Filosofę dr. Neriją Putinaitę, skirtingai nei tipišką filosofą, traukia ne filosofinių sąvokų, bet visuomenėje gyvuojančių mitų analizė. Anot filosofės, „kiekvienas iš mūsų neišvengiamai yra paniręs į mitus, o labiausiai puoselėti reikia tuos, kurie kyla iš visuomenės gyvenimo ir saisto ją jausminiu pagrindu. Taip mėginame esamoje situacijoje paaiškinti, kas mes esame ir kokią prasmę tai turi.“ Tačiau kylantys iš visuomenės gyvenimo ir ją saistantys mitai nėra vienodai vertingi ir ne visi yra puoselėtini, nes vieni nepavergia, o kiti pavergia:
Totalitarinės valstybės sąlygomis yra galimybių monopoliškai palaikyti mitus. Valdžia vienakryptiškai gali konstruoti žmonių sąmonę ir jauseną. Vis dėlto ir laisvoje valstybėje žmonės be mitų negali gyventi. Bet demokratinės valstybės sąlygomis ir esant nuomonių įvairovei, kur nekontroliuojami rašytojai, kūrėjai ar mokslininkai, mitai konstruojasi spontaniškai ir kinta daug laisviau. Vyksta laisva konkurencija tarp mitų. Apskritai, mitai yra reikalingi, nes vienija visuomenę. Tačiau jos nepavergia būtent tie, kurie spontaniškai kyla iš visuomenės gyvenimo. Kol mitas kuriasi, laisvai gyvena, vystosi, keičiasi, jis veikia kaip labai pozityvus dalykas. Po sovietmečio buvo galvojančių, kad ateis visiškas išsiblaivinimas nuo „ideologijų“. Bet taip negali būti, be mitų visuomenė neegzistuoja. Tačiau didžiausias pavojus, kai mitas imamas kontroliuoti, panaudojant savo asmeniniams (pirmiausia – politiniams) tikslams, visuomenės pavergimui, tokiu atveju jis išsigimsta. Jeigu kokia nors partija ar vyriausybė mėgintų tam tikrą mitą įtvirtinti įstatymu ir pasakyti, kad jis bus pagrindinis per amžius, bus aiškus ženklas, kad Lietuvoje tiek ir tėra tos demokratijos.
„Pavergiančių mitų“ analizei ir „demitologizavimui“ autorė skiria daug dėmesio ir dorojasi su jais kryptingai ir sistemingai. Šiame straipsnyje bandysime išsiaiškinti, kokius metodus Putinaitė naudoja „demitologizacijai“ atlikti ir į ką yra nutaikyta „pavergiančių mitų“ „demitologizacija“. Metodų aptarimą pradėsime nuo tų, kuriuos autorė taiko iškilių asmenų „mitams“ „demitologizuoti“.
Politinio dėmens ignoravimo metodas
Įsivaizduokime, kad kartą laikraščio ar žurnalo puslapyje perskaitome tokį jaunosios kartos filosofo, besidarbuojančio taip pat ir istorijos baruose, dr. Hermeneuto Pirmeivio pasisakymą:
Kaip rodo naujai atrasti archyviniai dokumentai ir jų interpretacija, paremta pažangiausiais šiuolaikinio mokslo metodais, Lietuvos valdovai Mindaugas, Gediminas ir Vytautas buvo melagiai, sukti intrigantai, žiaurūs savo pavaldinių atžvilgiu, apsirijėliai, girtuokliai ir svetimautojai. Negana to, jie lupdavo savo vaikus ir žmonas, buvo beraščiai (tikrąja žodžio prasme!!!), provincialūs, prietaringi ir visiškai neišmanė filosofijos. Todėl juos reikia nuvainikuoti (perkeltine žodžio prasme), demitologizuoti ir nuo šiol vertinti atsižvelgiant į išdėstytus faktus. Laikas pradėti svarstyti, ar nereikėtų Lietuvos miestų ir miestelių aikščių atlaisvinti nuo Mindaugo, Gedimino ir Vytauto balvonų ir jas papuošti moderniai ir europietiškai Lietuvai labiau tinkančiais akcentais.
Kaip vertintume tokį pasažą? Turbūt pasakytume, kad net jei visa tai, ką sako dr. Hermeneutas Pirmeivis ir tiesa, visa tai turi tik visai nedidelę reikšmę arba jos visai neturi, nes Mindaugą, Gediminą ir Vytautą gerbiame ne už jų psichologines charakteristikas ir ne už jų asmeninės moralės dorybes, ir ne už jų dvasinę kultūrą; mes šiems valdovams rodome pagarbą už tą politinį vaidmenį, kurį jie atliko lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje. Todėl dr. Hermeneuto Pirmeivio atlikta „demitologizacija“ ir „nuvainikavimas“ tėra išpuolis, parodantis paties autoriaus nesusivokimą arba įtartinus ketinimus.
Atkreipkime dėmesį, kokiu būdu dr. Hermeneutas Pirmeivis „demitologizavo“ ir „nuvainikavo“ Lietuvos valdovus. Jis ignoravo jų veiklos politinį dėmenį ir apsiribojo psichologiniais, moraliniais ir pasaulėžiūriniais aspektais. Tai jaunajam ikonoklastui sudarė galimybę tris nacionalinius didvyrius pateikti kaip viso labo nesimpatiškus žmogelius. Tokį sofistinį triuką pavadinsime „politinio dėmens ignoravimo metodu“. Šis metodas laikytinas bendresnio sofistinio metodo – pasirinktinio duomenų ignoravimo –variantu.
„Demitologizacijos“ baruose uoliai besidarbuojanti dr. Nerija Putinaitė politinio dėmens ignoravimo metodą taiko kiekvieno „demitologizuojamo“ asmens atžvilgiu. Panašu, kad šio metodo pritaikymą dr. Putinaitė laiko pradiniu „demitologizavimo“ proceso žingsniu ar etapu.
Ypač daug energijos Putinaitė išeikvojo „demitologizuodama“ tautinio atgimimo patriarchą dr. Joną Basanavičių. Tai, kad Jonas Basanavičius laikomas Tautos tėvu, tautinio atgimimo patriarchu, kuo aiškiausiai nurodo į jo išskirtinai reikšmingą ir pozityvų politinį vaidmenį lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Tačiau dr. Putinaitei tokios „smulkmenos“ ne itin rūpi. Turtingoje Basanavičiaus biografijoje ji ieško to, kas galėtų pagrįsti „demitologizuojantį“ požiūrį. Kadangi Basanavičius buvo tik mirtingas ir klystantis žmogus, rasti tokių dalykų nesukelia sunkumų; o papildžius aptiktus faktus pačios autorės interpretacijomis, galima gauti kaip tik tai, ko reikia.
Autorė aptaria Basanavičiaus figūrą dviem aspektais – psichologiniu ir pasaulėžiūriniu. Basanavičiaus autobiografijoje aprašytus tautos patriarcho psichologinius negalavimus Putinaitė pasitelkia pristatydama patriarchą kaip psichinį ligonį. Putinaitės garbei turime pripažinti, kad Basanavičiaus psichinė sveikata vis dėlto netampa pagrindiniu jo veiklos vertinimą lemiančiu faktoriumi. Kur kas didesnį svorį autorė suteikia Basanavičiaus pasaulėžiūrai.
