Laisvūnas Šopauskas. Kviečiu diskusijon Tomą Vilucką: Ar tikrai Jūs pasisakote už Bažnyčią, kuriai neberūpėtų sielų išganymas?

Spalio 5 dieną Romoje, Vatikane prasidėjo Katalikų bažnyčios Vyskupų sinodo generalinė asamblėja, kurios tema – „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Šis renginys kelia nemažą susidomėjimą, nes, tikėtina, jo metu bus priimti dokumentai, keičiantys ligšiolines Katalikų bažnyčios nuostatas tam tikrais šeimą liečiančiais klausimais.

Nenuostabu, kad pasirodė ir dar pasirodys nemažai publikacijų, kuriose bus dalijamasi nuogąstavimais dėl tikėtinų, bet, autorių požiūriu, nepageidautinų Vyskupų sinodo sprendimų arba įsivaizdavimais, kokie sprendimai galimi ir pageidautini.

Tokių publikacijų jau pasirodo ir Lietuvos spaudoje bei interneto portaluose.

Vertą dėmesio požiūrį į tikėtinus Vyskupų sinodo sprendimus savo straipsnyje 15min.lt portale pristato Tomas Viluckas:

Kuo tokia ypatinga ši [civilinę santuoką sudariusių katalikų] problema, kad dėl jos vyksta šie aršūs debatai aukščiausiu lygmeniu, jog net kalbama apie skilimo Bažnyčioje perspektyvą? Jei sinodo tėvai pritars siūlymams dėl Komunijos antrą kartą susituokusiems, tai reikš, kad katalikybėje atsiras erdvė lytiniams santykiams už Santuokos sakramento ribų. Tuo būdu įvyktų savotiška eroso reabilitacija, lūžis svarstant lytiškumo klausimus.

Neseniai duodamas interviu italų jėzuitų leidiniui „La Civiltà Cattolica“ Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas (ilgametis Josepho Ratzingerio mokinys) pareiškė, kad Bažnyčios misija nėra žvilgčioti į žmonių miegamąjį, bet būti su jais bendrystėje už vaišių stalo.

Prieš sinodo tėvus, priešakyje su popiežiumi, atsiveria istorinė galimybė įtvirtinti tokios Bažnyčios viziją.

Akivaizdu, kad T. Viluckas dėsto laukiamų ir geidžiamų sprendimų ir tokiais sprendimais pertvarkytos Katalikų bažnyčios vaizdinį – tai liudija teigiamas konotacijas turintys žodžiai „vizija“ ir „istorinė galimybė“.

Laikysime, kad tai paties Tomo Vilucko vizija, nes gana keblu išsiaiškinti, ar kardinolo Schönborno pozicija perteikta tiksliai ir ar Josephas Ratzingeris (vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI) šiam kardinolui pritartų.

Paanalizuokime šią „tokios Bažnyčios viziją“. Kokie šios vizijos aspektai?

Juos nesunku išrankioti iš T. Vilucko teksto: įvyksta „lūžis svarstant lytiškumo klausimus“, įvyksta „savotiška eroso reabilitacija“, atsiranda „erdvė lytiniams santykiams už Santuokos sakramento ribų“, Katalikų bažnyčia atsisako misijos „žvilgčioti į žmonių miegamąjį“, o vietoj to būna su antrą kartą susituokusiais „bendrystėje už vaišių stalo“, t.y. teikia jiems Eucharistijos sakramentą.

Mano galva, ši vizija yra problemiška net keliais aspektais.

Pirma, ji neatitinka Kristaus mokymo, išdėstyto Naujajame Testamente. Kristus teigia, kad santuoka su kitu asmeniu esant gyvam sutuoktiniui negalioja ir yra ne kas kita, o svetimavimo nuodėmė. Kitaip tariant, Kristus neleidžia nei skyrybų, nei antros, trečios ir t.t. santuokų, nei kokių nors lytinių santykių už santuokos ribų. Tai reiškia, kad pagal Naujajame Testamente išdėstytą Kristaus mokymą, jokios „erdvė[s] lytiniams santykiams už Santuokos sakramento ribų“ nėra ir būti negali.

Keletas citatų iš Naujojo Testamento:

Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 10–12)

Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16, 18)

Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. (1 Kor 7, 1–4)

Būtų įdomu sužinoti, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.

Antra, ką reiškia siūlymas laikyti, kad „Bažnyčios misija nėra žvilgčioti į žmonių miegamąjį“? Negi ganytojams turi neberūpėti, išsaugokim autoriaus pasiūlytą metaforą, kuo avelės užsiima miegamajame? Bet juk nuodėmės gali būti daromos ir miegamajame, pavyzdžiui, vienos didžiųjų – svetimavimas arba ištvirkavimas!

Jeigu Bažnyčiai jau neberūpi svetimavimas ir ištvirkavimas, tai gali reikšti arba vieną iš dviejų dalykų, arba abu iškart:

1) Bažnyčia nustoja svetimavimą ir ištvirkavimą laikyti nuodėmėmis;
2) Bažnyčia nustoja rūpintis sielų išganymu.

