Virginija Jurgilevičienė
Lapkričio 17 d. klaipėdiečiai jau 30-ąjį kartą rinkosi į jūros vėjo blaškomą Atgimimo aikštę. Nuo Garliavoje antpuolio jau praėjo 30 mėnesių. Smurtas, kurio tikslas įrodyti valdžios galią, tapo neužgyjančia žaizda. Kaip ir vaiko, paversto „valstybės paslaptimi“, likimas.
Senelių paliudyta vaiko būsena per apklausą – tai ir priekaištas visuomenei, ir prašymas geros valios žmonėms – padėti įkalintam ir psichologiškai gniuždomam vaikui. Neatsiliepti, gyventi lyg niekur nieko, nejausti kito žmogaus skausmo – nevalia.
Visi, susirinkę į Atgimimo aikštę, sutarėme – ir toliau reikalaujame seneliams teisės pamatyti anūkę ne per kompiuterį, bet gyvai, išklausyti senelių prašymą pasirūpinti jų vaikaitės sveikata.
Kaip kiekvieno mėnesio 17 –ąją, taip ir šį pirmadienį, stovėjome su plakatais ir kalbinome praeivius, klausėme jų nuomones. Keletas tik ranka numojo: ką tokia saujelė padarys prieš valdžią? Kiti – džiaugėsi, kad turime drąsos stoti prieš neteisybę.
Ateisime ir gruodžio 17-ąją – mes negyvensime neviltyje ir baimėje.
Nuotraukos – autorės.