Basanavičiaus pasaulėžiūra, anot Putinaitės, padarė lemiamą įtaką lietuvių tapatybei. Basanavičius suformavęs lietuviškosios tapatybės tipą. Jis lietuvius orientavęs nuo europinės tapatybės į azijinę. Basanavičius kreipęs lietuvius į pasyvumą, perdėtą gėrėjimąsi praeitimi ir atitrūkimą nuo realybės. Senąją lietuvių civilizaciją įsivaizdavęs kaip taikią, neagresyvią, paremtą bendrumu ir neturėjusią konfliktų, o Europą laikęs griaunamąja jėga, besikėsinančia į senąją lietuvių civilizaciją. Basanavičiaus pasaulėžiūrai valstybiškumas buvęs svetimas; jis kūręs kultūrinę, o ne politinę tautą. Tokia Basanavičiaus kurta tauta valstybės sukurti negalinti. Basanavičius norėjęs tik kultūrinės autonomijos. Basanavičiaus suformuotoje lietuviškoje tapatybėje nesą nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą. Ši savimonė esanti ne už gėrį kovojančio kario, o bandito savimonė. Tai esanti barbariška savimonė, kuri remiasi įsivaizdavimu, kad teisus tas, kuris stipriausias, o jei esi pavergtas, turi susitaikyti su esama padėtimi, iš aktyvaus bandito tapdamas vergu. Tautiškumas, suprantamas basanavičiškai, anot Putinaitės, yra viena stipriausių įsiverginimo citadelių. Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to, kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampa piliečiais.
Kiek tokioje interpretacijoje atspindėtos paties Basanavičiaus pažiūros, ir kiek dalykų, kurie patriarchui net į galvą nebuvo atėję, palieku spręsti skaitytojui. Į akis krinta kitas dalykas. Putinaitė kalba apie Basanavičiaus pasaulėžiūrą ir apie tai, kad Basanavičius (kažkokiu mistiniu būdu?) suformavo netikusią lietuvių tapatybę, tačiau vengia kalbėti apie Basanavičiaus politinę veiklą ir jo atliktą politinį vaidmenį. Prisiminus šį vaidmenį kyla klausimų, atskleidžiančių Putinaitės traktuotės dirbtinumą. Visų pirma, nuostabą kelia tas faktas, kad tokiam neva liguistam žmogeliui ir svaičiotojui, tikram kenkėjui, nukreipusiam šalį iš deramo kelio, atiteko pirmininko vaidmuo ir Didžiajame Vilniaus Seime, ir Lietuvos Taryboje, paskelbusioje Nepriklausomybę ir vadovavusioje valstybės atkūrimui? Ir kaip čia nutiko, kad šis kenkėjas pripažintas tautinio atgimimo patriarchu, Tautos tėvu?
Didelio „demitologizuojančio“ autorės dėmesio susilaukė ir antrojo tautinio atgimimo dainiaus Justino Marcinkevičiaus asmuo. Anot Putinaitės, „Marcinkevičius jau nebeturi poveikio žmonėms, yra spontaniškai nebeįdomus. Tačiau pats Marcinkevičiaus mitas dar tvirtas.“ Vis dėlto, kaip autorė sakė žurnalistui, apie Marcinkevičių ji kalbanti visur, kur tik skaito pranešimą, mat Marcinkevičiaus išskirtinis pozityvus vaidmuo tautai tėra vienas iš mitų apie tarybinę tikrovę, tačiau jo konkretus kūrybinis vaidmuo formuojant tarybinę propagandą nekelia abejonių. Jis rašęs propagandines eiles ir užėmęs nomenklatūrinius postus, už savo tokią veiklą buvęs dosniai režimo atlygintas. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose Marcinkevičius šlovinęs Staliną, vėliau pagal užsakymą parašęs apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Poema „Mindaugas“ buvusi „tautiškumo ir patriotizmo surogatas, kuriuo tarybiniai lietuviai buvo maitinami vietinės nomenklatūros. Ji įtvirtino pasakojimą apie tai, kad Lietuva buvo nuolat skriaudžiama ir engiama, ir kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti iš visų pusių ją visais laikais atakavę svetimieji. Ji suteikė galimybę tarybinei lietuviškai valdžiai save pateikti kaip puoselėjančią tautiškumą, kaip esančią vienintele tos nualintos ir vargstančios, pasyvios Lietuvos gynėja.“ Didelė Marcinkevičiaus įtaka buvusi ir ateistinėje propagandoje. Marcinkevičiaus „Publicistinė poema“ buvusi pavyzdinė ir propagandiškai įtakinga ateistinė autobiografija. Šiame kūrinyje Marcinkevičius parodęs, kaip Dievo atsisakęs žmogus tarsi atranda gamtą, žemę, jos amžinumą; sekant Marcinkevičiumi žemės poetika sovietmečiu buvusi įtvirtinta kaip tikėjimo į Dievą pakaitalas. Iki pat sovietmečio pabaigos Marcinkevičius tarnavęs sovietiniam režimui ir dėl tos tarnystės niekada neapgailestavęs.
Putinaitė, aptarinėdama Marcinkevičiaus asmenį, nupiešia eilinio sovietmečio epochos prisitaikėlio kultūrininko, prasibrovusio į nomenklatūrą, portretą. Pakeitus kūrinių pavadinimus ir vieną kitą detalę galėtume gauti bet kurio kito nomenklatūrinio kultūrininko, tarkim, kad ir Eduardo Mieželaičio, portretą. Tačiau jei atkreipiame dėmesį į Putinaitės ignoruojamą politinį Marcinkevičiaus veiklos dėmenį, pamatysime visą rūpestingai konstruojamo portreto iškreiptumą. Visi puikiai žino, kad Marcinkevičius buvo Sąjūdžio Tarybos narys, kad jis sakydavo patriotines kalbas šimtatūkstantiniuose mitinguose, o tų mitingų dalyviai kažkodėl pasitikdavo poetą ne šūksniais „Gėda!“, bet audringais plojimais. Marcinkevičius taip pat yra Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos preambulės autorius. Visus buvo apėmęs pamišimas ir niekas nesugebėjo atpažinti daugelį dešimtmečių uoliai režimui tarnavusio propagandisto?
O gal Putinaitės piešiamas paveikslas yra ne portretas, o tiesiog karikatūra?
Redukcijos į sovietžmogį metodas
Putinaitė puikiai supranta, kad politinio dėmens ignoravimo metodo galia yra menka. Pritaikius šį metodą galima sukelti abejonę, ar tam tikras gerbiamas asmuo buvo geras žmogus. Toks rezultatas ambicingam demitologizatoriui yra per menkas. Tikras demitologizatorius siekia visam laikui pakeisti egzistavusį palankų asmens vaizdinį nauju nepalankiu vaizdiniu. Tam tikslui pasiekti yra taikomi metodai, susiejantys ir sutapatinantys „demitologizuojamą“ asmenį su asmeniu ar asmenimis, kurie visuomenės akyse vertinami vienareikšmiškai neigiamai. Tokio susiejimo tikslas yra perkelti neigiamą vertinimą nuo visuotinai neigiamai vertinamo asmens ar asmenų ant „demitologizuojamo“ asmens.
Kaip tai daroma, paaiškinsime pasitelkę pagalbon jau pažįstamą personažą – dr. Hermeneutą Pirmeivį. Tarkime, kartą dr. Pirmeivis, praradęs savitvardą, o gal priešingai – atsipalaidavęs, suformuluoja tokį pasisakymą:
Kodėl mes garbiname Vytautą ir net vadiname jį „Didžiuoju“? Ar žinote, tautiečiai, kad Vytautas yra didysis valstiečių įbaudžiavintojas? Ar žinote, ką reiškia būti baudžiauninku? Nežinote? Tai aš paaiškinsiu: baudžiauninkas – tai antrarūšis žmogus, sistemingai žeminamas žmogus; būti baudžiauninku yra ne ką geriau, negu žydu prie Hitlerio! O kai žemaičių valstiečiai įbaudžiavinimui pasipriešino, Vytautas žemaičių sukilimą paskandino kraujyje. Vadinasi, Vytautas – tai mūsų Hitleris, ir joks jis didysis, greičiau – kruvinasis! Ar ilgai dar stovės kruvinojo fašisto balvonai mūsų miestų ir miestelių aikštėse?
Jei atrodo, kad pavyzdys pritemptas, pagūglinkite žodžių junginį „american Hitler“ arba „american Hitler Jefferson Davis“.
