Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė, socialiniame tinkle paprašyta žurnalisto A. Tapino, inicijavo tyrimą ir priėmė sprendimą, kad Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja Loreta Raudytė pamokoje „diskriminavo ir propagavo diskriminuoti“, o gimnazija pažeidė Lygių galimybių įstatymą. Sprendimą kontrolierė pagrindė ideologinėmis nuostatomis, jog homoseksulalizmo laikymas sveikatos sutrikimu ir neigiamas homoseksualizmo praktikavimo vertinimas reiškia homoseksualų polinkį turinčių asmenų žeminimą, diskriminavimą ir diskriminacijos propagavimą; anot kontrolierės, tikybos pamokos turi atitikti šias ideologines nuostatas.
Šiame straipsnyje pabandysime atskleisti Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos Loretos Raudytės pjudymo, kurio paskutinis aktas yra aukščiau minėtas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendimas, politinę prasmę ir svarbą.
Pjudymo organizatoriai ir jų politiniai tikslai
Balandžio 26 dieną socialiniame tinkle „Facebook“ žurnalistas Andrius Tapinas pareiškė savo pasibaisėjimą tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje. Anot žinutės autoriaus, pamokoje mokytoja teigusi, kad „[g]ėjai praktikuoja sadomazochizmą pasilinksminimo vardan. Homoseksualai prievartauja ir tvirkina vaikus. Visi serijiniai-žudikai, kurie valgė savo aukas, buvo gėjai.“ Pasakęs, kad „[č]ia yra nesuvokiama ne tik sveiku protu, apskritai jokiu protu nesuvokiama“, žurnalistas suformulavo savo nuosprendį mokytojai ir visiems, kurie galėtų būti kaip nors susiję su tikybos pamoka: „[t]okią mokytoją reikia per šviesmetį laikyti nuo vaikų“, o „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“. Žinutę A. Tapinas užbaigė kreipimusi į asmenis ir institucijas, kurie turėtų užtikrinti, kad jo nuosprendis būtų įvykdytas; tarp kreipimosi adresatų įrašyta Telšių rajono savivaldybė, Švietimo ir mokslo ministerija bei ministrė Jurgita Petrauskienė, Telšių Žemaitės gimnazija, Seimo narys Mykolas Majauskas, LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas (tekste įvardintas kaip „už vienos lyties asmenų partnerystę pasisakantis“), Lietuvos gėjų lyga, europarlamentarai Antanas Guoga ir Petras Auštrevičius, generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė (tekste jai suformuluoti retoriniai klausimai, sugestijuojantys baudžiamosios bylos kėlimą mokytojai). Vieninteliu žinutės šaltiniu žurnalistas nurodė Telšių Žemaitės gimnazijos mokinės socialinio tinklo paskyrą ir žinutę iliustravo iš šios paskyros paimta per pamoką rodytos skaidrės nuotrauka.
Tą pačią dieną žinią apie mokytoją Loretą Raudytę ir jos vestą tikybos pamoką, kurioje gėjai neva buvo prilyginti kanibalams, ėmė skleisti įtakingiausios masinės informacijos priemonės, komentuoti politikai, žurnalistai ir „nevyriausybininkai“. Keletą dienų iš eilės viešojoje erdvėje buvo formuojamas kryptingas, isteriško pobūdžio diskursas, perteikiantis žinią, jog įvyko baisus skandalas, dėl kurio turi būti griežtai nubausta ne tik mokytoja, turinti mažiausiai atsisveikinti su pedagogo darbu, bet ir mokyklos bei savivaldybės administratoriai, nesužiūrėję, kas jų valdose vyksta, o pedagogų rengimas ir pamokų turinio priežiūra turi būti sutvarkyti taip, kad būtų užbaigta su mokytojo laisve pateikti ir interpretuoti dėstomą medžiagą. Tai reiškia, kad keletą dienų iš eilės viešojoje erdvėje dominavęs diskursas vyko iš esmės pagal Andriaus Tapino nurodytas gaires.
