Kaip jau skelbėme, lapkričio 29-ąją Lazdijuose buvo minimos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago 60-osios žūties metinės.
Lazdijų rajono savivaldybės pranešime žiniasklaidai rašoma, rajono savivaldybės, ugdymo įstaigų ir visos rajono bendruomenės kruopščiai suplanuotas iškilmes atvyko Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Adolfo Ramanausko-Vanago brolis Albinas Ramanauskas, arkivyskupas, Lazdijų Garbės pilietis Sigitas Tamkevičius, Lazdijų šv. Onos bažnyčios parapijos klebonas Nerijus Žvirblys ir nemažas būrelis Seimo narių: Arūnas Gumuliauskas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Laurynas Kasčiūnas, Zenonas Streikus, Robertas Šarknickas, o taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Alytaus miesto savivaldybės meras Vytautas Grigaravičius.
Pagarbą didžiam kovotojui už Lietuvos laisvę atidavė ir kariškiai: Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas, pulkininkas Arturas Jasinskas, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės vadas, majoras Arnas Mikaila, Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viršininkas, pulkininkas leitenantas Algimantas Misiūnas, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas Židrūnas Šadauskis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas Darius Vaicikauskas, Lietuvos partizanų ryšininkas-pogrindininkas, knygos „Iš kartos į kartą…“ autorius Jonas Arbačiauskas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės vadas Vytautas Ižganaitis, Lietuvos Šaulių sąjungos Alytaus apskrities karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės vadas, atsargos kapitonas Skirmantas Valatkevičius, Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nariai, įstaigų, įmonių, organizacijų vadovai bei kiti garbūs svečiai.
Iškilmės prasidėjo šv. mišiomis Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje. Jas už Adolfą Ramanauską-Vanagą ir visą Lietuvą, jos žmones aukojo arkivyskupas, Lazdijų Garbės pilietis, Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjas Sigitas Tamkevičius (centre). Kartu meldėsi dar keturi kunigai.
Po Šv. Mišių iškilmės persikėlė į Adolfo Ramanausko-Vanago aikštę – čia prie partizanų vadui skirto paminklo padėta gėlių, netrūko ir kalbų, ir simbolinių gestų. Štai lazdijietė Aldona Mikalonienė Seimo nariams perdavė savo pačios išsiuvinėtą vėliavą, skirtą kitų metų jubiliejui – atkurtos Lietuvos 100-mečiui paminėti – ant jos jau pasirašė visa Lazdijų rajono bendruomenė. Nuo vakar ši estafetė perduota Lietuvos Respublikos Seimui..
Lazdijų kultūros centro parengta meninė programa – literatūrinė kompozicija „Po mano dangum – didvyrių žemė“ per svarbiausius Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktus priminė, kaip formavosi, kas jo asmenybė, pasaulėžiūra.
Rajono savivaldybės meras Artūras Margelis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kad Seirijuose būtų sukurtas memorialas Lazdijų krašto partizanams įamžinti.
Dar vieną simbolinį atminties ir pagarbos ženklą padovanojo Ramūno Buinausko vadovaujamas Lazdijų žirgininkų klubas, sugalvojęs Adolfo Ramanausko-Vanago aikštėje, visai priešais Lazdijų Šv. Onos bažnyčią, pasodinti ąžuoliuką, perkeltą iš partizano tėviškės Bielėnų kaime.
Kad 2018-ieji metai, paskelbti Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Tėvo Stanislovo metais, taptų ir Tautos susivokimo bei tikrojo Atgimimo metais, primename ir šiuos kaip niekad aktualius žodžius, išsakytus 1952-aisiais partizanų laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“:
„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu.
Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą.
Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji.
Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“