Ką tik pristatytame pasisakyme dr. Hermeneutas Pirmeivis pasitelkė metodą, vadinamą „redukcija į Hitlerį“. Šis sofistinis triukas yra atskiras bendresnio sofistinio triuko, kurį galima pavadinti „redukcija į blogą žmogų“, variantas.
Dr. Nerija Putinaitė kiekvieno „demitologizuojamo“ asmens atžvilgiu pritaiko redukcijos į blogą žmogų metodo variantą, kurį galima pavadinti „redukcija į sovietžmogį“. Metodo esmė – parodyti, kad „demitologizuojamas“ asmuo turi gausų sovietžmogiams būdingų bruožų rinkinį, todėl yra viso labo pasigailėtinas sovietžmogis ir turi būti vertinamas kaip sovietžmogis, t. y. neigiamai.
Justino Marcinkevičiaus atžvilgiu šį metodą pritaikyti yra visiškai nesunku, nes poetas didžiąją gyvenimo dalį nugyveno sovietmečiu, reiškėsi kaip tarybinis rašytojas, rašė propagandinius kūrinius, priklausė kūrybinei nomenklatūrai, už kūrybą jam buvo gerai mokama ir t.t. Žodžiu, tikras sovietžmogis, ne kas nors kitas, o būtent sovietžmogis ir viso labo pasigailėtinas sovietžmogis.
Pastaruoju metu Putinaitė Marcinkevičiaus atžvilgiu pritaikė dar vieną redukcijos į blogą žmogų metodo variantą – redukciją į Sniečkų. Kalbėdama diskusijoje Knygų mugės metu ji pabandė nutrinti ribą tarp poeto ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojo bei ilgamečio sovietinės Lietuvos komunistų vado Antano Sniečkaus. Anot Putinaitės, Marcinkevičius niekuo nesiskiria nuo Sniečkaus, nes ir pastarojo „kalbose, netgi išspausdintose „Tiesoje“, naudojami žodžiai Lietuva ir tauta, kur realiai buvo leidžiama kalbėti apie liaudį. Retorinis klausimas – tai A. Sniečkus irgi buvo valstybiškas, jis irgi už tautą, už Lietuvą buvo.“ Šis begėdiškas ir beprotiškas bandymas nutrinti ribą tarp poeto ir masinių represijų organizatoriaus yra labai svarbus, nes apnuogina Putinaitės etosą ir patosą, parodo, kad siekdama atlikti „demitologizacijas“ ir įgyvendinti tikslus, kuriems „demitologizacijos“ tarnauja, Putinaitė pasiryžusi nevengti jokios intektualinės ir moralinės akrobatikos.
Atrodytų, kad Basanavičiaus atžvilgiu redukcijos į sovietžmogį metodas nėra tinkamas – juk Basanavičius negyveno sovietinio režimo valdymo metais. Jei taip manote – giliai klystate! Lygiai taip pat, kaip redukcija į Hitlerį gali būti pritaikyta asmenų, gyvenusių tada, kai niekas nei apie Hitlerį, nei apie fašizmą nebuvo girdėjęs, taip ir redukcija į sovietžmogį gali būti pritaikyta atžvilgiu tų, kurie negyveno sovietų valdžioje ar gyveno tada, kai jokio sovietų režimo dar neegzistavo. Jau pristatėme Putinaitės interpretaciją, pagal kurią Basanavičius suformavo modernią lietuviškąją tapatybę, kuri, pasirodo, esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Šitaip interpretavus Basanavičiaus pasaulėžiūrą ir neva jo suformuotą lietuvišką tapatybę, Basanavičiaus atžvilgiu pritaikyti redukcijos į sovietžmogį metodą yra vienas juokas. Putinaitė tai ir daro. Ji teigia: „Okupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J. Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.“ Štai ir viskas! Užtenka poros sakinių ir Basanavičius jau tampa protosovietžmogiu – visų sovietžmogių pirmeiviu, dar daugiau – pasirodo, ir jo idėjas bei veiklos rezultatus sovietinis okupantas pripažinęs savais, deramai įvertinęs ir panaudojęs savo tikslams…
Tiesa, yra keletas „smulkmenų“, kurias koncepcijos įtikinamumo labui Putinaitė nutyli. Visų pirma, ji nutyli, kad tas „nesunkus“ plono politiškumo luobo nuo lietuviškosios tapatybės „nuvalymas“ reiškė dešimtis tūkstančių bėglių, pasitraukusių iš Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei, dešimtis tūkstančių nužudytų partizanų, šimtus tūkstančių ištremtų į Sibirą ir penkias dešimtis metų griežtos pasaulėžiūrinės kontrolės, įgyvendinant nuoseklų projektą, kuriuo senoji inteligentija buvo pakeista naująja, klusnia sovietine inteligentija. Ir nepaisant visų šitų „nesunkių“ pastangų „krapštant“ ploną politiškumo luobą nuo lietuviškos tapatybės, vos atsiradus galimybei politiškumas prasiveržė Sąjūdžio revoliucijos pavidalu.
Redukcijos į sovietizmą metodas
Ambicingas demistifikatorius vargu ar apsiribos atskirų iškilių asmenybių „demitologizacija“. Galų gale, viena iškili asmenybė – tai tik vienas „mitas“. Aukštasis pilotažas „demitologizacijos“ baruose yra parodomas tada, kai „demitologizuojama“ ištisos šalies ar net viso civilizacinio regiono kultūrinė tradicija, t.y. kada „demitologizuojamas“ iš karto visas tą tradiciją sudarantis „mitų“ rinkinys.
Išsiaiškinti, kaip tai daroma, ir vėl mums padės geras pažįstamas, ambicijų nestokojantis demitologizatorius dr. Hermeneutas Pirmeivis. Tarkime, kad išpūtęs cigaro dūmus ankstesnę savo oraciją dr. Pirmeivis pratęsia taip:
Vytauto suformuotas fašistinis baudžiavinis režimas išliko Lietuvoje daugelį šimtmečių ir padarė neišdildomą poveikį Lietuvos kultūrai ir lietuvio tapatybei. Nė kiek neperdėdami galime pasakyti, kad Lietuvos kultūra ir lietuvio tapatybė savo esme yra nuosekliai fašistinė. Nieko nuostabaus, kad vos įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei, lietuviai iš karto puolė žudyti žydų. Jei ne sovietinė okupacija, tai protofašistinis Smetonos režimas dėl natūralių lietuviškos kultūros tendencijų būtų dėsningai evoliucionavęs į fašistinį ir lietuviai vis tiek žydus būtų išžudę. Vokiečių kariuomenės atėjimas tiesiog padėjo atsiskleisti visuotinai įsigalėjusioms fašistinėms lietuvių kultūros tendencijoms. Prieš fašizmą Lietuvos kultūroje reikia kovoti, nes jei šioms tendencijoms bus ir toliau leista dominuoti, Lietuva bus amžinai pasmerkta vilktis pažangiosios žmonijos uodegoje.
Atrodytų – paistalai, kokių joks psichiškai sveikas žmogus nesuformuluos?
Neskubėkite!
Dr. Hermeneutas Pirmeivis Lietuvos kultūrai pritaikė redukcijos į fašizmą metodą. Šis metodas iš tikrųjų taikomas ištisų šalių kultūrai „demitologizuoti“. Štai Erichas Frommas redukavo į fašizmą keleto pastarųjų šimtmečių Vokietijos kultūrą. Na ir kas, kad 18 ar 19 amžiuje nebuvo nei Hitlerio nei fašistų judėjimo. Užtat, anot Frommo, buvo tradicinė šeima, kurioje vyras dirbo ūkyje arba amatininko dirbtuvėje, o žmona prižiūrėjo namus ir augino vaikus. Tokia šeima, anot Frommo, ugdė „autoritarinę asmenybę“, o tokia asmenybė esanti fašizmo pagrindas. Taigi, visa Vokietijos kultūra per kelis pastaruosius šimtmečius esanti fašistinė ar bent protofašistinė.