Teiginiai, kad (a) „Bažnyčios misija nėra žvilgčioti į žmonių miegamąjį“, (b) svetimavimas ir ištvirkavimas yra nuodėmės ir (c) Bažnyčia rūpinasi sielų išganymu, negali būti kartu teisingi. Jeigu priimame (a), turime atmesti (b) arba (c), arba abu: ir (b), ir (c).

Būtų įdomu sužinoti, ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?

Reikia pastebėti, kad praktinėje plotmėje teiginiai (b) ir (c) nėra lygiaverčiai. Jei Bažnyčia priimtų T. Vilucko viziją, vargu ar ji paskelbtų, kad nuo šiol svetimavimas ir ištvirkavimas nebėra nuodėmės; greičiausiai būtų apleistas rūpestis sielų išganymu… Mažai tikėtina, kad ir tai bus paskelbta.

Tačiau ar tai keičia esmę? Nejaugi T. Vilucko dėstoma Bažnyčios vizija yra Bažnyčios, kuriai neberūpi sielų išganymas, vizija? Nejaugi T. Viluckas tikrai už tokią Katalikų Bažnyčią?

Trečia, ką vis dėlto reiškia „pozityvioji“ dalis: kviesti su antrą kartą susituokusiais būti „bendrystėje už vaišių stalo“? Ar netrūksta ir čia tam tikro nuoseklumo? Bažnyčia visada kvietė visus, pažeidusius Dieviškąjį Įstatymą, t.y. nusidėjėlius, nesvarbu, ar jie nusižengė miegamajame ar kur kitur, bendrystėn, tačiau šis kvietimas nėra besąlygiškas. Iki šiol iš nusidėjėlio reikalaujama, kad jis atgailautų ir pasikeistų, t.y. daugiau nebenusidėtų…

Kvietimas su antrą kartą susituokusiais ir toliau ketinančiais gyventi civilinėje santuokoje asmenimis būti „bendrystėje už vaišių stalo“, t.y. teikti jiems Eucharistijos sakramentą, yra ne kas kita, kaip kvietimas šių asmenų atžvilgiu, kurie pagal paties Kristaus mokymą svetimauja, atsisakyti reikalavimo atgailauti ir pasikeisti. Kitaip sakant, Bažnyčia jiems tarsi sakytų: „Esate geri tokie, kokie esate“. Jei bažnyčia svetimaujantiems asmenims sakytų, kad jie tinka tokie, kokie yra, tada kodėl bažnyčia kažkaip kitaip turėtų žiūrėti į kitus nusidėjėlius, pvz., į homoseksualus, vagis arba melagius? O jei nebereikalaujama iš nusidėjėlių atgailauti ir pasikeisti, tai gali reikšti du jau įvardintus dalykus: Bažnyčia svetimavimo nebelaiko nuodėme, arba nebesirūpina sielų išganymu.

Taigi būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?

Ketvirta, ką reiškia tai, kad pats T.Viluckas nemato tų trijų problemiškų aspektų, t.y. kodėl nemato, ką implikuoja jo dėstoma Bažnyčios vizija? Juk šiems aspektams suformuluoti nereikia gilesnių teologijos žinių – užtenka būti skaičius Naująjį Testamentą ir bendrais bruožais žinoti Katalikų Bažnyčios mokymą? Atsakymas labai paprastas: šią viziją įmanoma suformuluoti ir ginti tik atsisakius mąstyti iš esmės, atsisakius mąstyti tiksliai ir aiškiai, ignoruojant logikos reikalavimus, nes tik tokiu atveju atsiranda galimybė Bažnyčios mokymą kreipti ten, kur patinka, ir tuo pat metu sakyti, jog toks „sušiuolaikintas“ mokymas išlieka krikščioniškas ir katalikiškas. Vos pradedame mąstyti tiksliai ir paklūstame logikos reikalavimams, „sušiuolaikinto“ mokymo pobūdis tampa akivaizdus.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad nori nenori peršasi išvada, jog T. Vilucko pristatyta pasikeitusios Katalikų Bažnyčios vizija yra nesuderinama su Kristaus mokymu apie lytiškumą ir santuoką, nesuderinama ir su Bažnyčios misija rūpintis sielų išgelbėjimu, nesuderinama ir su krikščionio pareiga atgailauti už nuodėmes ir pasikeisti.

Kita vertus, ši vizija puikiai dera su nuostatomis, kuriuos šiuolaikinė visuomenė įdiegia daugeliui žmonių. Kitaip tariant, tai yra vizija, jog Katalikų Bažnyčia turėtų supanašėti su šiuolaikiniu pasauliu, prisitaikyti prie jo. Puikiai suprantamas daugelio krikščionių noras jaukiai jaustis šiuolaikiniame pasaulyje. Deja, daugeliu atvejų tai įmanoma tik atsisakant krikščionybės mokymo ir gyvenimo pagal šį mokymą.

Prašau Tomą Vilucką mane nuginčyti, jei jam atrodo, kad esu neteisus.

Kviečiame pasisakyti ir skaitytojus, ką jie mano apie šią ir kitas Bažnyčios vizijas, jų suderinamumą su Apreiškimu, Bažnyčios misija ir krikščioniško gyvenimo samprata.