Violeta Klimaitė | „Druskonis“
Druskininkų skulptoriaus Antano Balkės kūrinys, skulptūra „Legenda“, 24 metus stovėjusi Taikos ir Šv. Jokūbo gatvių skvere, pernai liepą buvo nugriauta vietos valdžios nurodymu. Skulptūros autorius neabejoja, kad tai – primityvus kerštas jam, kaip buvusiam savo pavaldiniui, už kritinę nuomonę apie kai kuriuos kurorte vykdytus ir planuojamus projektus, R. Malinausko vadovavimo stilių kaip autoritarinį ir bausmė dėl to, kad jis išdrįso kreiptis į teismą dėl atleidimo iš pareigų.
A. Balkės skulptūros nugriovimas buvo kibirkštis, plykstelėjusi galingomis šalies intelektualų protesto akcijomis. Ginti skulptoriaus A. Balkės stojo ne tik Lietuvos dailininkų sąjunga, bet ir žymūs šalies menininkai, politikai. Nugriautos skulptūros vietoje spalį vyko taiki protesto akcija „Tie-SOS!“, meno žmonės dėl Druskininkų valdžios savivalės atviru laišku kreipėsi į šalies premjerą A. Butkevičių. Socialinės iniciatyvos ėmęsi skulptoriaus gynėjai taip pat sulaukė Druskininkų valdžios įvertinimo: „Tie-SOS!“ akcijos organizatoriui Dariui Kuoliui savivaldybė išrašė administracinės teisės pažeidimų protokolą, o menininkai, atviro laiško A. Butkevičiui autoriai, viešai buvo išvadinti brutaliais politikuotojais.
Kuo kurorto valdžiai neįtiko Taikos ir Šv. Jokūbo gatvių skverą 24 metus puošusi jūsų skulptūra „Legenda“? – „Druskonis“ paklausė skulptoriaus Antano Balkės.
Tai, manau, lėmė ne viena priežastis: 17 metų dirbęs savivaldybės administracijoje, buvau atsakingas už viešosios aplinkos tvarkymo estetinę kokybę, nekilnojamojo kultūros paveldo, išorinės reklamos dalykus, leidau sau turėti kritinę nuomonę apie kai kuriuos kurorte ES lėšomis vykdomus, planuojamus projektus. Paskui buvau atleistas iš darbo, dėl to kreipiausi į teismą. Greičiausiai prisidėjo ir mano skaitytas pranešimas pernai balandį Druskininkuose vykusioje kultūros konferencijoje. Netrukus po šios konferencijos, liepą, skulptūra „Legenda“ buvo nugriauta. Nežinau, sutapimas ar ne, bet tuo metu kaip tik buvau išvykęs į Vokietiją. Apie valdžios planus griauti skulptūrą nieko nežinojau, niekas manęs apie tai neinformavo. Atvirkščiai, darant skvero tvarkymo projektą, jokių griovimų nebuvo numatyta, su darbų vykdytoju buvome aptarę susitikti, pasitarti dėl fontano tvarkymo.
Sužinojęs, kad mano skulptūra nugriauta, liepos 11 dieną kreipiausi į Savivaldybę, prašydamas konkrečiai paaiškinti ir nurodyti šio sprendimo ir veiksmo priežastis, kokiais dokumentais remiantis buvo nugriauta skulptūra ir kas ją nugriovė, taip pat informuoti apie skulptūros buvimo vietą, leisti apžiūrėti ir nustatyti ardymo metu padarytą žalą bei grąžinti skulptūrą autoriui. Šį savivaldybės veiksmą įvertinau kaip meno kūrinio sunaikinimą, kaip primityvų kerštą buvusiam pavaldiniui už tai, kad drįsau kreiptis į teismą dėl atleidimo iš pareigų, kad mero vadovavimą įvertinau kaip autoritarinį. Atsakymą iš savivaldybės gavau beveik po mėnesio – rugpjūčio 3 dieną. Jame – lyg pasityčiojimas – vienas trumpas sakinys: „Informuojame, kad skulptūra „Legenda“ yra saugoma Druskininkų savivaldybės paslaugų ūkyje, uždarose rakinamose patalpose“. Ir viskas. Dėl mano skulptūros sunaikinimo ir padarytos žalos Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla, vyksta ikiteisminis tyrimas.