Redukcijos į fašizmą metodas yra bendresnio metodo, kurį galima būtų pavadinti „redukcija į blogą -izmą“ versija. Redukcijos į blogą -izmą metodo versijų yra daugybė, ir jos yra plačiai naudojamos. Vakarų šalyse yra gausybė kairiųjų intelektualų, kovojančių prieš savo šalies ir neretai – prieš visos Vakarų civilizacijos kultūrinę tradiciją savo tekstuose jas pristatydamai kaip viso labo visokiausių ydų – nelygybės, neteisingumo, eksploatacijos, imperializmo, militarizmo, kolonializmo, rasizmo, vergovės, antisemitizmo, fašizmo, patriarchalizmo, maskulinizmo, seksizmo, homofobijos ir gausybės kitų anksčiau išgalvotų bei naujai išrandamų smerktinų -izmų rinkinius.
Šioje vietoje norėčiau nesutikti su paties įžvalgiausio teksto, analizuojančio Putinaitės koncepcijas, autoriumi Vytautu Rubavičiumi, kuris autorės ir jos ratelio literatūrinę veiklą laiko netipišku reiškiniu:
Sunku būtų kitose Europos šalyse rasti politinį mąstytoją, filosofą, istoriką ar kultūrologą, kuris savos tautos valstybingumo steigtį įsivaizduotų ir vaizduotų kaip tam tikrą ydą, o paprasčiau kalbant – blogybę. Tačiau dabartinėje Lietuvoje gausu tokių „mąstytojų“.
Iš tikrųjų Putinaitės opusai neiškrenta iš bendrų tendencijų; jie net labai tipiški. Putinaitės knygos priklauso tai gausiai kultūrinių liberalų ir neomarksistų komponuojamai literatūrai, kurioje ištisos šalies kultūrinė tradicija yra redukuojama į blogųjų -izmų rinkinį. Putinaitės tekstai priklauso šiai „įžvalgiai“ literatūros pakraipai ir skiriasi nuo įprastų šios pakraipos opusų tik tuo, kad autorė turi savo arsenale labai ribotą -izmų, kuriais galėtų apkaltinti Lietuvos visuomenę ir civilizaciją, pasirinkimą. Putinaitė puikiai supranta, kad absoliuti dauguma įprastų -izmų, kuriuos Vakarų kairieji prikaišioja savo visuomenėms, tarkim, tokie kaip rasizmas ar patriarchalizmas, ne itin „pažengusios“ Lietuvos skaitytojui jokio įspūdžio nepadarys. Todėl ji nusitveria vienintelio, bet Lietuvos sąlygomis labai paveikaus ir parankaus -izmo – sovietizmo. Į tai atsižvelgdami metodą, kurį Putinaitė pritaiko Lietuvos kultūros atžvilgiu, vadinsime „redukcijos į sovietizmą metodu“.
Lietuvio tapatybės tipas, kurį suformavo Basanavičius, anot Putinaitės, buvo priimtinas sovietiniam režimui ir prie sovietinių aplinkybių lengvai prisitaikė. Lietuvybės puoselėjimo praktikos sovietmečiu neatskiriamai susiliejo su sovietų valdžios taikytomis indoktrinavimo priemonėmis, kurias lietuviai sąmoningai ir noriai patys savo apsisprendimu naudojo. Šitoks basanavičiško lietuviškojo tapatumo ir sovietinių indoktrinavimo praktikų susiliejimo rezultatas buvęs „tarybinis tautiškumas“. Sovietmečiui pasibaigus tas tapatybės tipas kiek transformavosi ir prisitaikė prie dabarties poreikių.
Anot Putinaitės, „turėdami valstybę su moderniais įstatymais, gyvendami rinkos sąlygomis, mes vis tiek tebesame homo sovieticus.“ Lietuvos visuomenę sovietizmas esąs persmelkęs taip giliai, jog „[g]alėjo taip susiklostyti, kad atsikratę okupacinės valdžios būtume turėję lokalinę sovietinę valstybę, daugiau ar mažiau nepriklausomą nuo Rusijos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jis šalia – Baltarusija. Tai tarsi nepriklausoma valstybė, bet yra totalitarinė. Tokio pasirinkimo galimybė buvo visai reali ir mums.“
Sovietizmas, pasireiškiantis kaip žmonių atsiribojimas ir priešiškas santykis su valstybe, menka pagarba įstatymams, specifinis individualizmas ir vartotojiškumas. Kasdienės prisitaikymo praktikos, išplitusios sovietmečiu, tebeveikia lietuvių elgseną. Todėl turime iš esmės sovietinį lietuvio tapatybės tipą. Anot Putinaitės, „Europinė valstybė remiasi laisve, ir svarbiausia, asmenybe, gebančia šia laisve naudotis bei pasirengusia ją ginti. Kai skundžiamasi pilietiškumo stoka Lietuvoje, tai reiškia, kad sovietmečiu sustiprintas azijinis mentalitetas yra daug stipresnis nei laisvės vertinimas. […] Mes turime tik destrukcijos patirtį. Tad prasilenkiame su Europa, keliančia laisvės ir pozityvios kovos tikslus.“ Taigi, anot Putinaitės, turime giliai sovietinį lietuvį ir giliai sovietinę kultūrą; lietuviškumas iš esmės tapatus sovietiškumui.
Atkreipsime dėmesį, kad redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietizmą metodai yra labai parankūs, nes autorę padaro nepaveikią jokiai kritikai ir suteikia pagrindą užimti moralinio pranašumo poziciją – autorė save gali vaizduoti kaip kovotoją už nenorimą matyti ir pripažinti tiesą, o kiekvienas kritikas gali būti pavaizduotas kaip sovietizmo vis dar neatsikratęs ir sovietinių laikų išsiilgęs žmogelis.
Tikrieji Putinaitės taikiniai
Putinaitė save mėgsta pristatyti kaip kovotoją prieš sovietizmo apraiškas. Tačiau aukščiau pateikta analizė verčia tuo suabejoti.
Iškalbingas pats faktas, kad Putinaitės vykdomos „demitologizacijos“ objektais tampa tautinio atgimimo patriarchas Basanavičius ir antrojo tautinio atgimimo dainius Marcinkevičius – dvi centrinės figūros politinio tautiškumo (nacionalizmo) judėjime. „Demitologizacijų“ objektu taip pat tampa lietuviškasis tapatumas ir lietuviškoji kultūra, kurie didžiąja dalimi dabartinį pavidalą įgavę būtent dėl nacionalizmo įtakos. Visa tai verčia manyti, kad Putinaitės atliekamos „demitologizacijos“ yra nukreiptos visai ne prieš sovietizmą, o prieš nacionalizmą – sovietizmas viso labo yra priemonė, kuria naudodamasi Putinaitė bando sukompromituoti nacionalizmą ir nacionalistus. Kitaip tariant, sovietizmas yra visai ne objektas ar taikinys, o vėzdas, kuriuo Putinaitė daužo jai neįtinkančius nacionalizmą ir nacionalistus; tikrieji Putinaitės taikiniai – nacionalizmas ir didieji nacionalistai.
Nuožmi kova prieš nacionalizmą, kurią su tokiu užsidegimu vykdo Putinaitė ir kiti kultūrliberalai, nėra nauja. Kiekvienas sovietmečiu gyvenęs puikiai prisimena, kaip nuožmiai komunistų partija, komjaunimas, ideologinis aparatas ir saugumo tarnybos kovojo prieš menkiausias „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškas. Nacionalistai tuo metu buvo laikomi komunistinės ideologijos ir Sovietų Sąjungoje statomos naujos visuomenės priešais. Dabarties Lietuvoje, nepaisant visų pokyčių, matome kone tiesioginę analogiją su sovietmečio situacija: prieš nacionalizmą kovoja Europos Sąjungos elitas ir jį aptarnaujantys valstybių-narių elitai, ES lėšas įsisavinančios ideologinės institucijos, liberalų ir neomarksistų eurokomjaunuoliai.
