Michailas Ganickis | unian.net
Galime parašyti dar dešimtį straipsnių apie tai, kad Ukrainoje jokie rusai nėra engiami ir kad žmonės (tokie kaip ir aš), save vadinantys ukrainiečiais ir dirbantys ukrainietiškoje žiniasklaidoje, gali laisvai kalbėti ir rašyti rusų kalba – be jokių įstatymų dėl kalbos ir federalizacijų.
Mes galėtume paprašyti tai pakomentuoti šimtus Rusijos garsenybių – nuostabių, inteligentiškų žmonių, kurie atvirai pasakys, kad nenori karo, ir viešai pripažins, kad nėra objektyvių priežasčių ir realių pateisinimų putiniškai intervencijai į Ukrainą.
Mes galime žavėtis drąsiais rusų broliais ir seserimis, kurie, žinodami, kad juos už nieką gali suimti ir nubausti (o gal net ir įkalinti), išeina į taikias protesto akcijas Maskvoje ir Piteryje su vieninteliu šūkiu – „Karui ne“. Mes galime jiems nusilenkti, reikšti mūsų didelį dėkingumą ir retoriškai stebėtis, kad Kremlius, laužydamas tarptautines sutartis, įsiveržia į nepriklausomą valstybę, pasiteisindamas mistiniais rusų teisių pažeidimais, tuo pat metu grubiai pažeisdamas savųjų – Rusijos piliečių – teises, vidury baltos dienos grūsdamas juos į policijos furgonus tik todėl, kad jie nenori karo su Ukraina.
Visa tai Putino niekaip nepaveiks.
Visa tai nepaveiks niekšų kiseliovų, kurie ir toliau įkvėptai meluos Rusijos televizijos kanalų eteriuose ir informacijos agentūrų pranešimuose, laikraščių puslapiuose apie tai, kas vyksta mūsų šalyje. Jie ir toliau, būtinai išversdami į anglų kalbą – kad pasaulis pastebėtų, skleis bjaurų melą apie Ukrainą, apie tai, kad čia gyvena fašistai, kad bėglių kolonos traukiasi iš Ukrainos į Rusiją (tuo metu rodydami sienos užkardą tarp Ukrainos ir Lenkijos, bet tai jau smulkmena), apie tai, kad čia, pas mus, Ukrainoje, kažką engia, atima kažkieno teises. Kad čia, mūsų šalyje, yra žmonių, pageidaujančių ant Ukrainos žemę tryptų rusų kareiviai.
Jie ir toliau meluos. Rusus, atvykusius į mitingą Charkove, sukėlusius muštynes ir virš valstybinės įstaigos iškėlusius rusiškąją trispalvę (ir nepamiršus savo „žygdarbiu“ viešai pasigirti socialiniuose tinkluose), jie vadins ukrainiečiais ir Ukrainos gyventojais. Jie ir toliau lėktuvais į užblokuotą Krymą gabens šimtus nežinomų žmonių (kurie nesugeba paaiškinti, kur jie gyvena „gimtajame mieste“, kurio gatvėse jie rengia mitingą), kurie prieš rusiškųjų televizijos kanalų kameras mosikuos rusiškomis vėliavėlėmis ir pasakos apie tai, kaip jie nori į Rusiją.
Savo visuomenės daliai, tikinčiai televizoriumi ir kitokiais šlykščios Kremliaus propagandos įrankiais, jie sieks pagrįsti nuomonę, kad karas su tais, kuriuos visai neseniai vadino „broliškąja tauta“, yra galimas ir net būtinas. Visokie kiseliovai bei kitos Putino informacinės marionetės ir toliau pasakos apie tai, kad kažkokie radikalai išvijo Janukovyčių, užgrobė valdžią šalyje ir pavergė Ukrainos liaudį, kurią dabar būtina „išlaisvinti“. Jie nutylės apie tai, kaip visa šalis atvyko į Kijevą, kad nuverstų išpuikusį ir apsivogusį tironą, apie tai, kad mums nereikalinga jokia išorės pagalba – juk mes išmokome patys spręsti mūsų problemas ir vyti lauk savus uzurpatorius.
Būtent čia ir yra visų priežasčių šaknis. Žinoma, kaip tik apie tai kalbėti Rusijoje nevalia. Kremlius mirtinai bijo, jog Rusijos žmonės ims suprasti vieną paprastą ir akivaizdų dalyką – tironą galima išvyti. Nors gali žūti šimtas žmonių, o gal ir žymiai daugiau, tačiau uzurpatorius, kad ir apsuptas šaltakraujų sociopatų iš specialiųjų tarnybų, kariuomenės, policijos, samdytos apsaugos, – vis tiek kris. Taip, kaina gali būti siaubingai didelė – tačiau BET KURIS diktatorius gali būti nuverstas.
