijonieriai ir turčiai labai susirūpino mažutėliais, jiems parūpinę pasaulinę Kovidistų revoliuciją ir pakėlę kainas iki padangių, kad pagelbėtų Rusijai ir sau – milijardieriams. Kad apiplėštų ubagus ir vidutiniokus. Apiplėšę ubagus pridės po 100 eurų už skiepą tiems, kurie jau nebegali dėl amžiaus ir ligų apsiginti nuo tokių revoliucionierių.
planuojama, kad komentatoriai turėtų leidimą komentuoti.
Leidimus suteiks draugas Juozapas.
VOT !!!
ar jau šikynė spirga ar dar tik pautus niežti, šuneli?
tai kitas mąstymo lygis ir be agresijos. Nidai dar reikia pasitreniruoti stumiant savo leftistines idėjas. Šopauskas yra ne vieną sisteminį vekėją išlukštenęs, kad ir liberal krikščionis.
P.S.Laukiu nesulaukiu Nidos bendrakeleivių sąrašiuko. Net neabejoju, kad surinks reikalaujamą vieną kitą tūsktantuką šarikovų steigiamajam suvažiavimui. Pasižiūrėsime, kas sėdės prezidiume.
bendrasis gėris kaip fygos lapelis… Ar Lansbergis 1990 sustabdė 1938m. konstituciją vadovaudamasis bendruoju gėriu ar žinodamas, kad jo niekada tauta neišrinks prezidentu ir niekada negalės prastumti „lansbergoamerocanskos” konstitucijos pagal 1938m. konstitucijos XX dalį?, ir to pasekoje su amerikonais supurepė dabartinę konstituciją, ir „prastūmė”, prieštaraujant 1938 m. konstitucijos daliai XX Konstitucijos keitimas? Vardan bendrojo gėrio? Ar vardan tautos nušalinimo nuo valstybės valdymo?
Daugiausiai iš tribūnų apie „bendrąjį gėrį” pliauškia būtent tie,
kurie ir pridaro daugiausiai blogio žmonėms.
kadangi panelė nepritaria bendro gėrio koncepcijai tai ir skaldo Lietuvą į visokias antrarūšias Lietuvas.
ne, šunėke, „p. Nida ne skado ir neskirsto žmonių į antrarūšius – tai daro kitos „panelės” – šmikinytė, armonikaitė, kaip ir jų primtakė burokevičiūtė.
o labiausiai tame „nusipelnęs” yra balkoninis kaziolas Tata.
Tauta be Gorbio leidimo mažai ką darė anuomet, kaip dabar be kovidistų leidimo.
gal kas nors įsteigs partiją „trečioji Lietuva”, kol dar nieks nespėjo
pišpasis yra bendrasis gėris’
prievartiniai „skiepai” irgi;
dar implantais visus sučipuos ir būsime visuotinės gerovės šalimi.
„мяс сотус, лайминги, шилтай апрянгти”
„мумс саулес няряйкя, мумс партия швечя”
aha, kas ne už mus, tą užmuš 🙂
jau planuojame Aštuntąją Lietuvą – aštuntąjį skiepą.
Bendrasis gėris yra labai kintanti sąvoka. Kiekvienas režimas ar ideologija gali susigalvoti savąjį gėrį. Šiandieninis pasaulinis režimas susigalvojo vakcininį gėrį. Ir pažiūrėkite, daugelyje šalių susivakcinavo daugiau kaip pusė jų gyventojų. Vakcininis gėris tapo bendruoju gėriu. Jis gali išlikti tuo bendruoju gėriu, jei didžioji dauguma susivakcinavusių ir išgyvens, ir liks sveiki. Jis išnyks kaip bendrasis gėris, jei vėliau prasidės kokios nors masinės komplikacijos, negalėjimas susilaukti palikuonių ar palikuonių išsigimimai ar kokios nors sunkios ligos (mokslininkai tą jau fiksuoja, bet dar tikrai ne masiškai). Todėl daug svarbesnis yra tikrasis gėris. O tikrasis gėris gali būti tik dvasinis. Šiokia tokia paskaitėlė apie jį (mintys yra Jėzaus…): 132:2.2 (1457.5) Mano broli, gėris ir blogis yra tik žodžiai, išreiškiantys santykinius žmogiško suvokimo lygius matomoje visatoje.… Skaityti daugiau »
Filosofijos klasikai teigė, kad valstybės egzistavimo tikslas
– bendrasis gėris. Kas tas „bendrasis gėris“?