Šioje vietoje dera aptarti ir Putinaitės kovos prieš nacionalizmą santykį su patriotizmu. Putinaitės knyga pretendavo į „Patriotų“ premiją, o KAM vadovo Juozo Oleko atsisakymas ją skirti sukėlė gyvas diskusijas visuomenėje.
Klausimas, kaip kova prieš nacionalizmą dera su patriotizmu, gali buti atsakytas tik apibrėžus nacionalizmo ir patriotizmo santykį.
Patriotizmo sąvoka tinkamai gali būti apibrėžta pasakius, kad patriotizmas yra įsipareigojimas politinės tautos projektui. Norėdami suprasti, kas yra nacionalizmas, turime padaryti nedidelį ekskursą į istoriją. Politinės tautos yra senas reiškinys; jos egzistuoja nuo to laiko, kai atsiranda pilietybės institutas, t.y. nuo Antikos epochos archainio laikotarpio pabaigos. Iš istorijos žinome atėniečių, spartiečių, tėbiečių, romėnų ir kitas politines tautas; taip pat žinome persų, lidų, asiriečių ir kitus etnosus bei valstybes, bet ne politines tautas, nes pastarosiose šalyse nebuvo pilietybės instituto.
Iki kapitalizmo laikotarpio visuomenė buvo luominė, ir jei tokioje visuomenėje susiklostydavo pilietybės institutas, jis apimdavo tik tam tikro luomo ar luomų asmenis, sudarančius šalies gyventojų mažumą. Atitinkamai, politinę tautą sudarė tik luomas, ar luomai, turintys piliečio teises. Tai turėtų būti gerai žinoma mūsų šalies pavyzdžiu – LDK nuo 16 amžiaus egzistavo pilietybės institutas ir LDK piliečiais buvo tik bajorų (riterių) luomo nariai.
Kapitalizmo sąlygomis luomai netenka savo ūkinio pagrindo ir ilgainiui panaikinami, o piliečio teises įgyja visi arba beveik visi šalies gyventojai. Piliečio teises įgijusios plačios gyventojų masės įgyja ir galimybę save laikyti politinės tautos nariais ir būti patriotais.
Tai nėra vien kiekybinis skirtumas, pasireiškiantis tuo, kad kad kapitalizmo sąlygomis yra daugiau asmenų, turinčių piliečio teises ir todėl yra daugiau potencialių patriotų. Pasikeitimas yra kokybinis, ir todėl mes galime kalbėti apie dvi patriotizmo atmainas:
– luominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą;
– neluominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą.
Neluominės visuomenės sąlygomis gyvuojantis patriotizmas yra ne kas nors kita, o nacionalizmas (pažymėsime, kad terminas „nacionalizmas“ yra neutralus, t.y. jį vartojant nėra perteikiamas teigiamas ar neigiamas dalyko vertinimas). Neluominės visuomenės sąlygomis jokio kitokio, negu nacionalizmas, patriotizmo nebuvo, nėra, ir, nepaisant J.Habermaso ir kai kurių filosofų pastangų, visiškai nepanašu, kad atsiras. Galime sakyti, kad dabartinės visuomenės sąlygomis sąvokų patriotas ir nacionalistas referentai sutampa, t.y. šiuo metu kiekvienas patriotas yra nacionalistas, ir atvirkščiai. Atitinkamai ir kova prieš nacionalizmą reiškia ne ką kitą, kaip kovą prieš patriotizmą.
Taigi, kovodama prieš nacionalizmą Putinaitė tuo pat metu kovoja ir prieš patriotizmą. Rimtai svarstyti tokį asmenį kaip pretendentą į „Patriotų“ premiją yra graudus nesusipratimas.
Išvados
Nei Putinaitės pamėgtieji politinio dėmens ignoravimo, redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietiškumą metodai, nei bandymas nuslėpti tikrąjį objektą, o priemonę pristatyti kaip tyrimo objektą, nei siekis bet kokiomis priemonėmis sutriuškinti nacionalizmą, be abejo, nieko bendra su objektyvumu ir mokslu neturi. Siekis sutriuškinti nacionalizmą yra ideologinis ir propagandinis, o metodai, kuriuos šiam tikslui pasitelkia Putinaitė, yra manipuliaciniai ir sofistiniai.
Putinaitės ir jos ratelio kova prieš sovietinę Lietuvą ir sovietiškumą yra ne kas kita, kaip gudriai užmaskuota kova su politiniu tautiškumu (nacionalizmu), o kova prieš nacionalizmą kartu yra ir kova prieš patriotizmą. Šie entuziastingi kovotojai prieš lietuviškąjį nacionalizmą nuo Lietuvos piliečiams iš sovietinių laikų gerai pažįstamų sovietinio režimo kovotojų prieš nacionalizmą skiriasi tik dviem neesminiais aspektais. Pirma, dabartinė kova prieš nacionalizmą yra vykdoma nebe iš sovietinio marksizmo, bet iš jam giminingos Apšvietos politinės pasaulėžiūros – ekonominio ir kultūrinio liberalizmo – pozicijų. Antra, dabartinių kovotojų įkvėpėjai ir šeimininkai sėdi nebe Maskvoje, bet Briuselyje. Savo esme ir galutiniais tikslais – ištautinti ir išvalstybinti Lietuvos piliečius paverčiant juos klusnia individų mase, iš kurios socialiniai eksperimentatoriai lipdys pažangią ateities visuomenę pagal ideologijos diktuojamą vaizdinį – Putinaitė nesiskiria nuo sovietinių kovotojų prieš nacionalizmą. Taip pat reikia pastebėti, kad dr. Nerijos Putinaitės tekstai ir veikla kaip reta akivaizdžiai atskleidžia, kokiu mastu dabarties Lietuvoje yra ideologizuoti socialiniai ir humanitariniai mokslai – gal net labiau, negu sovietmečiu.
marcinkevičius tikrai buvo niekšelis ir galimai KGB įfiltruotas į sąjūdį.
o reduktorius šopauskas – prostitutė – už komunistų pinigus bandantis sudirbti Putinaitę.
„Išpuolis” tai yra šio straipsnio autorio emocijos. Straipsnio autorius bando moralizuoti ir įvesti visuomenei savicenzūra. Kas dėl to „politinio dėmens” tai jau daugiau. Tuo atsiras žmonių kurie su „politiniu dėmeniu” pradės Lietuvoje garbinti Staliną su Leninu ir dar su Sniečkumi. Išvadą Vilniaus forumas yra neįmanomas dėl per nelik didelio sovietiniu komunistiniu tautinių patriotų dalyvavimo jame.
nenoreciau tamsteleiparasyti: asile, tu asile, nes atsidursiu pas nykstukus, bet, kad jau durnas esi, tai durnas, per visa pilva!Putinaitei net iki Sopausko -npasiekiama virsune.
asilėlis reduktorius savo dvasią ir talento likučius už kapeikas pardavė komunistams.
kiti raudoni niekšeliai – asilėliai kad džiaugiasi, kad džiaugiasi, kad liaupsina…
Ačiū autoriui, labai geras straipsnis. O jeigu jį puola Švonderiai su Šarikovais, tai jis dar turi ir vertę. Autorius rašo:”Taigi, kovodama prieš nacionalizmą Putinaitė tuo pat metu kovoja ir prieš patriotizmą. Rimtai svarstyti tokį asmenį kaip pretendentą į „Patriotų“ premiją yra graudus nesusipratimas”. Sutinku su autoriumi, bet kas yra tas žmogus pasiūlęs Putinaitę premijuoti? Kaip jis ten atsidūrė? Mano manymu, būtina ištraukti į dienos šviesą visą Putinaitės palaikymo komandą ir tada mes išvysime labai įdomių veidų. Čia sensacijų būtų ne viena.