Atsiliepdama į šalies meno žmonių atvirą laišką premjerui A. Butkevičiui „Dėl valdžios vandalizmo akto Druskininkuose“, kurorto valdžia įrodinėja, esą fontano inžineriniai tinklai buvo visiškai susidėvėję, neva buvo netikslinga jo atnaujinimui mėtyti mokesčių mokėtojų pinigų ir todėl nutarta jį demontuoti.
Neįtikinamai atrodo savivaldybės nurodyta skulptūros pašalinimo priežastis – prasta fontano būklė, susidėvėjusi vandens padavimo sistema. Skulptūra juk nesusidėvėjusi, o fontanas – jis gali veikti, gali neveikti, gali būti toje vietoje arba jo nebūti. Skulptūra yra sukurta būtent konkrečiai vietai, ji pirmiausiai yra kultūrinis laikmečio ženklas. 1960 metų skulptūros J. Kėdainio „Poilsis“, B. Vyšniausko „Ratnyčėlė“, „Motinystė“ mums reikalingos ir įdomios ne dėl meninės vertės, o kaip to laikmečio viešosios aplinkos socialistinio realizmo pavyzdžiai, kultūros paveldo objektai. Būtent dėl to skulptūros normaliame pasaulyje taip paprastai negriaunamos ir su jomis elgiamasi pagarbiai. Nesvarbu, kurių metų – 60-ųjų, 70-ųjų ar 80-ųjų metų – tai būtų menai, jie yra atitinkamas kultūrinis atspindys, žmogui suteikiantis ne tik estetinę, bet ir kultūrinę informaciją. Ar tai R. Malinauskas suvokia? Vargu. Tas, kas pažįsta jį, puikiai žino, kad jis pasižymi netolerancija ir kerštingumu.
Visiškai apgailėtina, kad savo veiksmus dėl skulptūros nugriovimo valdžia bando ginti meluodama ir manipuliuodama druskininkiečių nuomone. Čia norisi pacituoti 1970 metus primenantį tekstą iš Druskininkų savivaldybės 2012-12-13 pranešimo žiniasklaidai „Laisvieji veikėjai ėmėsi brutalaus politikavimo“, neva „išgirdę, kad asmeninės naudos ir politinių dividendų siekiantys veikėjai kelia sumaištį nepagrįstai kaltindami savivaldybę neteisėtais sprendimais, Druskininkų gyventojai, pritariantys savivaldybės iniciatyvoms, paragino vietos bendruomenę išreikšti savivaldybei palaikymą. Šiomis dienomis Druskininkų savivaldybės merą pasiekė daugiau nei 600 druskininkiečių, pritariančių savivaldybės veiklai, palaikymo laiškai“. Tie parašai buvo surinkti 2012 m. spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje po savivaldybės parengtu tekstu, kuriame pritariama, kad Druskininkuose, Nemuno krantinėje, būtų pastatyta T. Gutausko skulptūra „Lietuvos skydas“. Šis tekstas savivaldybės buvo išsiųstas visoms biudžetinėms ir pavaldžioms įstaigoms su rekomendacija pasirašyti. Bet šiame tekste nėra nieko apie 2012-12-11 viešą laisvųjų menininkų laišką. Kaip galima taip begėdiškai manipuliuoti bendruomenės nuomone? Galima paklausti tų žmonių, ar jie pasirašė pritardami skulptūros nugriovimui, ar ji trukdė miesto plėtrai?
Ryšys tarp nugriautos skulptūros ir T. Gutausko yra tik tas, kad vienintelis skulptorius T. Gutauskas „Legendos“ vietoje sutiko pastatyti merui tinkamą kūrinį. Kai savivaldybės vyr. architektas V. Margelis pernai birželį nusiuntė Dailininkų sąjungai informaciją su suklastota fotografija („Legenda“ skvero fotografijoje buvo ištrinta), kad kurortui skubiai reikia naujos skulptūros už 50 tūkstančių litų, ir kai netrukus išaiškėjo Druskininkų valdžios neetiški ketinimai, skulptoriai, kurie jau buvo pateikę savo projektus, visi atsiėmė savo pasiūlymus. Kai kurie net pasipiktindami.
