Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Donatui Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (IV)

Pabaiga. I–II dalys – ČIA, III – ČIA.

Tolerancijos diegimas yra ne vien tolerancijos ir multikultūralizmo grožybių propaganda, bet taip pat, o gal net visų pirma, kova prieš aukštų pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo standartų neatitinkančios „neapsišvietusios“ visuomenės „netolerantiškas“ nuostatas, „prietarus“, „fobijas“.

Todėl dėsninga, kad D. Puslys ir portalas bernardinai.lt kovoja prieš visus įprastus liberalmarksistinės ideologijos taikinius – prieš musulmonų demonizavimą, prieš fanatizmą, prieš moralinį radikalizmą, prieš fundamentalizmą, prieš dogmatizmą (ar dogmatizmo atmetimas reiškia katalikiškos dogmatinės teologijos atmetimą, autorius nepasako).

Diegdamas pozityviąją toleranciją ir kovodamas prieš „neapsišvietusios“ visuomenės „netolerantiškas“ nuostatas, D. Puslys, be abejo, negali likti abejingas šios kovos avangardo – seksualinių mažumų – reikalavimams ir kovai už jų „teisių“ įtvirtinimą. Portalo redaktoriaus nė kiek netrikdo, jog pagal katalikiškąją doktriną visi „netradiciniai“ seksualiniai potraukiai laikomi sveikatos sutrikimais, o jų praktikavimas – sunkia nuodėme. Apie šiuos katalikiškosios doktrinos aspektus D. Puslys linkęs tylėti arba užsiminti tik probėgšmais. Seksualinių mažumų temai pristatyti redaktorius taiko savo sofistinį visraktį, leidžiantį daugelį temų svarstyti neva iš katalikiškos, bet iš tikrųjų iš liberaliai-marksistinės perspektyvos – tai, be abejo, yra artimo meilė, neva reikalaujanti vadovautis pozityviosios tolerancijos nuostata, pasireiškiančia besąlygišku Kito priėmimu. Iš tokios perspektyvos žiūrint, seksualinių mažumų ir jų politinių reikalavimų traktuotė iš katalikiškų pozicijų yra „tamsumo“ ir „fanatizmo“ apraiška. Todėl visiškai natūralu, kad D. Puslys atsidūrė pirmosiose gretose žiniasklaidos ir „nevyriausybininkų“ atstovų, sukėlusių isteriją dėl tikybos pamokos Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurioje mokytoja Loreta Raudytė mokiniams pateikė keletą seksualinių mažumų judėjimui nepatogių faktų. Savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ redaktorius suskubo kuo griežčiausiai pasmerkti mokytoją:

Tikybos pamoka Telšiuose puikiai atspindi fanatizmo pavojų, nuo kurio nėra apsaugotas niekas – tikintieji, sekuliarių ideologijų išpažinėjai ir t.t. Pradedi nuo manichėjiškos pasaulėžiūros juoda-balta, pats esi įsitikinęs, kad stovi šviesos, tiesos pusėje, o blogį suvedi į kokią nors grupę žmonių, kuri yra atsakinga už tai, kad tobulybė šiame pasaulyje dar neįsigalėjo. Galima viską suvesti į žydus, galima viską suvesti į homoseksualus, masonus, globalistus ir pan. Visais atvejais turi aiškų taikinį, aiškią „draugo-priešo“ perskyrą.
Fanatizmas atima kritinio mąstymo gebėjimą. Juk tu viską žinai, kas prieštarauja tavo žinojimui yra melas, sąmokslas, o visa, kas pritaria tavo žinojimui, yra nekvestionuotina tiesa. Tada ir renki bet kokius lankstinukus, darai iš jų skaidres ir perši mokiniams visa tai kaip tiesą užmiršdamas, kad mokytojas neturi būti indoktrinatorius, o turėtų mokyti vaikus mąstyti – kelti klausimus, tikrinti hipotezes, ieškoti argumentų ir pan.
Žiūriu į tas skaidres, kurios šiandien išpublikuotos, ir raustu, nes jokios ten krikščionybės nėra, yra tik kurstymas prieš grupę žmonių aplipdant juos juodžiausiais stereotipais. Liūdna, nes po to taip plinta ir kitas kolektyvinis stereotipas, kad katalikams už viską labiau rūpi tik nukalti gėjus, kad Bažnyčia juos mokė ne artimo meilės, o artimo neapykantos.

Šis trumpas tekstelis yra tiesiog persmelktas melu. D. Puslys kviečia tikrinti hipotezes ir ieškoti argumentų tekste, kurio vienintelis šaltinis – A. Tapino „Facebook“ paskyra. Siūlo vadovautis artimo meile dalyvaudamas mokytojos pjudymo kampanijoje. Kalba apie fanatizmo ir ideologijų pavojus rašydamas tekstą, skirtą liberalmarksistinės ideologijos plėtrai. Pasisako prieš „draugo-priešo“ perskyrą bandydamas sudoroti asmenį, kurį atpažino kaip savo ideologijos priešą. Pasisako prieš stereotipų įtvirtinimą tuo pat metu bandydamas įtvirtinti stereotipą.