************************************************************************
Aišku, bendrasis gėris nėra nei didžiausia nauda, nei didžiausias gėrybių kiekis didžiausiam skaičiui žmonių. Labai trumpai tariant, bendrasis gėris yra visuma sąlygų, kurios sudaro galimybes kiekvienam bendruomenės nariui pasiekti savo protingus tikslus, kaip pagrindines žmogiškojo gėrio formas.
Ne tik pasiekti savo asmenybės klestėjimą, bet ir protingai įsisąmoninti normatyvinius principus, kurie sudaro asmenų tarpusavio bendradarbiavimo valstybėje pagrindą.
Liberalistiniame-nominalistiniame mąstyme „bendrojo gėrio“ sąvoka tapo nebepageidaujama. Įvairiais būdais teigta ir vis dar teigiama, jog valstybė tėra tam tikrų individų privačių poreikių apsaugos mechanizmas. Kodėl tokia samprata visiškai nepriimtina klasikams? Dėl ko ji tapo dominuojanti Vakarų pasaulyje? *********************************************************************** Klasikinė socialinė filosofija yra ne nominalistinė, o realistinė, arba, kaip dažnai įprasta sakyti, esencialistinė. Tai reiškia, jog, kitaip nei minėtame liberaliajame nominalistiniame mąstyme, esencialistai pripažįsta nuo žmogaus individualių įsitikinimų nepriklausomos ir objektyvios žmogaus esmės bei prigimties buvimą. Dar Aristotelis teigė, kad žmogaus esmė pilnai realizuojama valstybėje, kuri yra plačiausia prigimtinė bendruomenė. Krikščioniškoji socialinė filosofija transformuoja aristotelinį valstybės supratimą, atskirą asmenį laikydama didžiausiu gėriu. Jeigu Aristoteliui dalis visada mažiau vertinga už visumą (atskiras asmuo mažiau vertingas negu socialinė grupė), tai krikščioniškame socialiniame mokyme… Skaityti daugiau »
Klasikinės filosofijos atstovai sutinka su tuo, kad laisvosios verslininkystės sistema yra efektyviausia kuriant materialias gėrybes, bet nemano, kad žmogaus asmenybės klestėjimui pakanka vien materialinių gėrybių. Na, ir tikrai nesutinka su tuo, kad rinka savaime viską sureguliuos. Žmogus gyvas ne vien duona. Valstybės valdžia turi užtikrinti ne tik teisingumo reikalavimus atitinkantį gėrybių naudojimą, bet ir rūpintis dvasiniais žmonių poreikiais bei visu tuo, kas sudaro bendrąjį gėrį. Vaizdžiai tariant, liberalas mano, kad viskas savaime susitvarkys, o klasikinės filosofijos atstovas įsitikinęs, kad tvarka ir pažanga yra specialių pastangų rezultatas, kad netvarkant įsivyraus netvarka, o be pastangų negalima jokia reali pažanga. Laisvosios verslininkystės sistema iš tikro sparčiai gerino ekonomines žmonių gyvenimo sąlygas. Prie to prisidėjo gamtos mokslų ir naujų technologijų pažanga. Tai skatino pasitikėjimą… Skaityti daugiau »
Dabar populiaru bendrojo gėrio sąvoką keisti gerovės sąvoka. Kalbėti ne apie bendrąjį gėrį, o apie gerovės valstybę. Vėlgi, ne kas kita, bet žūtbūtinis noras žmonių sąmonėse įtvirtinti nuostatą, kad tik duona žmogus gyvas ir kad tik iš jos kyla visas žmogaus dvasingumas. Bendrasis gėris neįsivaizduojamas be teisingumo principo. Siekiant atskirti, kas konkrečiose situacijose yra teisinga, pagelbėja sąžinė. Vis tik kartais į asmeninį sąžinės autoritetą apeliuojama lyg ši niekada neklystų. Ar sąžinė gali klysti? Taip, sąžinė gali klysti. Ne be reikalo 19-oje psalmėje Dievo prašoma: „Bet kas gi savo pastebi klaidą. Tad nuplauki kaltes mano slaptąsias!“ Kitaip sakant, galime padaryti klaidą, kurios aiškiai nesuvokiame. Kita vertus, juk gera yra tai, kas atitinka sąžinės sprendimą. Todėl gali atrodyti, kad visada reikia elgtis… Skaityti daugiau »
Laisvūnas Šopauskas klausia:
” Ar Nidos Vasiliauskaitės individai apgins savo laisves ir teises?”