Tik T. Gutauskas sutiko, kuriam etikos dalykai turbūt mažai rūpi. Jei meras nusprendė dėl „Lietuvos skydo“, o liaudis pritarė, tai tegul stato. Laisvieji menininkai tik pareiškė susirūpinimą dėl nugriautos skulptūros. Kaip dabar jaučiasi druskininkiečiai, kurių parašais savivaldybė pasinaudojo ir akiplėšiškai ginasi viešumoje, kad jie, „palaikomi“ liaudies, davė atkirtį suklaidintiems menininkams, sumaniusiems ginti nugriautą A. Balkės skulptūrą?
Toks savivaldybės atsakymo turinys ir retorika yra akivaizdi panieka demokratijai. Manęs asmeniškai tai nestebina: autokratinė sistema visada labai jautriai ir aštriai reaguoja į bet kokią kritiką. Šiuo atveju – tarybinių laikų propagandos stiliumi.
Ar jums buvo leista pamatyti demontuotą skulptūrą?
Spalio pabaigoje nugriautos skulptūros vietoje menininkų akcijoje „Tie-SOS“ dalyvavęs Darius Kuolys gruodžio 5 d. buvo iškviestas į savivaldybę, kad jam būtų įteiktas administracinės teisės pažeidimų protokolas už akcijos organizavimą. Tai parodė principinę mūsų valdžios nuostatą: „Čia mūsų kiemas, čia mūsų dvaras, niekas čia neturi teisės kištis, čia viską mes reguliuojam“. D. Kuolys atvyko su Seimo Audito komiteto nariu N. Puteikiu, turinčiu oficialias galimybes konkrečiai paklausti vietos valdžios ir gauti atsakymą. N. Puteikio dėka kitą dieną man buvo leista apžiūrėti, kokios būklės dabar yra skulptūra: į šį mano prašymą iki tol valdžia visiškai nereagavo ir, kaip žinia, neatsakė man nei į vieną mano klausimą. Nuvažiavome į Viečiūnus, Paslaugų ūkio sandėlį: guli išardytos skulptūros dalys tamsiame sandėly, ir tiek.
Viešoje erdvėje daug dėmesio skiriama „Legendos“ istorijai, gerokai krestelėjusiai kurorto ramybę. Druskininkų meno žmonės, intelektualai ją viešame laiške žiniasklaidai netgi pavadino pasipriešinimo valdžios diktatui simboliu. Ginče dėl skulptūros nugriovimo neišvengiamai kyla ir daugiau klausimų – kokios buvo tikrosios šios istorijos priežastys?
Skulptūros pašalinimas – tai tik menkas epizodas, lyginant su Druskininkų savivaldos ir demokratijos bėdom. Mūsų savivaldybėje tapo nepriimtina, kad kažkoks tarnautojas, specialistas gali turėti kitokią negu meras nuomonę vieno ar kito ES lėšomis įgyvendinamo projekto atžvilgiu. Kad ir didysis keltuvų projektas. Jam nepritarė Kultūros paveldo departamentas, nepritariau ir aš. Man teko daryti pirmuosius šios idėjos vaizdinius, vizualizacijas. Nepritariau matydamas, kad tie 45 metrų aukščio stulpai per daug brutaliai išlįs virš Druskininkų panoramos, kad per daug drąsu į kurorto senamiestį įsibrauti su tokiais kaip aukštos įtampos 45 metrų konstrukciniais elementais. Kita nuomonė čia suvokiama kaip kenkėjiška kurorto plėtrai.
Pernai balandį Druskininkuose vykusioje kultūros konferencijoje skaičiau pranešimą, Druskininkų viešųjų erdvių tvarkymo problematikos tema. Šios konferencijos medžiaga buvo spausdinta viešoje erdvėje, ji turėjo atgarsį ir tarp landšafto specialistų. Kalbėjau ir apie naujus skulptūrinius akcentus Gydyklų parke prie Druskonio ežero, kurie buvo įgyvendinti nekonkursine tvarka. Ilgainiui ta avinų skulptūra narcizų slėnyje galbūt taps savotišku R. Malinausko valdymo epochos simboliu, nors ji ir neturi pavadinimo. Keista, kad skulptūra bevardė – juk kiekvienas meno kūrinys turi turėti pavadinimą kaip raktą, suteikiantį turinio, minties, idėjos ar simbolio atpažinimo galimybę. Gal „Druskonis“ surengtų konkursą skaitytojams, kad jie pasiūlytų pavadinimą skulptūrai?
