Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (III)

Tęsiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją dalį – ČIA.

Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.

Šv. Petras Romoje

Kyla klausimas, kaip Romoje galėjo atsirasti šv. Petras, kuris, kaip matome iš polemikos, tikriausiai kartu su šv. Jokūbu laikėsi Toros tradicijos ir todėl mažiausiai tiko Romos naujakrikštams, kuriuos Paulius peikia už išdidumą žydų atžvilgiu. Kaip tada jis, Petras, galėjo tapti Romos vyskupu, tuo pačiu pradėjusiu visą tolesnę genčių krikščionybę, krikščionybę, kuri paskelbė Torą panaikinta, pasmerkė žydus D-važudžiais, o save pavadino juos pakeitusia „išrinktąja tauta“?

Yra protestantų, teigiančių, neva Petras iš viso niekad nebuvo Romoje, o tradicija, neva Romos katalikybė remiasi šv. Petru, pagrįsta vien neaiškios kilmės literatūrine legenda. Tačiau ir legendų nebūna be pagrindo.

Drįsčiau pateikti tokią mintį. Matydamas Pauliaus impulsyvumą ir pusiausvyros stoką (žr. kas pasakyta apie laišką Galatams, jau neminint „jie yra visų žmonių priešai“, t.y. pasin anthrōpois enantíōn „visiems žmonėms priešiškų“, 1 Tes 2:15, jei tai nėra vėlesnė interpoliacija, kaip mano dažni tyrinėtojai), taip pat po griežtoko apsikeitimo priekaištais, bet supratęs nepaprastą Pauliaus misijos tarp pagonių svarbą, Petras nutarė pats vietoje jam padėti, kad toliau būtų dirbama be nesutarimų. Šis Petro sprendimas, galbūt jau brendęs ilgoką laiką, buvo įgyvendintas jau prieš pat prasidedant Nerono persekiojimams 64 m., todėl atvykęs į Romą Petras jau nebeturėjo galimybės nieko pakeisti, bet tik įgyvendino Kristaus pranašystę: „Pasenęs ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“ (Jn 21:18).

Suprantama, kad norėdama įrodyti savo teisėtą kilmę nuo Paties Kristaus, konstantininė krikščionybė turėjo konkrečia žemiška prasme būtent sau pritaikyti Kristaus žodžius, pasakytus Petrui: „Tu esi uola (gr. petros); ant tos uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16:18). Nėra pagrindo kelti abejones šv. Petro buvimu ir mirtimi Romoje (jei jis būtų buvęs nukankintas Judėjoje, apie tai, be abejo, būtų išlikę žinių, kaip kad apie šv. Jokūbą).

Deja, nėra ir pagrindo laikyti jo Romos vyskupu. Romoje neabejotinai išlikęs šv. Pauliaus kapas, kuriame tasai palaidotas brangiais drabužiais, greičiau verčia būtent Paulių, kad ir post factum, pavadinti Romos vyskupu. Pagaliau būtent Paulius ne vien „apaštalas pagonims“, bet ir tradicinės krikščioniškos teologijos pradininkas.

Idėjų polemika ir judėjų karas

Pati Pauliaus ir Petro, Pauliaus ir Jokūbo polemika rodo, kad apaštalų laiškai, kaip keista, yra tai, kas vėlesnėje žydų tradicijoje įgauna vadinamąją midrašų formą, o tokie tikėjimo tyrinėjimai ir pamokymai – visada tik priedas prie Šventojo Rašto (vėliau – Talmudo).

Tad Paulius (kuris pats, kaip matome iš jo kelionių, laikėsi ir švenčių, ir šabatų) vien iš apmaudo puldavo į kraštutinumus, kaip kad dėl tikėjimo be darbų, o be to, matė ką priešpastatyti tradiciniams žydams, kuriems apskritai tikėjimo sąvoka svetimoka: Įstatymas juk yra vykdymo, bet ne tikėjimo (plg. kad ir dabartinius tradicinius žydus: jei kas pasakytų kitam „Aš netikintis!“, jo paprasčiausiai paklaustų: „Tu nesilaikai Šabato? Valgai kiaulieną?“ Ir jei tas atsakytų: „Ne“, ko gero, išgirstų: „Tai kur problema? Tu toks pat žydas, kaip ir visi!“).

Todėl krikščionių reikalavimas tikėti tuo, ko daugelis neįprato atrasti Įstatyme (o ten ir nėra, yra Pranašuose ir Psalmėse!), daugumai buvo labai keistas. Ar buvo galima laukti, kad visa tauta staiga atsivers, net ir „šventąją tradiciją“ šventai sauganti kunigija? (Beje, senovėje apie tautą spręsdavo tik pagal karalius ir dvasios vadovus – plg. lietuvių krikštą su dalijamais drabužiais: pavažinėjo po Lietuvą Vytautas su Jogaila, o jau „kitą rytą“ – visi „krikščionys“!)

