„Naratyvų“ serijoje Andrius Švarplys pateikia nestandartinį požiūrį į atkurtos Lietuvos valstybės raidą bendrame Europos Sąjungos kontekste, dažnai remdamasis Manuelio Castells analize. Nėra abejonės, kad jis teisus atkreipdamas dėmesį į visiems antiglobalistiniams judėjimams būdingą maištą prieš vis greičiau vykstančią visuomenių poliarizaciją, „elito“ ir tautų atskirtybę. Tai svarbi tiesa – ją Antanas Kulakauskas savo publikacijoje išreiškė nepriekaištingai aiškiai: viskas pasauliniu mastu juda link naujos, bet jau globalinės vergovės. Nors daugelio nuomone, į chaosą grimztančiame dabarties pasaulyje ryškėja tikėjimo D-vu aktualumo bei tam pasipriešinimo konfliktas, vos ne kaip pamatinė ateinančios globalinės kolizijos forma, šioje „naratyvų“ serijoje tikėjimo problema paliečiama tik tradicijų ir tautiškumo požiūriu, tačiau Autoriui nusišalinus nuo savo nuomonės pats dėstymas pasidarė iš esmės ateistinis, todėl tikinčiajam nėra apie ką diskutuoti, nes viskas ignoruoja nuoseklų įsitikinimą, kad D-vas yra ne vien žmogaus ir istorijos Viešpats, bet ir Tas istorijos Dalyvis, Kuriam priklauso paskutinis žodis. Tokiu atveju įsidėmėtina tik tai, kaip tiksliai Autorius perteikia religinį tautinės ideologijos pobūdį:
„Tautos metafizikoje Tauta nepaleidžia individo kurti savo gyvenimo projekto – neprognozuojamo, radikaliai neapibrėžto, rizikingo. Dėl šios priežasties čia nėra ir tokio paties radikalaus skirtingumo galimybės, negali būti ir radikalios kritikos. Asmuo uždaromas Tautoje, kuriamas kolektyvinės moralės numatant, kad tai aukščiausias gyvenimo realizacijos tikslas. Sąjūdžio metais ypač populiari Justino Marcinkevičiaus žodžiais sukurta daina byloja: Tai uždaryk mane/ Tėvyne savyje/ Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro/Taip kaip uždaro vakarą naktis/ O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“. – TAUTA IŠ ESMĖS ČIA YRA D-VO, TIESOS, AMŽINYBĖS, PRASMĖS IR LAISVĖS SINONIMAS (didžiosios yra mano – LP past.). Šioje tautos metafizikoje […] atnašaujamos E. Durkheimo ir daugelio kitų religijotyrininkų, sociologų, antropologų aprašytos archajiškos bendruomenės gyvybės, mirties, amžinybės, antlaikiškos gyvųjų ir mirusiųjų bendrystės, kraujo, kančios MIŠIOS. Esmiškai būtent tokia samprata grindžia lietuviškos tautinės tradicijos politinę mintį. Lietuvių tautos nupolitinimas iš tiesų reiškia jos nukultūrinimą, o tai atitinka ištikimybės moralinei tautos bendrystei sulaužymą. Tik tokiu būdu galima suvokti lietuvių tautininkų mąstymą ir retoriką apie išdavystę, kosmopolitų puolimą, savus ir priešus. Tai nesekuliarizuotos, religinį braižą turinčios sąmonės bruožas, būdingas į tradicinės kolektyvinės moralės teikiamą prasmę ir tapatybę orientuotai pasaulėžiūrai.“
Pasakyta taikliai. Nėra abejonių, kad būtent toks suvokimas slypi Maironio, dažnai net Maceinos, taip pat jų meto užsienio katalikų mąstysenoje (pvz., Julijaus Evolos), tik jis ten iki galo dar neišsikristalizavęs, nes jų laikais tradicinės katalikų pasaulėžiūros dar nebuvo pasiekęs reikalas totaliai kapituliuoti – tikėjimo krizę jis sukėlė jau po II Vatikano Susirinkimo.
Iki pat mūsų dienų išlikęs (nes dėl antivokiško „trijų Smolensko pulkų“ sindromo buvo sovietų toleruotas) maironinis tautiškumas nebeištenka krikščioniškos frazeologijos rėmuose – jis reikalauja naujo religinio statuso bei pripažinimo!
Savo ruožtu esu paskelbęs Tiesos.lt portale keletą „eusebinių“ „naratyvų“ apie konstantininės krikščionybės raidą. Juos paskatino susipažinimas su imperatoriaus Konstantino laišku 325 m. Visuotiniam Bažnyčios susirinkimui Nikėjoje, privertusiu mane įtarti, jog buvo sukurta iš esmės nauja religija „gentims“ (hebr. gōjīm), prisiskyrusi sau pirminės abraominės semitinės („jokūbinės“) Bažnyčios tąsą, o pačią pirminę Bažnyčią, pagonių romėnų išvarytą iš Palestinos ir išblaškytą, įtarti buvus išduotą: visa žydų tauta, išskyrus keliasdešimt biblijinių asmenų, paskelbta „D-vžudžiais“, o po Siriją ir Palestiną pasklidę tūkstančiai krikščionių žydų – „eretikais“. Beje, šios mano išvados komentaruose buvo užpultos iš antisemitinių pozicijų ir be jokios analizės „Jotos“, tačiau niekas iš istorijos specialistų nesureagavo.