Mokytojos iš Telšių pjudymas yra tipiška totalitarinės visuomenės drama, kurios veikėjai nesunkiai atpažįstami iš analogiškų dramų, vykusių sovietinės okupacijos metais: yra joje šiuolaikiniai liaudies priešai, Pavlikas Morozovas, uolūs komjaunuoliai ir administratoriai, ideologiškai teisinga žiniasklaida ir pasipiktinusi darbo liaudis. Trūksta nebent nuoširdaus prisipažinimo, pasigailėjimo ir pasižadėjimo nuo šiol triūsti komunizmo (atviros visuomenės) statyboje – mokytojos pjudymo organizatoriams išmušti tokio pareiškimo kol kas nepavyko. D. Puslio ir portalo bernardinai.lt pozicija šioje dramoje labai aiški – visomis išgalėmis paremti totalitarines jėgas, siekiančias sudoroti nepaklusniuosius ir įtvirtinti represinį liberalmarksistinės ideologijos režimą; nesutinkantys su liberalmarksistine ideologija turi bijoti, o visuomenė turi būti maitinama vien „teisinga“ informacija. D. Puslio nė kiek netrikdo mokytojos pjudymo diskurse beveik atvirai išsakomi totalitarinio pobūdžio siekiai: nutildyti ir įbauginti visus seksualinių mažumų kritikus bei jų politinių siekių oponentus, įvesti į mokyklų programas privalomą sistemingą lytinių iškrypimų propagandą, maksimaliai išstumti krikščionybę ir katalikų Bažnyčią iš viešojo gyvenimo. Tokios pozicijos užėmimas yra dėsningas. Portalo bernardinai.lt propaguojamas liberalmarksizmas savo esme yra antikrikščioniška ideologija, todėl D. Puslys, ištikimai sekdamas šia ideologija pagrindiniais klausimais ir siekdamas jos įtvirtinimo, dėsningai elgiasi kaip krikščionybės ir krikščioniškos doktrinos priešas.

Svarbu suprasti, kad liberalizmo kultūrinis egalitarizmas, paremtas pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo idėjomis, yra kur kas radikalesnis už tradicinio marksizmo ekonominį egalitarizmą. Šį liberalizmo radikalumą taikliai atskleidė profesorius Algirdas Degutis:

Emancipuojamos visuomenės pobūdį gali padėti suvokti kontrastas: normali visuomenė save apibrėžia diskriminuodama nepritampantį Kitą; emancipuojamą visuomenę apibrėžia tai, kad joje diskriminuojami (slopinami) tie jos nariai, kurie nėra pakankamai atviri Kitam. Kova su nepakankamai atvirais savo visuomenės nariais yra būtina emancipavimui – neįmanoma emancipuoti atskirtojo Kito neslopinant tų, kurie jį atskyrė. Kadangi konkrečią visuomenę apibrėžia būtent tai, nuo ko ji atsitveria, emancipacinės politikos pergalė gali būti pasiekta tik suskaidžius ją į jokių tradicinių apribojimų ir reikalavimų nevaržomų individų agregatą. Skelbdamas lygybę ir nediskriminavimą kaip pamatinį visuomenės principą, liberalizmas turi atakuoti visas socialines struktūras, suteikiančias formas žmogaus būčiai, nes tokios struktūros nustato ribas ir hierarchijas, pažeidžiančias lygybės ir nediskriminavimo principą.
Emancipacinė aistra neturi jokios loginės baigties, jokios galutinės stotelės, kurioje ji galėtų nurimti. Emancipuojant vienus interesus tuojau pat atsiranda nauji diskriminuojami interesai su pretenzijomis neteisingai tvarkai. […] Žvelgiant į dalyką grynai logiškai, liberalioji emancipacija gali būti baigta tik tada, kai žmogaus teisės bus sulygintos su sliekų ir mineralų teisėmis.
Liberalizmo radikalumas ir destruktyvumas iškart neatsiskleidžia tik todėl, kad patys liberalai visada dar yra saistomi tradicinių įsitikinimų ir tabu likučių. Tačiau jie yra jų saistomi ne dėl savo liberalizmo, o dėl savo nenuoseklumo. Liberalizmo logika juos nuolat stumia kratytis šių likučių ir vis labiau radikalizuotis. Kita vertus, šis nenuoseklumas klaidina oponentus, kuriems kaskart radikalesni emancipaciniai žingsniai atrodo kaip gerojo liberalizmo „perlenkimai“.