Galime paklausti ir šio straipsnelio autoriaus:
– Kiek individų ar bendruomenių laisvių bei teisių jau yra apgynusi antrus veiklos metus skaičiuojanti Nacionalinio Susivienijimo partija?
Ar yra faktinių paliudijimų apie žmonių sėkmingus apgynimus?
Kiek režimo aukų apgynėte, kiek bendrojo gėrio jau sukūrėte?
Turėtų gi būti bent kažkiek ne teorijose, juk NS vien bendrąjam gėriui triūsianti politinė partija.
Tai, kokie ten jūsų partijos veiklų rezultatai, p. Šopauskai, a?
Straipsnis – simuliakrų prifarširuotas su pretenzija į mokslišką analizę , niekalas , priemnantis gyvatę ryjančia savo uodegą. geriau jau ginčykiyės , kiek ant adatos smaigalio gali velnių užtupti ir ar tai padės bendrajam negėriui – blogiui. Juk jeigu yra gėris – tai kažkur sukasi netoliese ir blogis. Ar netik Nida rašė , neperseniauisia apie tokius ‘ moksliukus’ priskaldančius iš degtuko vežimą ir apsigynusius daktarynes”. Net prirūkytoje kaimo smuklėje besigynčijantys , įkaušę „opnentai”,racionaliau rinkdavosi žodžius ir pašnekesio temas.
Vargšė Nida, nepanoro pabučiuoti rankelę Jo didenybei pačių Pačiausiam Radžvilui ir
užsitraukė akademinės minties galiūno rūstybę.
Štai ir tikroji priežastis…
kažkur perskaičiau: ,,Į vaisių vedantį medį meta akmenį”. Man rodos, tas posakis tinka dabartinei Nidos situacijai. Filosofė dar tik pareiškė apie ketinimą kurti partiją, o visi jau ,,žino”, kuo ta partija bus bloga. Sutinku, kad gal ji ir per kategoriškai kalba apie bendrojo gėrio ,,nebuvimą”, bet remiasi, atrodo, graudžia paskutiniųjų metų visų mūsų patirtimi. Galėtų p. Laisvūnas su p. Nida susėsti ir pasikalbėti akis į akį, išsiaiškinti vieno ir kito pozicijas. Gal paaiškėtų, kad jie gali būti net bendražygiai? Gal tie skirtumai tik retoriniai, bet ne esminiai? P. Nida jau įrodė, kad sugeba suvokti savo klaidas, sugeba prisipažinti klydusi, sugeba keistis. Ir šis jos bruožas gali tapti visų mūsų ,,bendruoju gėriu”. Bet jeigu kritikuojama ,,per atstumą”, tuo labiau pačiam nieko… Skaityti daugiau »
Ale vėl troliai apspito Nidą Vasiliauskaitę. Nida pasakė tiesą, nes tas Bendrasis gėris yra daugiau teorinis dalykas. Ir jeigu paėmus TSRS, tai čia būtų Bendrojo gėrio idealas, nes valstybė statė komunizmą visiems. Taigi, statė statė ir nepastatė. Taigi Bendrasis gėris yra savotiškas Babelio bokštas. Laisvos Visuomenės Institutas apie Bendrąjį gėrį rašo aiškiau nei gerbiamas Laisvūnas Šopauskas:”Bendrojo gėrio turinys visgi nebuvo vien politinis. Tiesiog valdžios integralumas bei stabilumas jokiu būdu nebuvo tai, kas buvo problema. Tai buvo bendrojo gėrio dalis, bet tik dalis. Valdžia buvo laikoma instrumentu pasiekti tikslų, kurie pranoksta ją pačią. Bendrasis gėris susidėjo iš tam tikrų specifinių tikslų (tokių kaip taika, tvarka, klestėjimas, teisingumas ir bendruomenė), iškeltų siekti bendros žmonių gerovės. Valdžia bendrajam gėriui tarnavo efektyviai tada, kai… Skaityti daugiau »
Kai kam pritarčiau, jei iš tų Penkių sakymų ir kitų pritempinėjimų nekyšotų egoiztinio individualizmo ausys. Kai šitokia komplikuota situacija, bent kuriam laikui, anot populiaraus prezidento posakio, ar visgi nevertėtų atvėsti.
