Ketvirtadienį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs Lietuvos istorijai jautrią kasacinę bylą dėl partizanų genocido, konstatavo, kad remiantis surinktais ir teismų išsamiai įvertintais įrodymais, nėra pagrindo Marijono Misiukonio veiksmų pripažinti turinčiais genocido požymių, skelbiama LAT spaudos pranešime.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nėra jokio pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšme Lietuvos valstybingumui. Aplinkybė, jog „Siaubūno“ slapyvardžiu veikęs A.Kraujelis buvo sulaikomas 1965 metais, nepaneigia jo partizano statuso ir nereiškia, kad tuo metu buvo pasibaigusios Lietuvos valstybingumo kovos.
Bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija pripažino, kad nukentėjusiosios partizano A.Kraujelio sesers kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami tam, kad neginčijamai įrodytų M.Misiukonio kaltę dėl genocido padarymo. „Įvertinus paminėtas teismų nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. Kraujelį, kaip partizaną. Nėra pagrindo teigti, kad tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti vertinami kaip padaryti, turint specialų tikslą. Tai yra siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei -partizanams. Juolab, iš bylos medžiagos matyti, kad M. Misiukonis nebuvo tas asmuo, kuris organizavo ar vadovavo A. Kraujelio sulaikymo operacijai“, – konstatavo Teismas.
Byloje nėra įrodymų, paneigiančių aplinkybes, kad M.Misiukonis iš anksto sužinojo tik tai, kad kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje Utenos rajone, tačiau informacija nebuvo detali. Tik nuvykus į vietą, jis buvo informuotas, kad krata bus daroma turint tikslą surasti ir suimti ieškomą „ginkluotą nelegalą“ A. Kraujelį. M. Misiukonis nežinojo, kad A. Kraujeliui buvo iškelta baudžiamoji byla ir kokiais nusikaltimais jis yra kaltinamas. Jokių KGB struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. Kraujeliu ir jo veikla, nebuvo matęs ir su jais nebuvo susipažinęs.
Kasacinis Teismas taip pat pabrėžė, kad „žemesniųjų pakopų teismai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo praktika, įvertinę prokurorų pareikštą ir pirmosios instancijos teisme pakeistą kaltinimo apimtį, pagrįstai nusprendė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu, 1965 m., nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas M. Misiukonis (dalyvavimas fiziškai sunaikinant atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai – narį Lietuvos partizaną A. Kraujelį). Baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios išimtis tokiai veikai netaikoma. Taigi ir šiuo aspektu M. Misiukonio baudžiamoji atsakomybė pagal pareikštą kaltinimą negalima“.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remiantis procesą reglamentuojantiems įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
Daugiau informacijos galite rasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo internetinėje svetainėje lat.lt. ČIA rasite ir bylos Nr. 2K-5-895/2016 nutartį.
Kai kurios Niurnbergo misterijos detalės tiesiog pritrenkia tribunolo vykdytojų cinišku dviveidiškumu. Be oficialios sovietų delegacijos, tribunolo darbe dalyvavo ir A.Višinskio vadovaujama Niurnbergo teismo organizavimo vyriausybinė komisija, kurios posėdžio protokolai demaskuoja nešvarią proceso virtuvę. Pasirodo, į komisijos kompetenciją įėjo iš teismo pašalinti klausimus, kurie, pagal sovietinius ideologus, neleistini svarstyti teisme. Niurnbergo miesto Teisingumo rūmai, kuriuose vyko Tarptautinio karo tribunolo teismo posėdžiai J.Stalinas pasiekė, kad Niurnbergo teisme nebūtų viešai svarstomi šie klausimai: 1. SSRS požiūris į Versalio taiką. 2. 1939 m. SSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas. 3. V.Molotovo lankymasis Berlyne, J.Ribbentropo lankymasis Maskvoje. 4. SSRS socialinė politinė santvarka. 5. Sovietinės Pabaltijo respublikos. 6. SSRS ir Vokietijos sutartis dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos apsikeitimo gyventojais vokiečiais su Vokietija. 7. SSRS užsienio politika, klausimai,… Skaityti daugiau »