D. Puslys revoliucinio liberaliojo projekto propagandą bando pridengti krikščioniška frazeologija. Tačiau pozityvioji tolerancija ir multikultūralizmas su krikščionybe nieko bendro neturi. Artimo meilės priesakas nėra reikalavimas viską paaukoti vardan svetimo Kito emancipacijos, atsisakyti visų standartų, apribojimų ir skirčių, tapti reliatyvistu bei nihilistu ir sistemingai griauti visą kultūros tradiciją.

Išskirtinę vietą portalo redaktoriaus kovoje su „neapsišvietusios“ visuomenės „netolerantiškomis“ nuostatomis užima kova su nacionalizmu. D. Puslys „susidoroja“ su nacionalizmu pritaikydamas keletą sofistinių triukų.

TSPMI absolventui turėtų pakakti kompetencijos aiškiai ir tiksliai išaiškinti nacionalizmo sampratą ir nusakyti nacionalizmo santykį su patriotizmu, totalitarizmu, komunizmu ir pan. Tačiau D. Puslys aiškiai ir tiksliai kalbėti apie nacionalizmą nemėgsta. Portalo redaktorius rašo, kad nacionalizmas „siek[ia] išaukštinti vieną tautą ir nepripažįst[a] tokių pačių teisių kitoms tautoms“. Tai yra nacionalizmo ir šovinizmo tapatinimas – tiek sovietinės, tiek liberaliosios propagandos pamėgtas triukas. Kitoje vietoje nacionalizmas pristatomas taip:

Tautinis fundamentalizmas, remiantis G. K. Chestertonu, reiškiasi kaip skurdus patriotizmo variantas. Tai tėra raginimas didžiuotis tuo, kas tautoje geriausia, užmirštant tam tikras juodas dėmes, sutepusias tautos mundurą, arba dėl visų nesėkmių kaltinantis tariamus priešus, t. y. „žydrus, juodus, raudonus ir taboro čigonus“. Trumpai tariant, kaltinami visi, esantys aplinkui, tačiau atsisakoma pažvelgti į save.

Čia pritaikytas kitas sovietinės ir liberaliosios propagandos mėgstamas triukas – nacionalizmo ir ksenofobijos sutapatinimas.

Kitas kovos su nacionalizmu metodas – nuolatinis emociškai įkrautų etikečių lipdymas. „Tautinis fundamentalizmas“, „tautinis fanatizmas“, „nacionalistinė mitologija“, „nacionalistinė stabmeldystė“, „Tėvynės stabmeldystė“ yra toli gražu ne pilnas sąrašas etikečių, kurias D. Puslys klijuoja nacionalizmui ir nacionalistams.

Nacionalizmo tapatinimas su šovinizmu ir ksenofobija paruošia dirvą tolimesnei nacionalizmo dekonstrukcijai. D. Puslio „dorojimąsi“ su nacionalizmu tęsia bandydamas atsieti nacionalizmo ir patriotizmo sąvokas, parodyti, kad nacionalizmas ne tik nėra patriotizmas, bet ir iš viso nieko bendra su patriotizmu neturi. Portalo redaktorius rašo:

dera konstatuoti, kad patriotizmas reikalauja išvengti dviejų kraštutinumų – nacionalizmo, siekiančio išaukštinti vieną tautą ir nepripažįstančio tokių pačių teisių kitoms tautoms, ir radikalaus individualizmo. Savaime suprantama, pirmasis kraštutinumas yra žymiai pavojingesnis, tačiau ir antrojo griaunamojo poveikio nedera išleisti iš akių, nes dažnai jis veda į abejingumą artimui, visišką moralinio jausmo atrofiją.

Visa tai yra gryna sofistika, paremta autoriaus tikslams patogaus turinio priskyrimu nacionalizmo sąvokai. Vartojant sąvokas aiškiai ir tiksliai, patriotizmo ir nacionalizmo santykis nusakomas taip: nacionalizmas yra patriotizmas, egzistuojantis neluominės visuomenės sąlygomis. Kadangi dabarties visuomenė yra neluominė, patriotizmo ir nacionalizmo sąvokų referentai sutampa, t. y. kiekvienas patriotas yra nacionalistas, ir kiekvienas nacionalistas – patriotas.

Sutapatinęs nacionalizmą su ksenofobija ir šovinizmu ir atsiejęs nuo patriotizmo, D. Puslys bando nacionalizmą susaistyti su fašizmu, komunizmu ir totalitarizmu. Nacionalizmas esą „pavergia asmenį“:

Aklas yra tas, kuris nuolat kalba apie tautą ir žmogui geriausiu atveju palieka koralinio rifo vaidmenį, bylojantį apie tai, kad žmogus neturi jokios savaiminės vertės ir ją įgyja tik įsijungęs į visumą. Tokia tautiškumo samprata veikiau pavergia asmenį, o ne sudaro prielaidas jo asmenybei vystytis ir tobulėti.

