Veidaknygė
Įsibėgėjant #MeToo procesams, verta iš esmės apmąstyti seksualinio smurto prieš moteris problemą Vakarų Europoje. Nors politkorektiškumo dėlei tai dažniausiai nutylima, tačiau nusikaltimai, susiję su seksualine prievarta prieš moteris, yra ypač paplitę tarp atvykėlių iš Rytų, o labiausiai – tarp afganistaniečių imigrantų.
Šiame tekste (skaityti ČIA) amerikiečių analitikė, ilgus metus dirbusi su Europoje apsistojusiais pabėgėliais, nevyniodama žodžių į vatą aprašo prievartos prieš moteris Vakarų Europoje mastą ir sugriauna daugelį gajų stereotipų apie atvykėlių vykdomus seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Pavyzdžiui, egzistuoja požiūris, kad musulmonų imigrantus nusikalsti skatina Vakaruose lengvai prieinamas alkoholis, kurio net mažas kiekis „sauso įstatymo“ šalyje iki tol gyvenusiam žmogui gali aptemdyti protą ir skatinti nusikalsti, o prievartos aukomis dažniausiai tampa laisviau apsirengusios ir gyvenimu besidžiaugiančios jaunos merginos. Straipsnio autorė pateikia konkrečius pavyzdžius, kai prievartos aukomis tampa miestų gatvėmis vaikštinėjančios motinos su vaikais, į aštuntą dešimtį įkopusios senolės ar netgi paaugliai vaikinai.
Kame slypi viso to priežastis? Ir kodėl į seksualinius nusikaltimus labiausiai linkę afganistaniečių imigrantai? Autorė neabejoja, kad tai lemia pats afganistaniečių imigrantų požiūris į visą Vakarų civilizaciją. Nejausdami jokios pagarbos europietiškai civilizacijai, afganų imigrantai nemato būtinybės nei laikytis įstatymų, nei juolab integruotis į visuomenę. Be to, jie puikiai supranta europiečių „minkštumą“ ir žino, kad net už įvykdžius sunkius nusikaltimus jie nebus griežtai nubausti, pavyzdžiui, deportuoti į tėvynę. Todėl jiems nėra jokios gėdos, viena vertus, naudotis europietiškomis socialinėmis garantijomis, kita vertus, niekinti civilizaciją, kuri ir sukūrė tą gerovę.
O europiečiai į afganus žiūri su užuojauta bei empatija. Jie žino apie šios šalies istoriją, joje vykusius karus, Talibano režimą, terorizmą, tačiau negeba suvokti, kad daugelis problemų gali slypėti pačioje šalies kultūroje bei gyventojų mentalitete. Autorė griežta: jei Europa nori įveikti seksualinių nusikaltimų problemą, nusikaltę imigrantai turi būti nedelsiant deportuoti, o atvykstantieji – griežtai tikrinami (jų kilmė, amžius, gyvenimo istorija ir t.t.). Sentimentai ir empatija negali užgožti blaivaus požiūrio į visuomenės saugumą.
Ką tai turi bendro su pastaruoju metu didelio atgarsio sulaukiančiomis istorijomis? Daugelis visuomenėje žinomų žmonių, palaikančių #MeToo kampaniją ir (pagrįstai) kalbančių apie smurto šeimoje bei prieš moteris problemas, kartu yra ir kategoriški multikultūrinės visuomenės šalininkai. Skamba paradoksaliai, bet jeigu Lietuva nepasimokys ir bandys kurti multikultūrinės visuomenės utopiją, mūsų moterys gali tapti dar labiau pažeidžiamos.