Panašiai, kaip A. Tapino žinutėje, daugelis temą gvildenusių žurnalistų, politikų ir „nevyriausybininkų“ skubėjo pasmerkti mokytoją visiškai nesirūpindami išsiaiškinti dviejų dalykų: pirma, kas gi tiksliai įvyko pamokos metu? ir, antra, teisingi ar neteisingi mokytojos pateikti teiginiai? Tai, kad šie du esminiai aspektai daugumai pasisakančiųjų neatrodė svarbūs, ir tai, kad nuolatos buvo iškreipiami mokytojos teiginiai ir bandyta išpūsti kuo didesnį skandalą, leidžia A. Tapino ir daugelio kitų pasisakymus charakterizuoti kaip mokytojos L. Raudytės pjudymo kampaniją.
Verta įvardinti šios pjudymo kampanijos organizatorius ir pagrindinius dalyvius.
Greta iniciatoriaus žurnalisto Andriaus Tapino organizatoriais laikytini įtakingiausių masinės informacijos priemonių redaktoriai ir vadovai. Tai interneto portalo DELFI.lt redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė (publikacijos ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA). Mokytoją taip pat entuziastingai „dorojo“ ir portalas lrytas.lt, kurį redaguoja Tautvydas Mikalajūnas (publikacijos ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA). Su nepralenkiamu įkvėpimu Telšiuose įvykusias „baisybes“ narstė portalas 15min.lt, redaguojamas Raimundo Celencevičiaus (publikacijos ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA).
Vienas pirmųjų į isterijos kurstymą įsitraukė liberaliųjų katalikų viešasis intelektualas, liberalmarksistinės pasaulėžiūros propaguotojas, portalo bernardinai.lt redaktorius Donatas Puslys, savo „Facebook“ paskyroje mokytoją apkaltinęs fanatizmu ir neapykantos kustymu. D. Puslio redaguojamo portalo publikacijose mokytoja buvo apkaltinta chamišku elgesiu, o žmonių vienijimasis mokytojai apginti ir tai, kad šį vienijimąsi laiškais parėmė jaunimo organizacijos „ProPatria“ narys, buvo pavadintas „tikra problema“.
Neliko nuošalėje ir kitas liberaliųjų katalikų viešasis intelektualas, taip pat propaguojantis liberalmarksistinę pasaulėžiūrą, buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas. Savo „Facebook“ paskyroje jis parašė:
Nenorėjau veltis į diskusiją apie nelaimingąją – tiesiogine prasme – Telšių mokytoją, ir nesivelsiu, bet mano galva Vilius Bartninkas parašė, kuo ši istorija iš tikro svarbi. Pridursiu tik pora žodžių. Reikalas ne tas, kad „kultūrinių karų“ imitatoriai Lietuvoje įžeidė kokią nors žmonių grupę, gal net kurstė jai neapykantą. Reikalas tas, kad mokytoja pakirto pasitikėjimą savimi, mokytojo pašaukimu, galiausiai, nutoldama nuo sveikos doktrinos bei pastoracijos principų ir sveiko proto – pačia Bažnyčia. Tokioje perspektyvoje netenka prasmės svarstymas, kokiame kontekste tos skaidrės rodytos, kokia buvo mokytojos intencija ir tt. Klausimas turėtų kilti, ne kaip mokytoją nubausti, o kaip atsiprašyti ir atitaisyti žalą.
Viliaus tekstas: „Telšių tikybos mokytojos ir visų ją vakar gynusių tėvelių, kaimynų, tikinčiųjų lyderių problema nėra vien tik tai, kad jiems homoseksualūs asmenys, sprendžiant iš mokytojos skaidrių, yra mitologinės būtybės, su kuriomis jie manosi neesą susidūrę. Blogiau, kad jie yra patys apsigyvenę fantazijų pasaulyje, kuris neleidžia matyti artimiausios aplinkos. O jei mokytoja bent kiek skirtų savo aplinkai dėmesio, pastebėtų, kad aplink auga jauni žmonės, kurie atrodo keisti, kurie negali išsikalbėti, kurie kažko nuolat saugosi ir bijo. Kuriems užvis labiau reikia palaikymo ir šilto pokalbio. Ir tie jauni žmonės, matydami mokytojos skaidres, gauna tik dar vieną patvirtinimą, kad saugotis jiems reikia net jais besirūpinančių, juos ugdančių žmonių. Būtent tai ir yra žiauriausia šitoje istorijoje“.