Nacionalizmas esąs totalitarinio mąstymo atmaina:

Pasak L. Kolakowskio, totalitarinis mąstymas remiasi keliais pamatiniais mitais. Pirmasis yra „apgultos tvirtovės“ mitas. Šis mitas bando įpiršti nuostatą, kad esame nuolatinio karo padėtyje. […] Šiandien dažnai pasiduodame šio mito pinklėms. Viena vertus, į išorinį pasaulį neretai vis dar žvelgiame kaip į priešišką mums. Europos Sąjunga – dekadansas, Lenkija – jie tik ir svajoja atsiimti Vilnių ar bent šiame krašte įvesti lenkišką tvarką… Visą tokio mąstymo niūrumą atskleidžia liūdnai pagarsėjęs šūkis: „Ne Rytams, ne Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“. Suprask, vienui viena savyje užsisklendusi Lietuva be draugų, įtari viskam, kas yra aplinkui. Kita vertus, šis mitas įduoda įrankį tiems, kas visas diskusijas geba subendravardiklinti į „draugas – priešas“. Čia jau nebebandoma gilintis į kitos pusės argumentus, nesivarginama diskutuoti, o kitamintis yra paverčiamas agentu, parsidavėliu, išdaviku ar užsitarnauja kokią kitą panašią, žeminančią etiketę.

Čia tam, kad padarytų nacionalizmą panašų į totalitarizmą, D. Puslys gerokai persistengia pritempinėdamas faktus ir interpretacijas. Joks nacionalistinis judėjimas ir jokia nacionalistinė vyriausybė niekada nesiekė savo šalyje įsteigti tautinio geto. Cituojamo šūkio prasmė taip pat visiškai kitokia – raginimas suvokti ir ginti nacionalinius Lietuvos interesus. „Tautinio geto“ mitas yra įprastas liberaliosios propagandos triukas.

Nacionalizmas esąs ne kas kita, kaip komunizmas:

[Komunistinė s]istema žlugo, tačiau šiandien dar daug žmonių vaikšto su tais mechanizmais, skatinančiais juos mąstyti pagal buvusios sistemos šabloną. Juk ne veltui lenkų disidentas, o dabar dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas prakalbo apie tai, kad nacionalizmas yra paskutinė komunizmo forma. Šiame pasakyme atsiskleidžia tai, kad totalitarinio mąstymo likučiai nepaiso nei ideologijos, nei amžiaus, nei išsilavinimo. Tokio mąstymo apraiškų galime atrasti pačiose skirtingiausiose grupėse – ar tai būtų nacionalistai, ar buvusio režimo besiilgintys asmenys, ar kairieji, ar dešinieji, ar išsilavinę, ar ne, ar jauni, ar seni.

Už komunizmą dar artimesnis nacionalizmas esąs fašizmui:

Lenkų rašytojas Karolis Irzykowskis parašė puikų kūrinį „Koralinio rifo filosofija“. Šis rašinys teigė, kad tiek fašistai, tiek komunistai traktavo žmogų kaip moralinį koralinio rifo ekvivalentą. Visa tai reiškė, kad pavieniui joks žmogus nėra vertingas, vertė atsiranda tik tuomet, kai paskiri koralai susijungia į rifą, ir nėra jokio skirtumo, ar tas rifas sudaromas klasės, ar tautiškumo pagrindu. Bet kokiu atveju individualumas čia pradingsta minioje – vienu atveju jį ištirpdo viso žmonių margumyno suskirstymas į proletariatą ir buržujus, o kitu atveju viską nulemia priklausymas ar nepriklausymas tautai. Pats žmogus čia yra bevertis […].

Nacionalizmo artumas fašizmui skatina jei ne daryti nusikaltimus tautos vardu, tai bent jau teisinti padarytuosius:

Istorija nuo pat Prancūzijos revoliucijos iki pat mūsų dienų puikiai atskleidžia, kur veda ši nacionalistinė stabmeldystė, t. y. išsigimęs patriotizmo variantas. „Viskas tautoje, nieko už tautos ribų, nieko prieš tautą“ – taip perfrazuojant Benito Mussolinio žodžius gali būti nusakyta ši žmogaus orumą paminanti ir pavergianti stabmeldystės forma. Nacionalizmas redukuoja žmogų tik į konkrečios tautos narį, smulkų koralą dideliame koraliniame rife.
Čia teigiama, kad žmogus savo pašaukimą gali įvykdyti tik tautoje, kad visos kitos tapatybės formos neturi jokios vertės ir apskritai turi būti atmetamos, jei neįsipaišo į nacionalistinės ideologijos rėmus. Teigiama, kad neturi būti nieko, kas peržengia tautą, tad negali būti ir kažkokių universalių tautiškumą peržengiančių dorinių normų, leidžiančių įvertinti patį nacionalizmą. Nieko negali būti prieš tautą, nes individas turi aklai sekti tautos vado nubrėžtu keliu, o ne, vedinas savo sąžinės, priešintis tautos vardu vykdomoms nuodėmėms. Juk būtent pasipriešinimas šiuo atveju būtų tikrasis patriotizmas, neleidžiantis tautai degraduoti į bendro nusikaltimo vienijamą šutvę.

Nacionalizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas yra visiškai skirtingos ideologijos, kurios tiek buvusioje SSRS, tiek Vakaruose sąmoningai suplakamos „smegenų plovimo“ tikslais. Prisiminkime, kad sovietiniai propagandistai A. Smetonos režimą nuolatos vadino „fašistiniu“. Sunku būtų patikėti, kad TSPMI absolventas D. Puslys neišmanytų šių sąvokų. Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl portalo redaktorius sąmoningai klaidina auditoriją eksploatuodamas nuvalkiotas sovietinės ir liberalmarksistinės propagandos klišes?

Atsiejęs patriotizmą nuo nacionalizmo, D. Puslys rūpinasi patriotizmui suteikti liberaliajai ideologijai tinkantį turinį. Tam jis pasitelkia krikščionišką frazeologiją ir supriešina meilę tėvynei ir meilę artimui:

Apskritai galima klausti: ar įmanoma pasirūpinti tėvyne nepasirūpinant savo artimu? Padėk tam, kuris šalia tavęs skursta, trokšta, liūdi, kenčia, ir padėsi savo tėvynei. […] Veikiausiai galima sakyti, kad tarnaudamas artimui visada tarnauji ir tėvynei, tačiau, tarnaudamas tėvynei, nebūtinai tarnauji savo artimui.

D. Puslys siekia redukuoti meilę tėvynei į meilę artimui, esą, geriausiai pasitarnausi tėvynei tarnaudamas artimui. Išeina, kad geriausias patriotas yra artimui tarnaujantis krikščionis. Čia vėl susiduriame su tyčiniu sąvokų painiojimu. Patriotizmas yra politinė nuostata, o artimo meilė – nepolitinė. Tai reiškia, kad portalo redaktorius, redukuodamas tėvynės meilę į artimo meilę, siekia nupolitinti patriotizmo sampratą. Nepolitinis patriotizmas, be abejo, joks patriotizmas.

Nepolitinio patriotizmo sampratą D. Puslys plėtoja „etniniam“ patriotizmui priešpastatydamas neva pranašesnę „regioninio“, arba „lokalinio“, patriotizmo sampratą. Pastarasis esąs neideologinis, išaugantis iš vietinės tradicijos:

patriotizmo esmė yra ne siekis bet kokiomis sąlygomis deklaruoti ištikimybę tautai, o veikiau noras susitvarkyti savo kieme, kad jame būtų jauku visiems. Tad ne veltui Cz. Miłoszas visuomet gana skeptiškai žvelgė į perdėtą tautinį patriotizmą ir veikiau akcentavo regioninį patriotizmą, ištikimą ne abstrakčiai mitologijai, o konkrečioms vietinėms tradicijoms, papročiams, dažniausiai išaugusiems iš daugiakultūrės patirties.

Lokalinis patriotizmas yra neagresyvus, dvasingas, turtinantis sielą:

[G. Kanovičiaus] „Miestelio romansas“ yra knyga apie lokalinį patriotizmą. Kūrinyje kalbama apie tai, kaip galima mylėti vietą, kurioje esi gimęs, kurios gilioje istorijoje glūdi ir tavo protėvių šaknys, tačiau tuo pačiu metu jaustis tik svečiu šalyje, kuri visgi savais laiko tik tuos, kurie kalba lietuviškai. Dar Gilbertas Keithas Chestertonas savo „Ortodoksijoje“ puikiai apibrėžė pamatinę skirtį tarp patrioto ir šovinisto. Anot jo, patriotas myli savo šalį ar miestą tokį, koks jis yra, tuo tarpu šovinistas myli ne esamybę, o tik savo svajonę, t.y. į priekį jį veda kokia nors ideologinė fikcija, kuri gali būti įvardyta kad ir šūkiais „Lietuva lietuviams“, t.y. tokia Lietuva, kurioje nėra vietos kitiems, arba jie geriausiu atveju priimami tik svečių teisėmis nepaisant to, kad čia gyveno jau kelios jų protėvių kartos, ar „Be žydrų, juodų, raudonų ir taboro čigonų“.
„Miestelio romanse“ regime tą šviesųjį lokalinio patriotizmo variantą, reiškiantį suaugimą ne tiek su žeme, kiek su čia gyvenimą praleidusiomis ištisomis protėvių kartomis. […]Tai yra meilė, kuri žmogaus širdyje palieka neištrinamą žymę, turtina sielą.