Štutgarto prokuratūra rengiasi pateikti kaltinimus lietuvių kilmės buvusiam Aušvico koncentracijos stovyklos prižiūrėtojui Hansui Lipschis (Hansui Lipšiui), paskelbė Vokietijos dienraščio „Die Welt” sekmadienio leidimas „Welt am Sonntag”. Pats H.Lipschis teigia tik miglotai žinojęs apie Aušvice vykdytas masines žudynes. „Nuo 2012-ųjų rudens kaltinamojo atžvilgiu vykdome tyrimą dėl įtarimų bendrininkavimu nužudant”, – dienraščiui sakė prokuratūros atstovė spaudai Claudia Krauth (Klaudija Kraut). H.Lipschis, kuriam dabar yra 93 metai, gimė Lietuvoje 1919-aisiais kaip Antanas Lipšys. 1943-aisiais jis gavo Vokietijos pilietybę kaip „priklausantis vokiečių tautai”, rašo „Welt am Sonntag”. Nacių nusikaltimų tyrimo centras Liudvigsburge (Vokietija) anksčiau jau yra vykdęs tyrimus, susijusius su daugiau nei trejus metus trukusia H.Lipschiso tarnyba didžiausioje nacių koncentracijos stovykloje. „Nacių nusikaltimų tyrimo centras Liudvigsburge šiuo metu renka medžiagą prieš dar 50 buvusių… Skaityti daugiau »
Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas pristatė anksčiau neskelbtą tuometiniam prezidentui Yitzhakui Ben-Zvi skirtą laišką per ceremoniją, skirtą Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai. „Nereikia lyginti atsakingų lyderių su tokiais žmonėmis kaip aš, kurie (buvo) verčiami tarnauti kaip paprasčiausi instrumentai tų lyderių rankose“, – rašoma A.Eichmanno laiške, kurį citavo prezidentūra. „Aš nebuvau koks nors atsakingas lyderis, todėl nesijaučiu kaltas kaip toks“, – rašė vokietis. „Negaliu pripažinti šio teismo nuosprendžio teisingu ir prašau jūsų, gerbiamasis pone Prezidente, pasinaudoti savo teise suteikti malonę ir nurodyti atšaukti man skirtą mirties bausmę“, – prašė nuteistasis. Laišką pasirašė: „Adolfas Eichmannas Jeruzalė, 1962 metų gegužės 29 d.“. Tų metų gegužės 31 dienos vidurnaktį nuteistasis buvo pakartas. A.Eichmannas, vienas pagrindinių Holokausto organizatorių, po Antrojo pasaulinio karo 1950 metais pabėgo iš… Skaityti daugiau »
2011 metų verdiktas Johnui Demjanjukui, kuris anksčiau buvo okupuotoje Lenkijoje veikusios Sobiboro mirties stovyklos sargas, nutiesė kelią H.Zafke teismui. J.Demjanjukas buvo nuteistas kalėti penkerius metus už tai, kad prisidėjo prie 28 tūkst. olandų žydų nužudymą. Tai buvo pirmas kartas, kai prieš kaltinamąjį nereikėjo konkrečių liudininkų parodymų: vien tas faktas, kad jis dirbo stovykloje, buvo priežastis, kurios užteko jį pripažinti kaltu. H.Zafke neneigia, kad dirbo Aušvico stovykloje, tačiau jis tvirtina: „Aš nieko negirdėjau, nieko nemačiau ir nieko nenužudžiau.“ „Išgyvenusiesiems Aušvico pragarą visa tai yra susiję su teisingumu, o ne kerštu. Teisingumas turėjo laukti dešimtmečius“, – sakė tarptautinio Aušvico komiteto viceprezidentas Cristophas Heubneris. „Tie nusikaltėliai būdami SS nariais užtikrino, kad Aušvico naikinimo stovykla sklandžiai veikė, o Europos žydų šeimos pražūdavo dujų kambariuose.… Skaityti daugiau »
Remiantis tuo, kad „byloje nagrinėjamo įvykio metu, 1965 m., nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas M. Misiukonis”, visi už žydų šaudymą nuteisti asmenys (turiu galvoj TIKRUS šaudytojus, o ne visokių šiukšlių šmeižiamus žmones) turi būti pilnai reabilituoti, kadangi vokiečių okupacijos metais „nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką”, kuria jie kaltinami.
VISI komunistų nusikaltimai – ir šių dienų vagystės bei niekšybės – yra VSIO ZAKONNO.
tą įrodys KGB atrinkti ir parengti teisininkai – pradedant eiliniais baigiant KT teisėjais.
Teismas žaidžia terminais. Iki šiol ne visi supranta žodį „genocidas” vienodai, tačiau nevienodas žodžio traktavimas negali užtušuoti įžūlaus melo ir akivaizdaus šališkumo „savo žmogui”:
„… nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. Kraujelį, kaip partizaną [!!!]. Nėra pagrindo teigti, kad tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti vertinami kaip padaryti, turint specialų tikslą”.
Lietuvoje, tiksliau – LTSR-2, nėra jokio objektyvaus ir nešališko teismo. Gauja uzurpavo valdžią, ji ir teisia kaip jai tinka.
Pokaris Lietuvoje doroviniu požiūriu buvo labai sudėtingas laikas: tiek iš vienos tiek iš kitos pusės buvo daug žiaurumo, visiems siekiant „teisingo tikslo”. Vis dėl to manau, kad visiems šiuo atveju reikėtų prisiminti tą krikščionišką tiesą, jog ir teisingiausias tikslas nepateisina žiaurumo kito žmogaus atžvilgiu. Antra vertus, ar yra protinga draskyti jau apgijusią žaizdą? Todėl stenkimės gyventi labiau ateitimi nei praeitimi.