Ši žinutė nusipelno išskirtinio dėmesio, nes joje beveik atvirai kalbama apie mokytojos pjudytojų tikslus ir sėkmingo sudorojimo taktiką. Pagal V. Ališauską, neverta domėtis skaidrių kontekstu. Esą svarbiausia rūpintis, „kaip atsiprašyti ir atitaisyti žalą“. Bet tai reiškia ne ką kitą, o poziciją, jog mokytojos atžvilgiu teisingumas nereikalingas, bei išankstinį jos nuteisimą. V. Ališauskas sugestionuoja, kad jam neva nerūpi mokytojos nubaudimas, bet iš tikrųjų siūlo efektyviausią taktiką susidoroti su mokytoja – juk jei būtų imta rimtai domėtis skaidrių kontekstu, intensyviai pučiamas skandalo burbulas galėtų subliukšti. Ne mažiau svarbi ir V. Ališausko aprobuota jaunojo „židiniečių“ intelektualo Viliaus Bartninko pozicija. Ji atskleidžia svarbų mokytojos pjudytojų politinį tikslą – pasinaudojant sukelta isterija įtvirtinti nuostatą, kad homoseksualizmas yra norma, o visi tie, kurie su tuo nesutinka, „gyvena fantazijų pasaulyje“, kad ne homoseksualūs asmenys turi „problemą“, o visi tie, kam seksualinių mažumų aktyvistų reikalavimai atrodo nepriimtini.
Šioje vietoje verta pastebėti, kad kiti „pažangūs“ tiek krikščioniškos, tiek laicistinės pakraipos viešieji intelektualai laikėsi nuošalyje. Kaip specifinė grupė viešieji intelektualai į mokytojos pjudymą aktyviau neįsitraukė. Kodėl šį kartą „pažangieji“ nepuolė ginti „pažangios“ pozicijos? Tai paaiškinti, turbūt, galima šios niekada drąsa ir ryžtu nepasižymėjusios asmenų grupės apdairumu ir įžvalgumu. Viešieji intelektualai jau užfiksavo signalus, liudijančius, kad situacija Europoje ir pasaulyje gali gana greitai ir iš esmės pasikeisti (Brexitas, D. Trumpo išrinkimas, patriotinių jėgų stiprėjimas ES šalyse), ir padarė iš to atitinkamas išvadas dėl savo viešos raiškos. Dalyvavimas „dorojant“ mokytoją yra kaip tik tokia raiška, kurios ateityje gali nesinorėti prisiminti.
Iš A.Tapinui artimų pozicijų naujienų laidose įvykį pristatė LRT (direktorius Andrius Siaurusevičius), o A.Tapiną uolumu ir kovingumu beveik pranoko LRT žurnalistė Rita Miliūtė, kuri laidoje „Teisė žinoti“ skaidres paviešinusią moksleivę pagyrė už „pilietinę poziciją“ ir net ją kalbino laidoje, stebėjosi, kaip galima dirbti mokytoja „negebant kritiškai vertinti informacijos šaltinių“, kodėl mokytoja, pateikusi faktus apie gėjų daromus nusikaltimus, kartu nepateikė ir faktų apie pedofiliją Bažnyčioje, kaip seksualinių mažumų aktyvistams neįtinkantis „pseudomokslas“ (mokslininkai P. Cameronas ir M. Regnerus) „randa kelius į parlamentą“. Pasiremdama V. Ališausku žurnalistė bandė įteigti, kad L. Raudytės vestai pamokai įvertinti nebūtinas joks konteksto žinojimas, nuolatos insinuavo, kad mokytoja mąsto nekritiškai, neturi „plačios pasaulėžiūros“, kad mokytojos ribotumas žaloja mokinius. Aktyviai Rita Miliūtė pasireiškė ir socialiniame tinkle „Facebook“: piktinosi, kad vienas mokytoją palaikančios jaunimo organizacijos „Propatria“ narys yra Seimo nario Eugenijaus Jovaišos padėjėjas, o kitas išsiuntė telšiečiams mokytoją ir ją užsistojusius miestiečius paremiančius laiškus.