Nusifilosofavo forumiečiai. Labai įdomu, kodėl gina tokį „laimės kūdikį” nomenklatūrinį rašytoją J. M., o ne sistemos uitus ir naikintus A. Kalanavičių, J. Juškaitį, B. Radzevičių, Tomonį, kurie į kompromisus nėjo.
Atrodytų, inteligentai, o visiškai nežino Lietuvių sovietinės literatūros peripetijų. Pravalas visiškas.
Ir dar pridėsiu prie ankstesnio žemiau parašyto mano komentaro. Jeigu šitaip yra švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, tai kur yra kontrolės mechanizmai? Ką veikia finansų ministras, jeigu jis tyliai žiūri sau, kaip yra švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, ir tyli. Ar tik nestumia Lietuvą tokie atvejai betvarkės link? Kad šitoje institucijoje, kuri disponuoja šitais pinigais, vyksta betvarkė, tai čia jau faktas, bet kas juos priėmė į darbą? Matomai jie neturi, kur pinigų dėti, nes jų yra per daug.
autorius bėdulis, myli poetą tarybine meile ir jam tai trukdo viską suvokti?
„užmaskuota kova su” tai yra emocijos. Kas istikruju vyksta tai nuo apsimeteliu nuimamos ju kaukes. Dar karta pakartosiu Marcinkeviciaus garbinimas tai landa sovietam pralysti i lietuviu samone ir ten amzems isitvirtinti. Ir tos visos Lietuvos bedos atena is to.
Marcinkevičius,manau, buvo prisitaikęs prie komunizmo tik iš reikalo. Putinaitė tuo tarpu,manau,yra sąmoninga marksistė.Tokiems tiktų posakis ,,kai aš išgirstu žodį tauta,man norisiišsitraukti revolverį”.
Tiesiog stulbina lygis,kurį demonstruoja „oponentai”.Išties,sovietmetis nepasibaigė be pėdsakų-atsirado šiuolaikinių politrukų,kurie tiksliai žino,kas yra”liaudies priešai”,todėl argumentų kalba jiems nereikalinga-užtenka išplūsti kitaip galvojančius.
Stebina daugumos komentatorių intelekto lygis. Juks esminio dalyko taip jiems ir neišeina suprasti: atskirti Putinaitės „priemones” nuo Putinaitės „tikslų”.
Mielas straipsnio autorius bandė tą paaiškinti, bet komentatoriai matyt skaityti nemoka arba skaito ir niekaip „neįsikerta”.
Su tokiais dalykais kaip „politinis demuo” galima pateisinti viska. Kas del supratimo tai jus nenorite suprasti kad Marcinkevicius yra sovietu patekusiu i Lietuvos nepriklausomybes svente didziauses ramstis. Sovietams sovietinis poetas Marcinkevicius suteikia moralini legaluma. Ar jus to nesuprantate?
Pasisekė. Tokią recenziją gavo. Kaip kažin ką. Po tokią „mastymo srovę” braidyti menkas malonumas, bet ką padarysi, kai suvokta pareigą reikalauja nuplauti „paženklintus” antkapius.
Straipsnis iš esmės ne apie a.a. Marcinkevičių. Ir Jums siūlyčiau neužsiciklinti ties tuo. Putinaitei a.a. poetas yra tik patogi priemonė. Lygiai tiap pat, kaip ir J.Basanavičius Putinaitės yra trypiamas ir maišomas su purvais ne dėl liguisto malonumo, o todėl, kad reikia siekti žymiai „kilnesnio” tikslo – nuvainikuoti ir sumenkinti Lietuvą kaip tautinę valstybę. Čia yra Putinaitės „alfa-omega”.
P.S. Aš asmeniškai nesu didelis Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas. Lygiai taip pat, kaip ir neturiu vienareikšmiškos 100-procentinės nuomonės apie jo vaidmenį sovietmečiu. Bet nematau reikalo apie tai dabar kalbėti, nes šiame straipsnyje „daina ne apie tai” 🙂
Tvarkininga Laisvūno loginė analizė, parodanti N. Putinaitės neformaliąsias logines klaidas – jos ideologiškai motyvuotas redukcijas. Tačiau NP neteisi ir dalykiškai, versdama J. Marcinkevičių sovietinės nupolitinančios, nutautinančios ir ateistinės ideologijos kone etatiniu darbuotoju (tokiu ir likusiu net Sąjūdyje ir po jo?). Pvz., štai kaip poetas „Rudajame sąsiuvinyje” (1992) prisipažįsta ir įprasmina savo ieškojimus, nueitą gyvenimo kelią: Ieškojau žmogaus, šalia kurio būtų ramu, teisinga, gera… Buvau vieną tokį radęs, bet jis, pasirodo, jau buvo prikaltas. Arba: Dievas (nesvarbu koks) yra žmogiškosios problemos išsprendimas. Be Dievo tai neįvykdoma (gal be amžinybės?), Arba (1998): Dievui: sukūrei mane ir mane nužudei. Kaip molinį indą sudaužei, perplėšei kaip paveikslą. Tai ką – kūrinys nepavyko? Žmogus yra kaip akmuo, kurį sukūręs Dievas nepajėgia pakelti (iš čia, iš… Skaityti daugiau »
Mes jau šimtus metų esame tarp 2-jų nacijų, kuriose nuo senų laikų bujojo fašizmas ir komunizmas. Tai tik 2 priešiškumo ir neapykantos formos, tik viena turi savybę atvirai neapykantai, kas yra būdinga vokiečiams, o kita yra labai pavojinga, tai užslėptos formos neapyakanta, kuri yra būdinga rusams. Dar sovietiniais laikais mano profesorius dažnai kartodavo studentams, kad jis netoleruos kurse atviro chamiškumo, o ypač užslėpto chamiškumo. „Todėl nenustebkite, jeigu rudenį jūs jau nebepamatysite kai kurių jūsų kolegų. Leiskite man priskirti sau už nuopelną ne tai, kiek mano studentų tapo žymiais žmonėmis ir gavo valstybinius apdovanojimus, o kiek aš tą inteligentiją apsaugojau nuo šitų abiejų rūšių chamų”. Apie tai, kad ant rusų dažnai sako, kad jie yra chamai, tikriausiai patvirtins ir baltarusiai, ir… Skaityti daugiau »
Sakykite, prašau, kodėl jūs katalikybę imate už tiesos kriterijų? Suprantate, mes gyvename Lietuvoje, kur galioja KONSTITUCIJA. Ne Biblija, ne Koranas, ne Vedos, ne Ajurveda, ne Talmudas, ne Senasis Testamentas, ne Naujasis Testamentas, ne Kabala ir kiti dalykai, o LR KONSTITUCIJA. Joje yra aiškiai parašyta:”26 straipsnis Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą”. Kas yra tie žmonės, kurie nesugeba paklusti šiam pagrindiniam įstatymui? Tai nusikaltėliai ir amoralai, kurių tarpe yra nemažai ir psichinių ligonių. Mane stebina,… Skaityti daugiau »
Reigerdas atsakydamas Vytautui ir remdamasis „pažangiais mokslininkais” (?) paskelbė, ko iki šiol nežino humanitarai – egzistuoja „tik du žmonių tipai”:
1. Priešiški visuomenei („piktavaliai”, „hitleriukai ir staliniukai”)
2. Tarnaujantys visuomenei
Pavydžiu Reigardui ir dipolinio mąstymo, ir jo gebėjimo tarnauti abstrakcijai – panelei labai gražiu vardu „Visuomenė”!
Tik ar nemokė Jūsų gerbiamas profesorius pirmiausiai „įeiti žmogumi”,
bet ne „visuomenės dalimi”?
pastoviai vogti, meluoti, klaidinti kitus, ieškoti priešų, neigti Kristų, tarnauti šeimininkams.
