Laima Žemulienė | Vilniaus diena, 2013 m. vasario 28 – kovo 6
Žinoma rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė ir jos vyras – Vilniaus universiteto docentas, filologijos mokslų daktaras Regimantas Tamošaitis – dėl gimdymo namuose jau buvo iškviesti į apklausą. Sutuoktiniai buvo apklausti atskirai.
Ir vis dėlto L.S.Černiauskaitė tvirtina, kad gimdymas namuose – didžiulė vertybė, ir atvirai apie tai pasakoja.
– Laura, visus tris savo vaikus pagimdėte namuose. Ar tai buvo jūsų ir jūsų vyro R.Tamošaičio sprendimas?
– Visų pirma tai buvo mano sprendimas, nes vaikus išnešiojau ir gimdžiau aš. Matydamas mano ramybę ir pasitikėjimą, vyras mane viskuo rėmė. Jam ir klausimo nekilo, kur gimdysime (pirmagimį Herkų su pirmuoju vyru taip pat gimdėme namie; Regimantas tai, aišku, žinojo).
Tačiau noriu pabrėžti: net jeigu nėštumas normalus, visada lieka nedidelė gimdymo komplikacijų tikimybė. Galvojome apie tai visus tris kartus. Ir kelią iki artimiausios ligoninės apskaičiavome, ir „repetavome“, per kiek laiko prireikus nuvažiuotume, ir maišelis su chalačiuku bei dokumentais būdavo paruoštas prie durų, kad komplikacijos atveju nesugaištume be reikalo nė akimirkos. Dėkui Dievui, niekur važiuoti neprireikė.
– Kodėl nusprendėte gimdyti namuose? Kaip tam ruošėtės – gal lankėte kokius nors kursus?
– Neatsimenu, kaip atėjo tas apsisprendimas, – tai buvo prieš 12 metų. Tiesiog visada buvau iš tų neformalių žmonių, kuriems sunku prisitaikyti prie bet kokios sistemos. Kaip tame sovietiniame multike, kur kažkoks užsispyręs žvėrelis labai nenorėjo būti suskaičiuotas. Tas nenoras būti suskaičiuotai kaip koks asmenybės savigynos instinktas manyje krebžda nuo vaikystės. Prasmės ir tiesos klausimas iškyla net menkiausiose buitinėse smulkmenose. Automatiškai nemėgstu daryti nieko. O čia – gimdymas! Trys svarbiausi mano gyvenimo įvykiai, kuriems savo stiprumu ir šventumu (nepabijokime šio žodžio) turbūt jau niekas neprilygs. Kadangi visi nėštumai vystėsi normaliai, gydytojai jokių baisybių nežadėjo, manyje augęs noras gimdyti laisvai, natūraliai, be svetimų žmonių ėmė ir subrendo. Kažkas viduje kuždėjo, kad esu laiminama, kad nieko bloga neatsitiks. Taip ir buvo. Vėl noriu pridurti – jokiais būdais nesu nusistačiusi prieš medikus. Jie yra tokie pat sistemos įkaitai, kaip ir mes, gimdyvės.
Lankiau kursus pas labai šviesią, o dabar taip barbariškai persekiojamą gimdyvių globėją. Laukdamasi pirmojo skaičiau visą įmanomą, pačią įvairiausią pasiekiamą literatūrą apie nėštumą, gimdymą ir motinystę. Su kitais dviem vaikais jau pasiklioviau tuo, ką sužinojau ir patyriau su pirmuoju.
Namie gimdančios moterys apskritai pasižymi sąmoningumu, apsiskaitymu, iniciatyvumu. Ne paslaptis, kad tarp jų – daug žinomų menininkių. Tai toks savotiškas visuomenės avangardas, kuris pralaužia ledus. Matysit, po keliasdešimties metų gimdymas namuose bus laikomas visiškai normalia alternatyva, niekas nė neatsimins laikų, kai buvo kitaip.
– Kaip vyko gimdymas? Kas jums padėjo? Ar po gimdymo į namus atvyko medikas?
– Visi gimdymai vyko sklandžiai ir absoliučiai natūraliai. O tai reiškia – jokių vaistų, jokios įrangos, jokio tarpvietės kirpimo ir siuvimo. Buvau viena su savo vyru, kuris iš kursų bei literatūros ir mano pačios prašymų žinojo, kaip man padėti. Pasikvietėme ir mūsų mielą pažįstamą gimdyvių draugę, kuri žino, kaip paguosti, kaip pašnekint gimdančią moterį, kada jai pasiūlyti atsigert. Ji padėjo ir tokiuos moteriškuose reikaluose, kuriuos vyras tiesiog nesusigaudo.
Apskritai turbūt kiekviena gimdyvė žino, kaip svarbu, kad tomis valandomis prie jos budėtų ne tik vyras, bet ir bent viena gimdžiusi moteris, kuri puikiai jaus gimdymą „iš vidaus“ ir pavaduos vyrą tada, kai jis pats bus emociškai sukrėstas, apkvaitęs nuo įspūdžių. Paklauskite vyrų, kaip ten jiems būna – išgirsite nuostabių istorijų. Gydytoją išsikviesdavom skirtingai tą pačią arba kitą parą. Ji apžiūrėdavo naujagimį. O aš jausdavausi gerai, važiuodavau į polikliniką pati, jau atsigavusi po gimdymo. Visais kartais buvau sveika.
– Kaip žiūrite į tai, kai praėjusią savaitę kriminalinės policijos pareigūnai įsiveržė į kino režisierės Inesos Kurklietytės ir jos vyro aktoriaus, režisieriaus Ramūno Abukevičiaus namus daryti kratos – ieškoti vaizdajuosčių, kuriose nufilmuoti gimdymai namuose?
– O kaip galima vertinti tokį faktą? Kaip barbariškumą. Savo šalyje nesame saugūs. Pasijunti kaip beglobis našlaitis – tu ir tavo vaikai, kai žmonės, kurie turėtų mus ginti, yra ant mūsų užsiundomi. Tie kratas vykdantys pareigūnai juk taip pat turi savo šeimas, pagaliau jie, kaip ir mes, yra sistemos įkaitai. Kieno interesai jiems už nugaros, kam čia taip suskaudo tie naminiai gimdymai, kad pradėtas toks persekiojimas, ne visai aišku. Užjaučiu ir palaikau Inesos šeimą, taip pat neatmetame galimybės, kad vieną ankstų rytą bus pasibelsta ir į mūsų duris.