Iš karto į mokytojos pjudytojų gretas įsijungė politikai. Labiausiai pasižymėjo Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Vos žiniasklaidai paskleidus žinią apie pamoką Telšių Žemaitės gimnazijoje ministrė pareiškė: „Nemanau, kad tokią medžiagą teikdama mokiniams mokytoja toliau gali dirbti.“ Ministrė neva nežino, kad vertinimas turėtų būti padarytas po tyrimo, kuriame būtų išklausyta pati mokytoja ir nustatytos visos reikšmingos aplinkybės. Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius pasirodė vertas savo viršininkės: R.Miliūtės vestoje laidoje „Teisė žinoti“ jis pareiškė, jog „ministerija savo poziciją išsakė, kad su tokiom kompetencijom ar demonstravimu tokių kompetencijų šiaip jau žmogus negalėtų turėti sąlyčio su vaikais“, sutiko su žurnalistės peršama pozicija, kad šioje istorijoje kontekstas nėra svarbus, ir įvedė į diskursą naują terminą „antifaktai“(!), kuriuos, kaip turėjo suprasti žiūrovas, mokytoja pateikė mokiniams. Nerišlaus viceministro aiškinimo, kas yra „antifaktai“, R. Miliūtė, suprantama, nepaprašė patikslinti.
Natūralu, kad į sėkmingai kurstomą isteriją tuojau pat įsitraukė „pažangių“ pažiūrų Seimo nariai. Anot žinomos kovotojos už genderizmo įtvirtinimą ir seksualinių mažumų „teises“, Seimo narės liberalės Aušrinės Armonaitės,
[Telšių Žemaitės gimnazijoje] gimnazistams sovietiniams laikams būdingu stiliumi, melo propagandos stiliumi yra kalbama apie gėjų kanibalizmą. Man atrodo, kad […] 2017 metų Lietuvoje tai yra sunkiai įsivaizduojami dalykai.
Seimo narė, taip pat priklausanti liberalų frakcijai, Žmogaus teisių komisijos pirmininkė Viktorija Čmilytė piktinosi, kad „lytinis ugdymas vyksta per religijos prizmę“, o ne pagal specialią lytinio ugdymo programą, ir išreiškė nerimą, kad Telšių atvejis „galėtų būti tik ledkalnio viršūnė ir nežinia, kiek dar tokių atvejų yra“.
Už homoseksualų „santuokas“ pasisakantis naujasis socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas, be abejo, negalėjo praleisti progos dar kartą pademonstruoti savo „pažangių“ pažiūrų ir pritarimo seksualinių mažumų aktyvistų politinei programai:
Na, čia tai WOW. Ir tai tik dar kartą įrodo, kad lytiškumo pamokos mokyklų programose yra būtinos. Nes tokie dorovės „sergėtojai“ prisidengdami visokiais moraliniais, etiniais argumentais pučia į vaikų galvas absoliučius hate speach’ą ir viduramžių tamsumo nesąmones.
Seimo narys konservatorius Emanuelis Zingeris visus pranoko Telšių gimnazijos pamokos istorinių ištakų ir globalios reikšmės suvokimu. Komentare televizijai jis pasakė:
Mano mama man daugel metų pasakojo dar senais šešiasdešimtaisiais metais kaip jinai pro plyšį matydavo savo žydiškam barake vokiečių lageryje Štuthofe esančius ten pat kitame barake homoseksualius žmones, kuriuos daužė ir naikino, per tris mėnesius jie faktiškai būdavo nugalabijami, vokiečių lageryje. Dabar staiga po viso šito, kada Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja priima rezoliuciją [dėl homoseksualų teisių pažeidimo Čečėnijoje], aš negaliu patikėt, skaitau „Delfyje“ ir kituose portaluose, kad Telšiuose gimnazijoje mokytoja skleidžia panašią neapykantą. Tie jaunuoliai greit užaugs, prabėgs kaip akimirka tie keli metai. Kuom jie vadovausis savo gyvenime pamatę kitokios krypties žmogų? Ten parašyta ir platinama apie juos, kad tai sąmokslininkai, kurie sąmokslauja prieš mus visus. Ar tai mums neprimena pasaulinio žydų sąmokslo, skleisto nacių laikotarpyje? Mes atsakingi ne tik už savo šalies piliečius, mes atsakingi už jausmus tų žmonių, kurie atvažiuoja mus ginti. Mus ginti atvažiuoja amerikiečiai, vokiečiai, anglai, skandinavai. Jie pasiruošę padėt galvas ir atiduoti gyvybę už mūsų šalį. Tie žmonės yra užaugę Vakarų visuomenėse, kuriose nacių ir sovietų ideologijos nebuvo įleidusios per okupaciją savo šaknis. Ką mes pasakysime tam gausiam būriui žmonių, kurie užaugo Vakaruose ir atvykę pas mus gint – ar mes esam tokie pat, kaip jie, ar jie čia pasiruošę žūt už tas pačias Vakarų vertybes, kurios yra Vakaruose, kada kiekvienas turi teisę turėt savo gyvenimą, savo privatų gyvenimą, savo kitą nuomonę, ir kiekvienas pasiruošęs žūt už kito žmogaus kitą nuomonę ir kitą kryptį? Dvidešimtais metais, būdamas valstybės signataru, aš noriu atminti jums: visi kalbam apie aštuonioliktų metų nepriklausomybės aktą… dvidešimtais metais Lietuvos Seimas, deklaruodamas Lietuvos atkūrimą, yra pareiškęs, [kad] Lietuva atkurta kaip demokratinė reespublika, kaip demokratinė šalis. Šią demokratiją šiandien mes turime gint ne tiktai prieš čečė… užsieniuose, ne tik ištiest ranką ir suteikt kelias vizas bėgantiems žudomiems kitų krypčių ir kitų mąstymų žmonėms arba rusų demokratams, bet pas save turime pasižiūrėt, kokio lygio demokratiją užsiauginom per dvidešimt septynis metus. Mokytoja gimnazijoj Telšiuose negali skleist neapykantos, tie vaikai užaugę negali vėliau rodyt visam pasauliui, kokia baisi yra Lietuva.