Gili užuojauta komunistams, raudoniesiems, valdžiažmogiams ir kitiems niekšeliams.
atrodytų, niekaip nemotyvuota alerginė reakcija į krikščionybės paminėjimą? Juk komentatorius JM Dievui: „Tai ką – kūrinys nepavyko?” (2016-03-4 11:29) gina J. Marcinkevičių nuo N. Putinaitės jo vertimo ateistu ir todėl tik cituoja poeto dienoraščio krikščioniškas ištarmes. J. Marcinkevičiaus „tiesos kriterijus” turi būti pats J. Marcinkevičius, o ne Lietuvos Konstitucija ar Reigerdo reliatyvizmo ideologija. Kita vertus, kaip galima nesuvokti, kad pati Konstitucija išvis nėra joks „tiesos kriterijus”, bet kaip tik atvirkščiai, kiekvieno asmens „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės” laiduotoja? Kitaip tariant, Konstitucija todėl ir nėra „tiesos kriterijus”, kad žmogus galėtų pats laisvai apsispręsti, kas yra Tiesa. Krikščionims Tiesa yra Jėzus Kristus ir tik per Jį galimas išganymas. Dar kiekvienam protaujančiam akivaizdu, kad Dievo reikia klausyti labiau, negu žmogaus. Žinoma, kvailiai tiki,… Skaityti daugiau »
Kažkaip neišeina Raigerdo sukritikuoti. Aš su malonumu išklausyčiau jūsų kritiką, bet, kad jos nėra. Yra kliedesiai, kurie niekaip nėra susiję su manimi. Tie „kritikai” kritikuodami mane, kažkodėl tai nusivažiuoja iki tokio laipsnio, kad savo ydas bando prikabinti man. Pasilikite jas sau. Kam reikalingas tas jūsų mėšlas? Turite ir turėkite, bet kam juo reikia mazoti kitus žmones. Štai kažkodėl tai bevardis kritikuolis „kritikuoja”: „Pavydžiu Reigardui ir dipolinio mąstymo, ir jo gebėjimo tarnauti abstrakcijai – panelei labai gražiu vardu “Visuomenė”!” Pirmiausia, jums reikia nustoti meluoti. Ar jums pacituoti, ką pasakė Kristus apie melą? Cituoju, kas parašyta Jono evangelijoje: šėtonas yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8,44). Bet jūs, galimai, nesuvokiate, kad jūs meluojate. Štai pavyzdys:”Pavydžiu Reigardui ir dipolinio mąstymo ir…” taram-pam-pam. Tai,… Skaityti daugiau »
Nežinau, ar čia tas pats melagis, ar kitas, bet štai jis porina:”Kita vertus, kaip galima nesuvokti, kad pati Konstitucija išvis nėra joks “tiesos kriterijus”, bet kaip tik atvirkščiai, kiekvieno asmens “minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės” laiduotoja?” Nežinau, ar tu suaugęs, ar koks mokinukas, bet tokį paprastą dalyką gali suvokti, kad Konstitucija nurodo tavo elgesio ribas santykyje su kitu žmogumi, ar kitais žmonėmis. Ji suvienodina visų žmonių elgesį ir nurodo, kaip priimtiną NORMĄ. Kad nesipeštų tarpusavyje ateistas su krikščioniu, krikščionis su pagoniais, musulmonas su judaistu, yra nubrėžtos elgesio NORMOS. Žmogus, pažeidęs šias normas, privalo atsakyti pagal įstatymus, nes jis peržengdamas įteisintas normas, neleistinu būdu praplečia savo teises, o neleistinai praplėsdamas savo teises, jis apriboja kitų žmonių ar kito žmogaus teises. O… Skaityti daugiau »
kad vadovaujasi “pažangiais mokslininkais”, išskiriančiais “TIK DU žmonių tipus” – priešiškus visuomenei (“piktavalius”, “hitleriukus ir staliniukus”) ir tarnaujančius visuomenei, tai ar jo mąstysena nevadintina DIpoline?
meldžiasi konstitucijai.
o jo kolegos komunistai twatina tą konstituciją jiems patogia poza 🙂
Užjaučiu, Raigerdai, prasimanot priešą, kuris ima ir iš vidaus užsipuola.
Padėčiau, bet kaip vidun patekti? Nebent baigęs mokyklą ir išklausęs VU profesorių sužinočiau?
Vis dėlto pasistenkime grįžti prie Laisvūno kritikuojamų N. Putinaitės minčių ir metodo.
Su Lietuvos priešais kovokit, o ne su Putinaite. Užsiciklino ant Marcinkevičiaus, tarsi svarbesnių problemų nebūtų. Koks tas Marcinkevičius Sąjūdžio dainius, jei pasitraukė iš Sąjūdžio dėl to, kad sąjūdiečiai jam prikišo nomenklatūrinę padėtį sovietmečiu. Kam sudievinti tuos, kurie tarnavo kitiems stabams, buvo sovietine menine nomenklatūra, 100 proc. sovietiniam elitui? Buvo tokių, kurie statė skulptūras Leninui, bet nenuskriaudė ir Lietuvos – va, Maironio, Mickevičiaus, Baranausko paminklai stovi.Tai dėl to laikyti tokius tautos didvyriais? Ar Marcinkevičių 1987 m. kas vertė Leniną šlovinti „Tiesoje” – „Šiandien aš visą dieną apie Leniną galvosiu…“. Rašė savo noru, pataikavo valdžiai, gerai gyveno, gaudavo milžiniškus honorarus. Tai ką čia tokio prasilenkiančio su tiesa Putinaitė parašė?
” Todėl ji nusitveria vienintelio, bet Lietuvos sąlygomis labai paveikaus ir parankaus -izmo – sovietizmo.” tai nera nusitverimas tik esamos padieties konstatavimas. Dar karta pakartosiu kad Putinaite tera , Laisvuno kalba kalbant, redukuoto Lietuvos akademines bendruomenes poziurio i Lietuvos istorija pasekme. Kada sakoma kad sovietija yra blogai tai viskas gerai ir niekas tam nepriestarauja bet jaigu tiktai uztenka pamineti kokio nors sovietijos kurejo ar zmogaus kuris padejo ja kurti pavarde tai iskarto prasideda didelis erzelis. Sovietai sovietija uzkodavo lietuviu samonese per tas dirbtinai sukurtas kultines asmenybes. Dirbtinai tai turbut niekas nepriestaraus tam kad Marcinkevicius neturejo talento. Marcinkevicius buvo uolai atsidaves sovietams su propagandinio rasto darbininko pareigomis. Ir kur jus cia matote lietuvybes zadintoja?
Ką čia paistot, gerbiamasis?
Marcinkevičius buvo Sąjūdyje nuo pirmosios dienos, kada tai dar buvo pavojinga – už tai galima buvo ir į kalėjimą, ir į psichiatrinę patekti, ir KGB kulkos sulaukti. O neva nomenklatūrinis Marcinkevičius tuomet buvo Sąjūdžio taryboje ir niekur nepasitraukė.
Marcinkevicius buvo Sajudije ar Lietuvos Persitvarkimo Sajudije? Nuo pirmos dienos. Tu smulkmenu jau niekas neatsimena. Labai trumpa atmintis.
darančiam gausybę lietuvių kalbos rašybos ir kalbos klaidų, pertekusiam rusicizmų,
padoru demonstruoti savo moralinį ir kultūrinį pranašumą prieš Justiną Marcinkevičių?