Ir svarbiausia – lokalinis patriotizmas yra tolerantiškas ir multikultūriškas:

[…] norisi prakalbinti tuos, kurie sugebėjo peržengti vieno tautinio naratyvo ribas ir pažvelgti į Vilnių bei jo kraštą kaip tą erdvę, kurioje susipina daug skirtingų pasakojimų. Norisi išklausyti tų, kurie visą energiją dėjo tam, būtų pakirsta tautinio grynumo šalininkų pozicija ir būtų pripažinta įvairovė. Jie neskubėjo iškelti kurios nors vienos stovyklos vėliavos ir saugiai pasislėpti minioje. Jie nežaidė žmonių emocijomis, jų kilme, kaip kad šiandien daro kai kurios tik savo naudos besivaikančios politinės jėgos, ir žodžiais siekė gydyti, o ne kiršinti. Trumpai tariant, norisi pakalbėti apie tuos, kurie savo pastangomis tapo tiltais tarp skirtingų tautų. Šiuo konkrečiu atveju tarp lietuvių ir lenkų tautos, nes dabartinėje situacijoje šių žmonių žodis yra itin svarbus.
[…]
Drįsiu teigti, kad visi šie žmonės yra gana neparankūs visiems tiems, kurie siekia sukurti etniškai gryną ir vienalytę valstybę. Jie veikiau yra ne tautinio, o lokalinio patriotizmo šalininkai, esantys ištikimi konkrečiai vietai, konkrečiai per ilgus amžius ten susiformavusiai tradicijai ir papročiams.

Lokalinio patriotizmo samprata yra D. Puslio eilinės manipuliacijos sąvokomis rezultatas. Kaip rašėme, patriotizmas yra politinė nuostata. Todėl D. Puslio „lokalinis patriotizmas“ negali būti laikomas patriotizmu vien dėl to, kad neatitinka šios esminės sąlygos. Tačiau tuo D. Puslio painiavos nesibaigia. Tam, kad mąstytume apie patriotizmą aiškiai ir tiksliai, reikia įsivesti tris perskyras: tėviškę skirti nuo Tėvynės; administracinį vienetą – nuo valstybės; etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įgyti nuosavą valstybę. Akivaizdu, kad patriotizmo sąvoka aiškintina pasitelkus Tėvynės, valstybės ir politinės tautos sąvokas. Tačiau D. Puslys elgiasi diametraliai priešingai – jo „lokalinis patriotizmas“ aiškinamas pasitelkus tėviškės, vietovės ir etnoso sampratas. Portalo redaktoriaus vykdoma „lokalaus patriotizmo“ propaganda yra siekis patriotizmą pakeisti sentimentais tėviškei. Sentimentai tėviškei yra svarbus dalykas, tačiau tai yra poetui, o ne patriotui būdinga nuostata.

D. Puslys supranta, kad patriotizmo dekonstrukcijai ir patriotizmo perdarymui pagal pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo standartus „lokalinio patriotizmo“ koncepcija nėra labai tinkama. Ši koncepcija kyla iš savimonės asmenų, kurie gyveno kultūrų paribyje ir dėl persipynusių ištikimybių negalėjo apsispręsti esantys apibrėžtos kultūros ir apibrėžtos politinės tautos nariai. Tokia patirtis yra nebūdinga didžiajai daliai auditorijos, todėl „lokalinio patriotizmo“ koncepcija vargu ar gali tikėtis didesnio pasisekimo. Nenuostabu, kad D. Puslys turi paruošęs ir kitą patriotizmo sąvokos perdirbimą pagal pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo standartus. Šiame perdirbime pasitelkiamos nebe lokalios patirtys, bet universalus krikščioniškos artimo meilės principas. D. Puslys rašo:

pasvarstykime, kuo gi krikščionybė praturtina patriotizmą arba ko gi yra netenkama, kai žmogus yra uždaromas vien tik savo tautinėje tapatybėje, kur religija geriausiu atveju yra paversta tik instrumentu, tarnaujančiu nacionalistinėms ambicijoms, t.y. laikomasi požiūrio, kad Dievas yra visada mūsų pusėje ir pamirštama, kad tiek savo, tiek tautos veiksmus reikia vertinti būtent pagal universalių dorinių normų matą. Būtent dėl šio universalaus mato krikščionybė kartais yra tiesiog išstumiama į privačia erdvę, nes taip parankiau tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems radikalams, suvokiantiems pasaulį tik savo siaurų ideologijų rėmuose. […]
Krikščioniui, priešingai nei pagoniui ar į nacionalistinę stabmeldystę linkusiam radikalui, nepakanka vien tik mylėti savo artimą, jam keliami aukštesni reikalavimai pamilti ir priešą, stengtis ir jame įžvelgti Kūrėjo paveikslą.
Šis pamokymas yra tarsi raginimas peržengti Carlo Schmitto ir juo sekančių politikos filosofų politiškumo sampratą, teigiančią, kad politiškumas gimsta tik ten, kur yra draugo ir priešo perskyra. Toks mąstymas atveria kelią paprastam pasaulio skirstymui į savus ir svetimus. Pirmiesiems galioja vieni kriterijai, o santykiuose su antraisiais jau galima elgtis remiantis jau visai kitomis normomis. Tokio priešiškumo „sunormalinimas“ tarsi atpalaiduoja nuo pareigos bandyti tą priešiškumą peržengti.
Kiekvienas krikščionis asmeniškai būtent ir yra įpareigotas stengtis peržengti tokį suskirstymą. […]
„Jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus?“ (Mt 5, 47–48) – klausė Jėzus. Krikščioniui neužtenka tik sveikinti bei mylėti savo brolius, ar tai būtų biologiniai broliai, ar tautiečiai ar netgi krikščioniška bendruomenė. Krikščioniška meilė išryškėja tuomet, kai yra priimamas kitas, kuris yra iš visai kitos kultūrinės bendrijos, turintis skirtingus papročius.
Tad nors patriotizmas, reiškiantis meilę savo tautai, ir yra svarbus kiekvienam krikščioniui, jis toli gražu nėra pakankamas. Krikščionybė kviečia peržengti tautines, rasines, kultūrines ribas ir žvelgti į kiekvieną kaip į unikalų Dievo kūrinį, vertą meilės. Vis tik, reikia pabrėžti, tai turi būti meilė konkrečiam žmogui, konkrečiai bendruomenei, o ne ideologinėms abstrakcijoms. Meilė žmonijai, nepasireiškianti konkrečiais artimo meilės darbais, tėra tik beprasmis ideologinis plakatas, propagandinis šūkis, dažnai nuslepiantis visišką nejautrą. Tad krikščioniškas požiūris ne paneigia patriotizmą, tačiau jį praturtina naujomis spalvomis.

Anot D. Puslio, krikščioniui patriotizmas svarbus, bet realizuodamas savo patriotines nuostatas krikščionis turi remtis artimo meilės principu, o artimo meilė esą „išryškėja tuomet, kai yra priimamas kitas, kuris yra iš visai kitos kultūrinės bendrijos, turintis skirtingus papročius“. Kitaip tariant, tikras patriotas turi būti pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo šalininkas, besąlygiškai atsiverti svetimam Kitam, o patriotizmas yra viso labo kitas žodis pozityviajai tolerancijai ir multikultūralizmui pavadinti.

Kadangi pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo „gėris“ į Lietuvą ateina iš Europos Sąjungos, D. Puslys ir portalas bernardinai.lt labai jautriai reaguoja į ES kritiką. Verta aptarti daug atskleidžiantį portalo redaktoriaus straipsnį „Pažink savo priešą“.

Anot D. Puslio, „Kremlius šiandien yra mūsų priešas“, kuris kovoja informacinį karą, nukreiptą „ne tik prieš Lietuvą, tačiau apskritai prieš kertines Vakarų institucijas“ ir tame kare naudoja „kelias per laiką labai akivaizdžiai regimas taktikas“. Šios Kremliaus informacinio karo taktikos, anot redaktoriaus, „neretai yra atkartojamos – sąmoningai ar nesąmoningai – ir mūsų viešojoje erdvėje“. Čia D. Puslys užsiima intelektualiniu sukčiavimu – užuot išanalizavęs, kiek teisingi ar neteisingi ES kritikų teiginiai, jis ES kritikus urmu paskelbia Rusijos režimo vykdomo informacinio karo dalyviais arba šio režimo „naudingais idiotais“.

D. Puslys atranda penkias Kremliaus vykdomo informacinio karo prieš Lietuvą ir Vakarų kertines institucijas taktikas. Pirmoji taktika yra ES prilyginimas SSRS, antroji – Briuselio kaltinimas dėl visų bėdų ir problemų, trečioji – euroentuziastų laikymas parsidavėliais, ketvirtoji – visuomenės poliarizacijos skatinimas išnaudojant dirbtinai kuriamas priešpriešas, tokias, kaip „neužmirštuolė prieš trispalvę, ekonomika prieš dvasingumą, tiesa prieš toleranciją“, penktoji – referendumų iniciatyvos. Turbūt labiausiai verta dėmesio yra pirmoji iš šių taktikų, kurią portalo redaktorius nusako taip:

[…] Kremlius šiandien siekia pavaizduoti ir Europos Sąjungą kaip imperiją, kuri pažeidžia valstybių narių suverenitetą, vykdo naujo žmogaus kūrimo projektą. Iš esmės visi kaltinimai, kurie kadaise buvo metami Sovietų Sąjungai, yra pripildomi naujo turinio ir atgręžiami prieš ES. Tas pats senas sovietinis kledaras, tik perdažytu kėbulu. Kremliui šiame etape nereikia, kad įtikėtume putinizmu, Trečiosios Romos paistalais, jam pradžioje užtenka, kad būtų suabejota provakarietiška kryptimi. Pavojinga čia ne pačios ES kritika, kuri yra neišvengiama, turint omenyje, su kokiomis problemomis susiduria dabartinė sąjunga ir kokioje pasirinkimo kryžkelėje ji dabar stovi. Problema čia yra bandymas pasakyti, kad ES yra lygu SSRS, o tokios sąjungos yra nereformuojamos, jos gali būti tik griaunamos arba pačios subyrėti.

ES palyginimų su Sovietų Sąjunga atmetimas vien dėl to, kad tokie palyginimai gali patikti Kremliui arba kad tokius palyginimus gali išsakyti Kremliui tarnaujantys propagandistai, yra standartinis sofistinis argumentum ad hominem triukas. ES ir Sovietų Sąjunga yra lyginamos rimtuose straipsniuose, kuriuose išdėstytų pozicijų lengvai atmesti neišeis. Keletą ES ir Sovietų Sąjungos panašumų išvardinti visiškai nesunku, nes jie krenta į akis:

a) kova su Europos praeitimi, virstanti savo dvasinių šaknų nukirtimu ir Vakarų civilizacijos griovimu, kuris savo tikslais ir užmoju visiškai prilygsta bolševikų įvykdytam Rusijos nuniokojimui, t. y. virto beatodairišku Europos civilizacijos naikinimu;

b) ateizmas, peraugantis į patologinę neapykantą krikščionybei ir ypač Katalikybei;

c) neomarksistine ideologija grindžiamas radikalesnis nei vykęs SSRS šeimos naikinimas;

d) kryptingai vykdoma dirbtinio tautų maišymo ir asimiliavimo politika, kurios akivaizdžiausia išraiška tapo sąmoningai organizuotas masinis užtvindymas imigrantais, kuris iš esmės yra sovietinės kolonizavimo politikos tęsinys.

Jau šitie keli bruožai leidžia teigti, kad ES, kaip ir Sovietų Sąjungoje, vykdomas radikalusis socialinės inžinerijos projektas – naujojo žmogaus ir naujosios visuomenės kūrimas. Lietuva visa tai patyrė savo kailiu, todėl visiškai natūralu, kad sveikos nuovokos nepraradę žmonės be jokio Kremliaus paraginimo kelia klausimą, ar už Nepriklausomybę buvo kovota tik tam, kad iš sovietmečio pereitume į eurosovietmetį, kai pasikeitė tik Tautos naikinimo būdai ir formos? O D. Puslio ir visos portalo bernardinai.lt redakcijos dera paklausti: ar Jūs iš tikrųjų nesuprantate, kad ES griūva ne dėl to, kad ją kažkas griauna kritiškais rašiniais, o todėl, kad jai būdingi visi SSRS sužlugdę bruožai? Ar Jūs iš tikrųjų nesuprantate, kad varydami tokią ES aptarnaujančią propagandą tęsiate SSRS vykdytą Tautos naikinimo darbą? Ar Jums tikrai patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje?

Išvados

D. Pusliui nepavyko parodyti, kad simuliakrinės krikščionybės reiškinys neegzistuoja, o idėjos, sudarančios simuliakrinės krikščionybės turinį, dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. M. Baltrukevičiui nepavyko diskredituoti organizacijos „Pro Patria“. D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus tekstai, kuriais portalo bernardinai.lt redakcija atsikerta į mūsų kritiką simuliakrinės krikščionybės, jos steigėjų ir propaguotojų atžvilgiu, yra nuo pradžios iki galo melagingi ir perpildyti sofistinių gudrybių.

D. Puslys, instrumentiškai išnaudodamas krikščionišką frazeologiją, konstruoja simuliakrinę, arba neoliberaliąją, krikščionybę, kurios pagrindiniai bruožai yra Dievo teisingumo principo atsisakymas, bendrojo gėrio principo pakeitimas individualizmo principu, artimo meilės principo pakeitimas pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo principais. Portalo redaktorius taip pat nuosekliai propaguoja iš pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo principų išplaukiančias kosmopolitines ir antivalstybines pažiūras.

Portalas bernardinai.lt, užuot skleidęs katalikišką pasaulėžiūrą, yra paverstas simuliakrinės katalikybės ir su katalikybe nesuderinamos totalitarinės liberalmarksistinės ideologijos ruporu.

Pabaiga

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top