Europarlamentaras, Lietuvos nepriklausomybės likvidavimo entuziastas, Dž. Sorošo strategų priskirtas prie patikimų globalistinės politikos rėmėjų, Petras Auštrevičius nusiuntė viešą kreipimąsi į Švietimo ir mokslo ministrę, kuriame parašė:
Kreipiuosi į Jus, norėdamas atkreipti dėmesį ir prašydamas įvertinti šiandien, balandžio 27 d. viešojoje erdvėje paviešintą informaciją ir vaizdinius įrodymus, kuriuose matoma, kad Telšių Žemaitės gimnazijos pedagogė Loreta Raudytė savo dėstomoje dorinio ugdymo pamokoje dešimtokams rodė akivaizdžiai klaidingą, homoseksualus žeminančią mokomąją medžiagą, žeminančią žmonių orumą, skatinančią neapykantą ir susipriešinimą.
Pasitvirtinus paviešintos medžiagos autentiškumui, kokių priemonių Jūs, kaip Švietimo ir mokslo ministrė, ketinate imtis, kad ateityje tokie ar panašūs atvejai nebūtų toleruojami šalies mokyklose, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių ir klaidingų nuostatų formavimo?
Iš to, kas pateikta viešumoje, akivaizdu, kad Telšių Žemaitės gimnazijos mokytoja skleidė homoseksualius asmenis žeminančią ir menkinančią propagandą, skatino neapykantą, o tai turėtų iš esmės prieštarauti Lietuvos švietimo sistemos krypčiai ir principams.
Laikau sveikintinu žingsniu tai, kad Lygių galimybių kontrolierė jau pradėjo tyrimą savo iniciatyva dėl galimos diskriminacijos lytinės orientacijos pagrindu dorinio ugdymo pamokoje.
Tuo pačiu dar kartą kviečiu Jus asmeniškai kuo greičiau ištirti šį atvejį, įvertinti mokytojos veiksmus ir apsvarstyti galimybę peržiūrėti mokomojo dorinio ugdymo dalyko programą.
Taip pat raginčiau imtis kuo griežtesnių priemonių užtikrinant, kad jokia panaši į Telšių atvejį praktika šalies mokyklose nebūtų toleruojama, o moksleiviai nebūtų klaidinami.
Išskirtinį aktyvumą parodė užsienio pinigais dosniai penimi ideologinių centrų atstovai – profesionalūs „nevyriausybininkai“, „pažangios“ pasaulėžiūros skleidėjai ir naujoviškų „teisių“ gynėjai, o jų poziciją uoliai platino įtakingiausi interneto portalai. Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto dalininkas, tuoj pat puolė kovoti prieš „vietinius talibus“ ir jų fobijas bei siūlyti priemones lietuvių „tamsumui“ išgydyti – „šiuolaikišką“ lytinį švietimą:
Ir visa tai tęsis ir tęsis, ir Lietuva murkdysis smurto ir fobijų purve, kol pataikausime vietiniams talibams, „tradicinių šeimos vertybių” apologetams ir šeimų rūšiuotojams į šeimas ir nešeimas, Seime užsimojusiems dėl to keisti Konstituciją. Kol Lietuvos vaikai bus „apsaugoti” nuo lytinio švietimo ir nuo pagarbos kitokiems žmonėms ugdymo mokyklose, ir kol mūsų universitetuose puikiai jausis ir studentus „švies” homo-, europo- kitokie fobai. Kai kalbame apie savižudybių epidemiją ir net pradedame kažką ta kryptimi daryti rimčiau, neapsimetinėkime kad nesuprantame, jog dalis besižudančių paauglių yra homofobijos ir transfobijos aukos. Jie net bijo kreiptis specialistų pagalbos, nes jaučia kad ir tarp medikų Lietuvoje nemažai tokių kurie yra apsikrėtę fobijomis.
VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ direktorė Vilma Gabrieliūtė išreiškė savo susirūpinimą neapykantos sklaida mokyklose:
Matėme, kas Telšiuose buvo dėstoma pamokos metu. Tokių pavyzdžių yra daug, kai tikybos mokytojai, prisidengdami savo krikščionišku tikėjimu ir vertybėmis, skleidžia neapykantą, nemokslu pagrįstą informaciją, žemina homoseksualius asmenis.
Problemą galima išspręsti, be abejo, tik įvedus „šiuolaikišką“ ir „mokslu paremtą“ lytinį ugdymą:
Liūdna, kad mes neturime paruoštų [lytinio ugdymo] specialistų ir [lytinio ugdymo] programa realiai nėra įgyvendinama, o, kita vertus, yra skleidžiama informacija, kuri panaši į neapykantos kalbą, įžeidžia tiek homoseksualius asmenis, tiek moteris, tiek kitas pažeidžiamas grupes. […] Labai svarbu, kad programa būtų pritaikyta pagal amžių ir būtų nagrinėjami įvairūs aspektai. Tiek tarpasmeniniai santykiai, tiek kritinis požiūris į lyčių stereotipus, suteikiama pilna informacija, o ne pagrįsta atskirais įsitikinimais. […] Amerikos psichologų asociacija, britų psichologų asociacija yra aiškiai įvardinusios, kad homoseksuali seksualinė orientacija yra viena iš orientacijų. Bandymai ją pakeisti yra žalingi asmeniui.
Anot Žmogaus teisių centro vadovės Birutės Sabatauskaitės, mokytoja skleidžia neapykantą, todėl negali dirbti mokytojo darbo, jos elgesys turi būti įvertintas pagal baudžiamąją teisę, bet kur kas svarbiau yra pakeisti visuomeninį klimatą ir žalingos informacijos sampratą:
Galbūt [šia atvejis] vienas pirmųjų, kuris taip paviešintas ir užfiksuotas. Ir čia, manau, ypač reikia palaikyti tokius atvejus viešinančius moksleivius. Dar neseniai dėl panašaus turinio buvo kreipęsi moksleiviai iš Klaipėdos, kurie buvo jau parašę skundą ir klausė, kaip elgtis toliau. Kas turėtų būti mokytojai už tai? Manyčiau, kad toks žmogus apskritai neturėtų būti mokytoju. Nes tokia skleidžiama informacija žaloja ne tik LGBT paauglius, tačiau skleidžia neapykantą, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė. […]
Kai neigiama informacija yra laikoma informacija apskritai apie LGBT asmenis, kaip „Baltic Pride“ klipas ar pasakos, kuriose kalbama apie tos pačios lyties asmenų santuoką, bet ne tokie [kaip Telšių gimnazijos pamokoje] pareiškimai. Todėl čia ne tik mokytojos, bet ir mūsų bendrai švietimo sistemos, o kartu ir politikų atsakomybė.