Kadangi valdžiai netiko mano nuomonė ne tik dėl avinų, bet ir kitais klausimais, su manimi susitvarkyti buvo nuspręsta paprastai – panaikinti mano pareigybę. Kaip ir pridera pagal valstybės tarnybos įstatymą, šią žinią gavau prieš du mėnesius iki atleidimo, 2011-ųjų gegužės 13 d.
Kuo jūsų darbdaviai motyvavo atleidimo motyvus, kodėl buvo nuspręsta panaikinti jūsų etatą?
Jokių motyvų nėra. Tiksliau, viešų motyvų nėra. Pagal valstybės tarnybos įstatymą savivaldybės administracijos direktorius naikina pareigybę, ir karjeros valstybės tarnautojas atleidžiamas. Procedūros niuansus dėstyti tiesiog neprasminga. Dėl atleidimo kreipiausi į teismą. Bylinėjimosi procesas vyksta iki šiol.
Mano atvejis savivaldybėje buvo ne pirmas, kai specialistas už kokį nors neatsargų veiksmą be ilgų diskusijų turi atsisveikinti su pareigomis. Kurorte iki šiol prisimenamas atvejis, kai dvi jaunos darbuotojos buvo išprašytos per dvi dienas.
Kaip iš vidaus atrodo mūsų valdžios, demonstruojančios galią ir prabangą, darbo virtuvė?
Reikia pripažinti, kad autokratinis vadovavimas paprastas ir efektyvus. Patogu – yra vienas vadas, jis viską nusprendžia, administracija nuolankiai vykdo, bendruomenei suteikiama teisė pritarti. Prisiminkime tarybinius laikus– vienas vadas, viena partija, viena tiesa ir liaudis tam pritaria. Darniai ir su parašais. Valdymo sistema esame grįžę bene 30 metų atgal.
Valdžios neklystamumą ir savęs iškėlimą virš visų išugdo bendruomenės konformistinis požiūris ir baimė. Kai žmogus atsiduria valdžioje, jis jau kitą dieną kažkokiu stebuklingu būdu tampa viską žinantis, kompetentingas, išmanantis, nepriklausomai, koks jo išsilavinimas, erudicija. Čia yra didžiosios daugumos politikų bėda.
Neklystančio ir visagalio R. Malinausko įvaizdį sukurti padėjo ES lėšomis įgyvendinti projektai. ES lėšos, žinoma, yra gera galimybė tvarkyti infrastruktūrą, jeigu tai daroma racionaliai ir laikantis savivaldos bei demokratijos principų. Pas mus ES lėšos virto valdžios galios parametru.
ES pinigų ir demoralizuojantis faktorius: pagunda pasinaudoti proga ir įgyvendinti ambicingus nekontekstinius projektus bei sprendimus. Miestas virsta kontrastuojančiomis teritorijomis – vienur blizga, kitur – griuvėsiai. Pavyzdys – „Nemuno“ sanatorijos teritorija: na, nėra pinigų, ES neremia kultūros reikalų. Deja, mero galių nepakanka, stebuklai nevyksta. Nėra europinių pinigų, ir nėra rezultato.
Gal kai kam atrodo, kad mes tais prabangiais fasadais, sidabriniais automobiliais, granito, klinkerio grindiniais esame pasistūmėję toli į priekį, bet žmonių dvasiniame lygmenyje yra kitaip. Kai žmogus gyvena sunkiai, kai neturi pasirinkimo, žinoma, kad jis pataikaus valdžiai, eis nuolankiai prašyti jos malonės, nors ne žmogus, o valdžia žmogui privalo būti tarnas.
Išorinis miesto fasadas, deja, apie čia gyvenančių žmonių gerovę nedaug pasako. Prieš 6 metus bendravau su studentais iš Vakarų Europos, kurie buvo ką tik aplankę Baltarusiją. Žmonės buvo susižavėję Minsku. Bet jie ten gyveno centre gerame viešbutyje, iš kur matėsi gražūs gėlynai, iššluotos gatvės. Žodžiu, Baltarusijoje užsieniečiai pamatė rojų. Deja, taip yra: valstybė, miestas, kaip ir žmogus, sutinkamas pagal rūbą… Diktatūrinis drabužis paprastai būna fasadinis, iščiustytas, pakazuchinis. Mes tą jau pasiekę. O kas už to fasado darosi, argi čia svarbu?