Pirmadienį, liepos 24-ąją, Lenkijos Respublikos prezidentas Andrzej Duda (Andžej Duda) kreipėsi per nacionalinę televiziją į Lenkijos piliečius ir pranešė vetuosiąs du iš trijų įstatymų, kuriuos Senatas priėmė siekdamas įvykdyti teisingumo sistemos reformą.
Pirmasis įstatymas būtų suteikęs teisingumo ministrui teisę spręsti, kas iš dabartinio Aukščiausiojo Teismo narių toliau eis pareigas, o antrasis būtų įtvirtinęs nuostatą, kad Nacionalinės teismų tarybos (KRS) narius nuo šiol rinks parlamentas. Abu įstatymai, neva pažeidžiantys teismų nepriklausomumo principą, bus grąžinti Parlamentui taisyti. Tačiau trečiąjį įstatymą, kuriuo teisingumo ministrui, einančiam ir generalinio prokuroro pareigas, suteikiama teisė skirti žemesnės instancijos teismų teisėjus, A. Duda pažadėjo pasirašyti.
Savo sprendimą A. Duda motyvavo tuo, kad „Lenkijoje nėra nei teisinės, nei konstitucinės tradicijos suteikti tiek daug įgaliojimų generaliniam prokurorui [kuris yra ir teisingumo ministras] teisėjų paskyrimo klausimu“.
„Lenkijai būtina reformuoti teisinę sistemą, – pridūrė jis. – Ir aš visiškai remiu reformą. Bet aš esu už protingą reformą. Man atrodo, kad tokia reforma piliečių saugumo ir teisingumo jausmo nepadidintų“.
Kai kurie stebėtojai ir komentatoriai tokį A. Dudos sprendimą jau spėjo pavadinti pirmuoju žingsniu siekiant nepriklausomybės nuo „Teisės ir teisingumo“ partijos (PiS) bei jos lyderio Jaroslawo Kaczynskio, dar kiti pabrėžia, kad atsitraukti jį privertę aštuonias dienas trunkantys protestai visoje šalyje.
Pats prezidentas pabrėžė, jog aiškiai suvokia, kad „šį jo sprendimą grečiausiai kritikuos abi politinės scenos pusės“.
Akivaizdu: prezidento veto sujaukė valdančiųjų planus – politinį sprendimą tęsti pradėtas teisingumo sistemos reformas norėta priimti dar prieš vasaros atostogas. Tačiau mažai tikėtina, kad ši pauzė nuramins opoziciją, dar visai neseniai kalbėjusią apie „valstybės perversmą“ ir šiandien sveikinusią tokį prezidento sprendimą, kažin ar to pakaks ir tiems piliečiams, kurie yra įsitikinę, kad valdančiųjų siūlomi įsisenėjusių problemų sprendimo būdai kėsinasi į demokratiją.
Parengta pagal lemonde.fr, theguardian.com.