Pristatyti mokytojos pjudymo organizatorių plėtoto diskurso pavyzdžiai atskleidžia keletą svarbių dalykų. Pjudytojų pasisakymuose nuolatos kalbama apie „tamsumą“, „provincialumą“, „fanatizmą“, „neapykantą“, „fobijas“ ir pan., t.y. naudojami standartiniai emociškai įkrauti epitetai, kuriais įvairių „pažangių“ ir revoliucinių ideologijų propagandistai jau apie tris šimtus metų pliekia šių ideologijų oponentus. Šios retorinės priemonės akivaizdžiai rodo ideologinį kampanijos iniciatorių angažuotumą. Kitaip tariant, mokytojos L. Raudytės „dorojimas“ yra ideologiškai motyvuotas persekiojimas, t.y. apibrėžtos ideologijos šalininkai persekioja asmenį, kurį atpažino kaip tos ideologijos priešą. Ideologinę motyvaciją pasisakymų ir oracijų autoriai bando paslėpti vaizduodami susirūpinusius tuo, kad mokytoja neva nepagarbiai kalbėjo apie tam tikrą žmonių grupę ir taip darydama neva pakenkė mokiniams, tačiau tik labai naivus pilietis galėtų patikėti tokios pozos nuoširdumu. Jei mokytojos teiginių objektas būtų ne seksualinės mažumos, o kita asmenų grupė, sakykim, nepažangūs mokiniai, skurdžiai, nutukėliai ar neįgalūs asmenys, ir apie šiuos žmones ji būtų kalbėjusi nepagarbiai, tokios isterijos kelti niekam net į galvą nebūtų atėję.
Ideologiškai motyvuotas persekiojimas visada vyksta siekiant tam tikrų politinių tikslų. Šių tikslų mokytojos pjudymo organizatoriai pernelyg ir neslepia. Aukščiau pristatytas diskursas atskleidžia keturis politinius kampanijos iniciatorių tikslus.
Pirmasis tikslas. Pjudymo iniciatorių kalbos apie tai, kad „turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“ (A. Tapinas), kad Telšių atvejis „galėtų būti tik ledkalnio viršūnė ir nežinia, kiek dar tokių atvejų yra“ (V. Čmilytė), „tokių pavyzdžių daug“ (V. Gabrieliūtė), „ypač reikia palaikyti tokius atvejus viešinančius moksleivius“ (B. Sabatauskaitė), mokytojos ir kitų genderizmo oponentų apkaltinimas „tamsumu“, „fanatizmu“, ir „neapykantos kurstymu“ (D. Puslys, V. Ališauskas, R. Miliūtė, D. Pūras, E. Zingeris, P. Auštrevičius, V. Gabrieliūtė, B. Sabatauskaitė, G. Paluckas) liudija politinį tikslą atlikti „didįjį valymą“ švietimo įstaigose 1937 metų SSRS arba chunveibiniškos „kultūrinės revoliucijos“ stiliumi. Iš mokyklų siekiama pašalinti visus pedagogus ir administratorius, nepritariančius genderizmo sklaidai ir seksualinių mažumų judėjimo politinių tikslų įgyvendinimui.
Antrasis tikslas. Pjudymo iniciatoriai, kai jau minėjome, ignoravo klausimą, ar mokytojos pateikti mokiniams teiginiai apie seksualines mažumas yra teisingi. Be to, nuolatinis informacinės kampanijos aspektas buvo pareiškimai, kad teiginiai, neparankūs genderizmo ideologijai ir seksualinių mažumų aktyvistams, iš viso negali būti formuluojami. Esą tokie teiginiai automatiškai yra vien „neapykantos kalba“, „neapykantos skatinimas“ (D. Puslys, V. Ališauskas, R. Miliūtė, D. Pūras, E. Zingeris, P. Auštrevičius, V. Gabrieliūtė, B. Sabatauskaitė, G. Paluckas), „antifaktai“ (G. Kazakevičius), „fantazijos“ (V. Ališauskas, V. Bartninkas), „nesąmonės“ (G. Paluckas), „pseudomokslas“ (R. Miliūtė). Tokia retorika liudija politinį tikslą įvesti „neapykantos kalbos“ režimą, t.y. įtvirtinti draudžiamas temas ir cenzūrą. Neatsitiktinai, vos praūžus informacinei kampanijai prieš Telšių mokytoją, viename iš kampanijos ruporų – portale lrytas.lt – imta atvirai reikalauti uždrausti seksualinių mažumų judėjimui neparankią knygą. Sėkmingas susidorojimas su mokytoja turėjo nutildyti ir įbauginti visus seksualinių mažumų kritikus bei jų politinių siekių oponentus. Pjudymo iniciatorių kalbos jog mokytoja neva nutolo „nuo sveikos doktrinos bei pastoracijos principų“ (V. Ališauskas), jog „tikybos mokytojai, prisidengdami savo krikščionišku tikėjimu ir vertybėmis, skleidžia neapykantą“ (V. Gabrieliūtė), rodo siekius draudžiamų temų ir cenzūros režimą pritaikyti krikščioniškosios doktrinos ir jos viešo skleidimo atžvilgiu.