Ir vis dėlto, per keturiolika su viršum metų Judėjoje jau būta tūkstančiai tikinčiųjų žydų. Šis skaičius iki pat tolesnių tragiškų karo įvykių 66–73 ir 132–135 m. turėjo tik išaugti! Taigi žydai atsiversdavo lygiai taip, kaip ir kitos tautos bent vėlesniais laikais (pačioje anuometinėje Romos imperijoje buvo tiek daug egzotinių religijų, kad jų perėmimas net buvo įprastas). Tad kur staiga „dingo“ visi tūkstančiai pirmųjų žydų krikščionių?

Antisemitizmo pradžios ieškotina tautiniuose ir religiniuose santykiuose tarp pačių žydų (atverstųjų ir neatverstųjų bei prozelitų iš pagonių), tarp jų visų ir romėnų valdžios.

Svarbu neišleisti iš akių, kad grįžę iš Babilonijos žydai gyveno persų valdžioje. Aleksandrui Makedoniečiui nugalėjus persus 332 m., Judėjos karalystė netrukus pateko į seleukidų valdžią ir tapo kovos objektu tarp Sirijos ir Egipto, kol Sirijoje radosi Antiochas IV Epifanas, pasiskelbęs dievu, o romėnų išvarytas iš Egipto, vykdęs prievartinę helenizaciją, uždraudęs judaizmo kultą ir išniekinęs Jeruzalės Šventyklą. Prasidėjo makabėjų sukilimas, kuris 164 m. laimėjo įtvirtinęs naują chasmonėjų dinastiją, bet jai jau prireikė Romos pripažinimo. 63 m. pilietinis dinastinis karas baigėsi romėnų intervencija, o 37 m. romėnai įtvirtino valdžioje idumietį Erodą ir Judėja tapo pavaldi Romai, kol 6 Kr. m. tapo Romos provincija. 66 m. Neronas perdavė Cezarėją vietos graikų valdžiai, mieste kilo pjautynės tarp žydų ir graikų, o romėnų valdytojas Floras išreikalavo atiduoti pinigus iš Jeruzalės Šventyklos iždo. Pasikėsinimas į Šventyklą vėl sukėlė karą, bet šį kartą sukilimas pralaimėjo, o Šventykla buvo sugriauta 70 m. Romėnai uždėjo visiems imperijoje gyvenantiems žydams tokį pat mokestį, kokį anksčiau reikėdavo mokėti Šventyklos išlaikymui pagal Iš 30:13, tik šį kartą – pagoniškai Kapitolijaus Jupiterio šventyklos statybai Romoje. Šis paniekinimas sukėlė žydus visose provincijose, žydai griovė pagoniškas šventyklas, prasidėjo kruvini susidorojimai su gyventojais, vadinami Kvieto karu (115–117 metai), kurio aukomis tapo daugiau kaip pusė milijono graikų, ypač Kirenaikoje ir Kipre. Apie 130 m. imperatorius Hadrianas uždraudė judaizmą ir įvedė mirties bausmę už apipjaustymo apeigas, pervadino Judėją Siropalestina, o Jeruzalę – Aelia Capitolina, Šventyklos vietoje įsakė pastatyti Jupiterio šventyklą. Kilo Šim‘ono Bar Kochbos vadovautas sukilimas, Jeruzalė buvo išlaisvinta, bet sukilėliai pralaimėjo 134 m. Paskutinioji, Betaro, tvirtovė paimta 135 m. Šis karas brangiai kainavo tiek žydams (daugiau nei pusė milijono aukų, šalis ištuštėjo, mirties bausmė įvesta vien už pasirodymą Jeruzalėje), tiek romėnams.

Taigi nuo pat grįžimo iš Babilonijos nelaisvės žydai turėjo vos daugiau nei šimtmetį nepriklausomo valstybingumo, visas kitas laikas – nuolatinė kova dėl išlikimo. Ištikimybė religijai visada buvo ta pati – tiek kovoje su Antiochu Epifanum, tiek su Roma. Todėl gretinant makabėjų ir vėlesnių sukilėlių veiksmus, vargu ar galima aiškinti 70 ir 140 metų pralaimėjimus bausme už Nukryžiavimą: tai skirtingų plotmių įvykiai. Juk galutinis valstybingumo praradimas buvo nulemtas dar apie 30 metų iki Golgotos. Priešingai: tiek pats Nukryžiavimas, tiek žydų ir pirmosios krikščionybės plitimas diasporoje rodo į išankstinį D-vo planą platinti tikėjimą pasaulyje iki pat žadėto Antrojo atėjimo. Juk ir pagal Evangelijos logiką, bet kokia šio pasaulio karalystė, jau neminint pagoniškos, nėra Mesijinė D-vo Karalystė, t.y. apskritai nėra vertybė. Šiame pasaulyje vertybė tegali būti tik D-vo Karalystės siekimas gyvenant D-vo tiesoje. Maišyti čia grynai politinius pralaimėjimus (juoba kad kovojant tokiu pat religiniu tikslu, kaip ir neilgam laimėjusių makabėjų laikais) nėra pagrindo.