Kremliaus šunsnukiams pavyko išvaikyti taikius Rusijos gyventojų mitingus Bolotnaja ir Sacharovo aikštėse. Kremliaus šunsnukiams – informacinei, kišeninei Putino žiniasklaidai – mažiau ar daugiau pavyko pavaizduoti, kad opozicijos Rusijoje nėra, kad protestus Maskvoje rengė „neaišku kas“ ir „už Vakarų pinigus“. Taip ir dabar šios informacinių karų hienos bando rusams papasakoti, kad protestai prieš diktatorių ir tironą neįmanomi iš principo (juk tauta, pagal už despotizmą informacinius karus kariaujančių moralinių išgamų sumanymą, neįgali sukilti prieš carą), todėl, kaip jie interpretuoja, Janukovyčių nuvertė ne tauta, o „radikalai“ ir „ekstremistai“, palaikomi iš kažkokios išorės.
Mes šito niekaip nepakeisim. Jiems kitaip nevalia. Kitaip RF režimui – mirtis. Juk užtektų Rusijos žmonėms suprasti ir patikėti, kad išvyti uzurpatorių – ne tik normalu, bet ir absoliučiai įmanoma, – ir Putino nebeliks. Ir visi tie kiseliovai nebebus reikalingi.
Todėl nėra prasmės su jais kalbėtis. Nėra prasmės ką nors jiems rašyti ar kam nors juos kviesti – visiems tiems putinams, medvedevams, kiseliovams, matvijenkoms ir pan. Žodžiai nieko nereiškia tiems, kurie desperatiškai siekia išgyventi, įsikibę dantimis į pusiau supuvusią valdžios vertikalę, pririštą prie ramsčio – surūdijusio dujų ir naftos vamzdžio. Žodžiai nieko nereiškia tiems, kuriems karo su mumis alternatyva, jų nuomone, Janukovyčiaus likimas.
Jie pasirengę krauju sumokėti už kiekvienus savo valdžios metus – mūsų ir jūsų krauju, ukrainiečių krauju ir savo kareivių krauju. Iš tiesų, dabar pavojinga turėti kokių nors iliuzijų ir bandyti save įtikinti, jog karo negali būti, „todėl, kad būti negali“. Tai – tik „neigimo stadija“. Deja.
Vienintelis dalykas, galintis juos sustabdyti – baimė prarasti savo valdžią, pinigus ir galybę dar greičiau – dėl mus aplinkinio pasaulio spaudimo taikant sankcijas ir izoliaciją. Tačiau mes turime suvokti, kad daugelio išprotėjusių tironų tai nesustabdydavo. Mes turime būti pasirengę tam, kad atsakydamas į izoliaciją Kremlius padidins degtinės gamybą ir sumažins jos kainą, rusiškame televizoriuje dar labiau padaugės „teisingų“ naujienų, o bedarbius gyventojus (dėl prekybos embargo, dėl kurio masiškai bus uždaromos įmonės) įdarbins policijoje ir armijoje. Taip jau yra buvę SSSR.
Mes turime būti pasirengę tam, kad Putinas, bandydamas išsaugoti savo diktatorišką gerovę, dabar gali imtis tik vieno – sutrypti mus, ukrainiečius, „ekstremistus“, kuriems staiga užsinorėjo demokratijos. Sutrypti Ukrainoje dar tik užgimstančią laisvę.
…Rusų kareivių motinos, žiūrėdamos „teisingas“ žinias Tverėje ir Jaroslavlyje, nežinodamos tiesos apie priežastis, dėl kurių jų sūnus siunčiami komandiruotėn „į Ukrainą“, nežino ir apie tai, jog visoje Ukrainoje prie karinių komisariatų jau išsirikiavo eilės. Kaip nežino ir apie Rusijoje gimusius bei čia gyvenančius žmones, pasirengusius apginti Ukrainą nuo kitų, Rusijoje gimusių žmonių.
Dieve duok, kad joms netektų apie tai sužinoti. Dieve duok, kad ukrainietis nepradėtų ruso vadinti okupantu. Dieve duok, kad ukrainiečiui nebūtų įteiktas medalis už nužudytą rusą.
Mes norime, kad šios maldos būtų išgirstos. Bet mes turime būti pasirengę tam, kad jos gali likti be atsako.
Turime būti pasirengę tam, kad Putinas dabar pamėgins mus sutrypti. Maršo žingsniu peržygiuoti politrukų apmokytų saldofonų žingsniu plonu pavasariniu kovo ledu, aptraukusiu mūsų žemę, per mūsų laisvę ir mūsų pasididžiavimą.
Ir Putinas paslys.
Autorius – UNIAN vyr. redaktorius.