Trečiasis tikslas. Daugelis mokytojos pjudymo iniciatorių ir eilinių kampanijos dalyvių siūlo priemones „situacijai ištaisyti“. Dėl reikalingų priemonių jie visiškai sutaria: esą negerai, kad „lytinis ugdymas vyksta per religijos prizmę“(V. Čmilytė), esą būtina „peržiūrėti mokomojo dorinio ugdymo dalyko programą“ (P. Auštrevičius), trūksta „lytinio švietimo“ ir „pagarbos kitokiems žmonėms ugdymo mokyklose“ (D. Pūras), „liūdna, kad mes neturime paruoštų [lytinio ugdymo] specialistų ir [lytinio ugdymo] programa realiai nėra įgyvendinama“ (V. Gabrieliūtė). Šitos gausiu srautu pasipylusios kalbos apie „modernaus“ ir „moksliško“ lytinio švietimo būtinybę liudija politinį tikslą galutinai atimti iš tėvų Konstitucijoje garantuotą tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir įvesti į mokyklas privalomą genderizmo ir lytinių iškrypimų propagandą. Koks yra privalomu siekiamo padaryti „modernaus“ ir „mokslu grįsto“ lytinio švietimo turinys, siūlomas Pasaulio Sveikatos organizacijos, kurios autoritetu mėgsta pasiremti kovotojai už „pažangą“ šioje srityje, galima susipažinti ČIA (ypač informatyvi lentelė 40-ame puslapyje ir toliau: supažindinimas su masturbacija iki 4 metų, su kontracepcija – nuo 6 metų, su „lytiniais identitetais“ ir „įvairove“ – nuo 6 metų, su prezervatyvais – nuo 9 metų ir t.t.).
Ketvirtasis tikslas. Pjudymo kampanijos sukeltame informaciniame triukšme šmėkščioja formuluotės, jog plačiosios visuomenės sąmonėje yra neteisingai sudėlioti vaizdiniai ir vertinimai: mokytojos ir jos gynėjų pažiūros yra jų „problema“ ir jie gyvena „fantazijų pasaulyje“ (V. Ališauskas, V. Bartninkas), „neigiama informacija yra laikoma informacija apskritai apie LGBT asmenis, kaip „Baltic Pride“ klipas ar pasakos, kuriose kalbama apie tos pačios lyties asmenų santuoką, bet ne tokie [kaip Telšių gimnazijos pamokoje] pareiškimai“ (B. Sabatauskaitė). Tokie ir panašūs pasisakymai liudija politinį tikslą – panaikinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas, kurios įtvirtina visuomenės daugumai būdingą normalumo supratimą ir draudžia lytinių iškrypimų propagandą nepilnamečiams, bei apversti viešojoje erdvėje dominuojantį normalumo supratimą taip, kad nuo šiol homoseksualizmas ir kiti lytiniai iškrypimai būtų laikomi norma, o nepritarimas tokiam požiūriui ir priešinimasis seksualinių mažumų judėjimo politiniams tikslams būtų laikomas patologija.
Išsiaiškinus ideologiškai motyvuoto persekiojimo politinius tikslus nesunku tiksliai įvardinti ir pačią ideologiją. Visi keturi tikslai yra tikslai iš seksualinių mažumų judėjimo politinės programos ir išplaukia iš šio judėjimo ideologijos – genderizmo. Tačiau apsiriboti nuorodomis į genderizmą ir seksualinių mažumų judėjimą būtų nepakankama. Aiškiai matyti, kad daugelis tų, kurie taip uoliai viešojoje erdvėje draskosi dėl genderizmo nuostatų įtvirtinimo ir seksualinių mažumų „teisių“, patys yra ne seksualinių mažumų judėjimo nariai, bet draugai ir pakeleiviai. Ši parama ir simpatijos nesunkiai paaiškinamos: seksualinių mažumų judėjimas šiuo metu atlieka platesnės ideologijos ir judėjimo – liberalmarksizmo – smogiamojo būrio arba avangardo vaidmenį, todėl seksualinių mažumų judėjimą ir genderizmą nuosekliai palaiko visi liberalmarksizmo šalininkai. Todėl formuluodami tikslia politologine kalba turime konstatuoti, kad mokytojos pjudymą organizavo liberalmarksistinės ideologijos šalininkai.
Bus daugiau