Lietuvoje ryškėja tendencija dabartinę tikėjimo krizę aiškinti ne tiek iš krikščioniškų pozicijų, kiek iš tautiškai religinių – su tuo susidūriau ir per monsinjoro Alfonso Svarinsko antrųjų mirties metinių minėjimą Partizanų parke. Ten doc. Lina Šulcienė išdėstė teiginį, neva netekus ryšio su tauta, netenkama ir ryšio su D-vu. Vėliau parašiau jai laišką aiškindamas, jog tai iš esmės tas pats požiūris, kurį Baltstogės vyskupas išreiškė užrašu bažnyčioje prie stendo su Armijos Krajovos kulkosvaidžiais: „Kas neturi žemiškos tėvynės, tas neturi ir Dangiškos“. Neseniai Vytautas Sinica panašiai išgyrė Armijos Krajovos elgesį su savo broliais katalikais lietuviais pateikdamas jį kaip pavyzdį, kaip reikia ginti savo požiūrį į tautiškumą ir valstybingumą. Deja, L. Šulcienė man neatsakė.
Kadangi ši tema aktuali ne vien man ar jai, neturėdamas atsakymo pridedu prie savo laiško dar tokį viešą postskriptą:
„Patariu Jums nusekti paskui eusebijus ir eilinį kartą išmesti iš šventyklų „naujus“ (krikščioniškus) personažus pãskui senesnius antikinius bei įstatyti tautinius! Atėjo laikas perinterpretuoti D-vo tautą kaip „dievišką Tautą“, realizuojamą kiekvienoje pasaulio tautoje pagal (dar toleruojamo) Kūrėjo planą neva kaip D-vo kuriama Tauta. Iš pradžių buvo žydai, kurie tą planą, „savaime aišku, atmetė“, paskui – romėnų imperijos (poeusebinės Romos Katalikų Bažnyčios) tauta, o dabar – pomirtinių Prabočių bendrijos šventoji religinė Tauta, kiekviena savoje Dangiškoje Tėvynėje, kuri adoruojama prie altorių, kuriai aukojamasi, kuri svetimųjų nukryžiuota, bet prisikelia, su kuria jungiamės Komunijoje. Galima net palikti visus sakramentus, šitaip juos perinterpretavę. Išganytojas – tai į kiekvieną tautą su naująja sandora ateinantis D-vas, Kuris suteikia jai jėgų išgyventi, pvz., dialektinėje kovoje su kitomis tautomis, jei tik ji šventai laikosi savo senųjų papročių (Moralės < moralis, mores). Jo Nukryžiavimas simbolizuoja dieviškos Tautos nukryžiavimą ir prisikėlimą. Tiesa ir moralė čia nėra visiems tas pats (kaip jau minėta, AL AKBAR! – „krikščionims“ netinkamas šūkis!), bet jos nėra ir santykinės, nes ir tiesa, ir moralė plaukia iš unikalaus D-vo duoto Tautiškumo, o tiesa yra tai, kas reikalinga Tautai išgyventi (pvz., kuriant savo valstybę kaimynų sąskaita, jei tie „kresai“ pasiduoda aptautinami – plg. Sinicos siūlomą lenkų tautinio požiūrio į Valstybę pavyzdį): Moralė yra etalonas elgesio, kuris šią akimirką atitinka aktualią Tautos tiesą (pvz., Armijos Krajovos vykdytas egzekucijas).
Todėl patariu Jums galutinai išmesti tradicinį „žydelį“ J-zų į „istorijos sąvartyną“ – Jis Jūsų neišgelbės! Pradžiai dėl mandagumo vardą dar galima palikti, bet suteikti jam lietuvišką turinį (plg. maskolių „русскаво Христоса“, laiminantį ruskių karius „laukinių čečėnų“ genocidui – visai atitinka Sinicos idealą). Bet jau gink D-ve, nieko bendro neturintį su jokiais „žydeliais“, kurie pačią čia dėstomą dieviškąją Tautą atmetę (= nužudė D-vą!) vardan „materialių siekių užvaldyti pasaulį“. Kaip sakė šv. Fiūreris, gerai kad jų yra, kitaip būtų reikėję juos sugalvoti. Juk turi būti koks nors matomas „blogio nešėjas“, skelbiantis „absurdus“ apie neva visiems privalomą Vieną Tiesą ir Dorovę. Toks patogus „blogio nešėjas“ tegu ir toliau išlieka visiems laikams, nes jo buvimas padeda rasti sąjungininkų kovoje už savo Švč. Tautos išlikimą: если в кране нет воды, воду выпили жиды.
Nepretenduodamas būti antruoju Pauliumi, pakartosiu jo stiliumi:
Pasakysiu Jums paslaptį: Mesijui TIKRAI atėjus, jokio skirtumo tarp abraomitų nebeliks ir visi tie „blogio nešėjai“ „žydeliai“, kurie dabar yra halachiniai ir mesijiniai, susivienys į Vieną Tiesą išpažįstančią vieną D-vo tautą kartu su Vieną Tiesą išpažinusiais musulmonais salafitais bei krikščionių likučiais, susitelkusiais aplink mesijinius, ir stos į Armagedono kovą su mongoloidinėmis Gogo-Magogo ordomis ir su Antikristo sodomodemokratais bei savo Tautą dievinančiais „katalikais“. Antikristas labai dosniai skatins visas tautiškumo religijas, taigi ir V. Sinica ras sau šventą vietą, tačiau „pragaro prakurais“ (musulmonų posakis) netaps tik į D-vo Tautą susivienijusios gentys. Jau ir dabar matyti, kuris kam artimas, o kuris kam svetimas.“