Visuotinis gėris su asmeniniu šalies mastu ar viso pasaulio gėris su atskiros tautos mastu dera kaip visas kūnas su viena jo dalimi – pūvant rankai, ją galima nukirsti tam, kad išgelbėtume visą kūną. Bet viso kūno labui būtina, kad rankos būtų ne tik sveikos, bet ir nesurištos už nugaros. Taip ir liberalizmo siekis, kad žmonės būtų laisvi ar tautitinkų rūpestis tautų klestėjimu yra ne tik naudingas šaliai ir žmonijai, bet ir būtinas. Taigi, individualizmas, kaip ir tautiškumas, su valstybingumu nėra priešybės, o vienos sistemos dalys, lygiai. Juos suderinti reikia išminties. Praktikoj tai saiko pojūtis. Kas būtent yra viešas interesas sprendžia pati visuomenė. Nuolat. Nors net ji gali klysti. Bet ir atskiras asmuo gali klysti apie savo poreikius. Pvz., vaikai. Tautą… Skaityti daugiau »
Šis ponas praleido progą patylėti.
Panašu, jog Nacionalinis Susivienijimas iš Nidos puolimo susirinks daugiau guzų, nei populiarumo taškų.
Gal kiek abstrakčiai autorius Antikinę Graikiją pavyzdžiu rodo. Juk ten būta didelės įvairovės – kaip polisas, taip ir sava tvarka (nuo Spartos „režimo” iki Atėnų demokratijos). Maždaug kaip ir Lietuvoje: per sumaištį kaip kaimas, taip ir Perlojos, Pavlovo (Paulavos) respublika ar kitokios savigynos, tarpusavio pagalbos grupės… Ką tai rodo? Tik tiek,- žmonės yra socialiniai padarai, puikiai suprantantys – kartu ir „bendrojo gėrio” bus daugiau (sinergijos efektu vadinamas reiškinys)!
Gal ir nevertėtų nuo individo peršokti iš karto į valstybės lygmenį? Juk esama daugybės tarpinių būdų organizuotis: asmuo – šeima – giminė – gentis … ir jau po viso to valstybė, ir ta pradžioje buvusi tik agresyvių bernų gauja, plėšikiškam žygiui susibūrusi. 🙂
ne Miteranas, o Širakas, neklaidink!
o kad ne, širakas tik pakartojo tai, ką miteranas buvo pasakęs dar landsbergio ir prunckienės adresu
dabar julesas užsprings iš panagių kapstydamas kuris prancūzėkas ką pasakė…
o koks skirtumas mums šioje situacijoje?
juk ponas LŠ, tikrai praleido progą patylėti.
perskaityk ką parašei- „liberalizmo siekis, kad žmonės būtų laisvi”. Stoholmo sindromas vargina?
Norėtum cenzūros, „neapykantos kalbos” įstatymo, kad visi neliberastiniai užsičiauptų?