Pirmiausia, atsakau bevardžiui komentatoriui-šmeižikui. Ansai rašo:”nabagas tas raigerdas 2016-03-4 20:57 meldžiasi konstitucijai”. Nesimeldžiu aš jokiai konstitucijai ir net nesuprantu, kodėl jai reikia melstis. Kas ten tavo galvoje dedasi? Kažkoks jovalas. LR KONSTITUCIJOE nėra nei vieno straipsnio, kur būtų reikalaujama melstis KONSTITUCIJAI. Man nesuprantama tavo būsena, nes tu kalbi lyg būtum nuo kažko tai apsvaigęs ir net pats nesupranti apie ką tu čia kalbi. Taigi, tu, kaip ir N. Putinaitė naudoji tą patį metodą-NUVERTINIMAS, nes tau vaidenasi, kad „nabagas tas raigerdas meldžiasi konstitucijai”, ko iš tikrųjų nėra. kitam bevardžiui 2016-03-4 21:23 atsakau, kad tu užjausk save, nes man jokios užuojautos nereikia ir aš jos neprašiau. „Padėčiau…” – taram-pam-pam. Ar aš tavęs prašiau pagalbos? Kažkoks absurdas. Reiškia tau vaidenasi, kad tu teisus,… Skaityti daugiau »
ji reikalingesnė (23:04), nei tiems, kurie jos prašo.
Bevardis išstenėjo dar vieną nesąmonę: „Daugeliui, kurie neprašo pagalbos, 2016-03-4 23:19 ji reikalingesnė (23:04), nei tiems, kurie jos prašo”. Panašius išsireiškimus galima išgirsti iš Rusijos juodųjų propagandistų, nes jie triūbija, kad „russkije na Ukraine prosiat o pomosči”. Iš Rusijos netgi kariauti prašosi kai kurie tipeliai, nes jam vaidenasi, kad „skriaudžiamiems rusams reikia pagalbos”. Man dabar tikrai iškilo klausimas: ar tu kartais ne buvęs narkomanas, kuris dabar įtikėjo į Dievą? Nes jokios logikos tavo samprotavimuose nėra. Tarp kitko, Hitleris užgrobė Klaipėdą teigdamas, kad reikia padėti ten gyvenantiems vokiečiams. Įdomu, o kodėl tau atsikratyti veidmainiškumo nepadeda nei Dievas, nei psichiatras? Abu bejėgiai, tame tarpe ir tu pats?
Nesinori diskutuoti su žmogum,kuris,kaip ir Putinaitė,vietoj objektyvios analizės,naudojasi kirviu.Bet į vieną pasažą noriu reaguoti.PATARIMAS rašo:” Koks tas Marcinkevičius Sąjūdžio dainius, jei pasitraukė iš Sąjūdžio dėl to, kad sąjūdiečiai jam prikišo nomenklatūrinę padėtį sovietmečiu.”
Iš tikrųjų J.M.pasitraukė iš Lietuvos Sąjūdžio seimo 1990m.dėl pasirašyto „Kreipimosi į Lietuvos Žmones” Cituoju J.M.:”Pasirašiau…siekdamas tiktai gero,norėdamas atkreipti dėmesį į nesklandumus AT darbe,trokšdamas didesnio susiklausymo…Apgailestauju,kad šie norai,pageidavimai,o ir kritinės pastabos buvo suprasta kaip mėginimas nubraukti visą parlamento darbą,pasėti nesutarimo sėklą…Dabar aš galutinai įsitikinau,kad man atėjo metas pasitraukti iš bet kokios politinės veiklos. Nenoriu dalyvauti moraliniu teroru, šmeižtu ir insinuacijomis pagrįstoje politinėje veikloje.”
Deja,atrodo ,kad nuo to meto nedaug kas pasikeitė.
Marcinkevičius bandė imti valdžia į savo rankas sąjūdyje bet niekas paskui jį nėjo tai jis tada išėjo. Iš tos jo kalbos darau išvadą kad jis bandė kurti vidinius priešus ir tokių būdų skaldidamas sąjūdį ji valdyti. Ladsbergis ji nukonkuravo. Landsbergis buvo kur kas gabesnis tokiai politikai.
pardavę sielą velniui, pardavę Tėvynę ir Dievą – tampa gyvi zombiai.
nežinau NEI VIENO komunisto, kuris atsivertė ir tapo patriotu kataliku.
visi jie tokie durneliai, kaip raigerdas – arogantiški, įsitikinę savo teisumu.
toks pat buvo ir marcinkevičius – be atgailos už savo tarnavimą velniui.
gal kas žino atsivertusį komunistą?
Tamstele, visiškai nusikliedėjote. Marcinkevičius niekada nesiekė dominuoti Sąjūdyje.
Iš baimės drebantis katalikas nenustygsta vietoje, nes atlieka „didelį darbą” – žūt būt reikia apšmeižti J.Marcinkevičių, o kas nesutiks su jo šmeižikiškais prasimanymais, bus tuoj pat apšmeižtas. Visi, kas nesutiks su kataliko-šmeižiko nuvertinimais bus išvadinti velniais, Šėtono tarnais ir durneliais. Aš katalikas-šmeižikas, tikiu į Dievą – Tėvą ir Šv. Mariją ir galiu visus apšmeižti, galiu visus apjuodinti, nes dabar nebėra KGB ir manęs niekas į Sibirą neišveš. Sakau, kad „komunistą tik grabas ištiesins”, o kataliką-šmeižiką niekada joks grabas neištiesins. Katalikas-šmeižikas yra stipresnis už bet kokį grabą, nes jis myli grabus. Katalikas-šmeižikas yra grabų patriotas ir kas juo netiki, tas yra durnelis ir velnio apsėstas. Kai tapsiu Lietuvos prezidentu, tai kiekvienam katalikui-šmeižikui nupirksiu po grabą, nes kai velnias pas juos ateis… Skaityti daugiau »
katalikai 2000 metų kūrė ir kurs Dievo karalystę.
komunistai per 70 metų subankrutavo sėdami blogį.
niekas neprisimins brazauskų, juršėnų, olekų, marcinkevičių – kad jie pragare smaloje verda.
niekas neuždegs už juos žvakutės, niekas nepasimels už jų sielas.
Kaip tai nenorėjo dominuoti Marcinkevičius LPS. O kas tada čia „Apgailestauju,kad šie norai,pageidavimai,o ir kritinės pastabos buvo suprasta kaip mėginimas nubraukti visą parlamento darbą,pasėti nesutarimo sėklą..”?
Sunku,o gal ir neįmanoma,įvertinti sovietmetį tiksliau,negu tai padarė Just.Marcinkevičius.Todėl siūlau paskaityti jo „Pažadėtąją žemę”,ar nors joje patalpintus užrašus-„Taburetė virš galvos”.
N. Putinaitė turi pretenzijų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurios preambulę parašė Justinas Marcinkevičius?
Gal L. R. Konstitucija taip pat – „ateizacijos proceso padarinys“?
„LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, – išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje
– nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.“
minties ir laikysenos pasekmė-susvetimėjimas,tinginystė,neįsipareigojimas,egoizmas ir tik kaime dar galima rasti jaukumą paprastoje pirkioje prie besikūrenančios senoje krosnyje ugnelės.Ten žmonės laukia žmonių,nori pasišnekėti,nori vieni pas kitus pabūti,nes liberalų idėjos dar jų nepasiekė.Kaimas atsilaikys ir iš ten kelsimės.
Konstitucija neveikia. Tautos teisės jau senai apsimetėliu ir prisitaikeliu paverštos iš tautos.
Galima parašyti konstitucijos įžanga galima muštis į krūtine ir kartoti kaip myli Lietuva tik jaigu tu esi prisitaikėlis ir apsimetėlis visi šitie geri darbai netenka prasmės. Tokie darbai tik suteikia kitiems apsimetelems moraluma brautis ir brūstis į valdžia ir kurti sau toliau apsimetėliu ir prisitaikeliu Lietuva kurioje sąžiningiems žmonėms nėra vietos.
Putinaites talentas ne tame kad parase apie kaskoki apsimeteli Marcinkeviciu. Jos talentas tame kad ji tokiu budu sugebejo aktivuoti sovietini establesmanta. Ji apjunge zmones pagal vertybiu auksciause skale ir sakysime dabar kurie buvo nesutaikomi oponentai pedofilijos biloje virto bendraminciai.
ima ir įspūdis bjaurus klostosi permetus akim šio portalo komentarus.
o nuo putlerio tik truputį-keliomis raidelėmis-ir štai-putleraitė.