Kita vertus, per visus minėtus įvykius matome vis didesnį tautų supriešinimą – iki pat kruvinų susidorojimų. Tai svarbus momentas vertinant situaciją krikščionybės plitimo laiku. Bent jau Bar Kochbos sukilimo metu žydai krikščionys automatiškai netiko būti jo dalyviais, nes pats Bar Kochba laikytas Mesiju, o krikščionys jau tikėjo kitokį Mesiją. Dėl tos priežasties jie arba patys nesijungė prie sukilėlių, arba buvo jų išvaromi. Tačiau po pralaimėjimo daugelis išlikusių žydų paliko nusiaubtą kraštą – šioks toks gyvenimas išliko daugiausiai tik Galilėjoje.

Romėnų valdžia tuo tarpu vienodai persekiojo visus žydus be jokio skirtumo, kuris krikščionis, kuris ne. Krikščionims iš pagonių atsirado galimybė gelbėtis nuo šių persekiojimų, jeigu jie nerodė žinomų žydiškumo požymių: nešventė šabatų ir Toroje įsakytų švenčių. Tai buvo itin aktualu Romoje ir Aleksandrijoje. Todėl saugumo sumetimais buvo pakeistas pirminis apaštalinis paprotys – su saulėlydžiu baigiantis šabatui, iškart po jo, švęsti Prisikėlimą pirmajai savaitės dienai dar neišaušus (Apd 19:7 – pirmosios dienos pusiaunaktis buvo jau pora valandų po naujos dienos pradžios – viskas vyksta ne „sekmadienio“ pabaigoje, bet pradžioje, nes dienos pradžia skaičiuojama ne nuo aušros, bet po saulėlydžio!). Imta rinktis Eucharistijai pirmąją savaitės dieną jau dienos metu: šitaip „šeštadienis buvo pakeistas sekmadieniu“.

Ten, kur romėnų persekiojimai nebuvo žiaurūs (tolesnėse rytinėse imperijos dalyse), D-vo nustatytų švenčių šventimas išliko net ir po 325 m. Be persekiojimų, naujakrikštus iš pagonių gundė ir žydams uždėtas mokestis, o kadangi pačių apaštalų leidimu jie būdavo neapipjaustyti, jiems nesunku buvo išduoti savo brolius žydus krikščionis ir apsiskelbti pas valdžią nežydais. Juk gerojo Konstantino, legalizavusio krikščionybę, gerumas žydų nelietė: tik Julianas Atskalūnas (361–363) tyčia panaikino gėdingą mokestį žydams, uždėtą dėl jų sukilimo prieš pagoniškąją Romą (užtat vadinamosios Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus „krikščionio“ Liudviko IV Bavariečio „garbei“ reikia pasakyti, kad 1342 m. jis tą mokestį žydams atkūrė remdamasis neva savo teisių perimamumu nuo pagoniškosios Romos!)

Tačiau krikščionių persekiojimas Romoje prasidėjo dar iki 66 m. žydų sukilimo. Sprendžiant iš Svetonijaus pasakojimo apie imperatorių Klaudijų, seniausia žinia apie krikščionių persekiojimą gali būti iš jo valdymo laikotarpio 41–54 m.! Ji parodo, kad dar nedaryta skirtumo tarp „žydų ir krikščionių“: Kadangi žydai, Chrestaus skatinami, nuolat pažeisdavo tvarką, jis išvarė juos iš Romos (Svetonius, De vitis caesarum, Divus Claudius, 25). Apie kokią „netvarką“ kalbama? Mat žydus persekiojo ir anksčiau: Josefas Flavijus mini pavojų, kilusį dėl pamišėlio Kaligulos rūstybės, analogiškos „dievo“ Antiocho IV Epifano, nes judėjai pasisiūlė Kaligulos legatui Petronijui greičiau išžudyti juos visus nei imperatoriaus liepimu pastatyti Šventykloje jo statulą. Norėdamas išvengti stambaus karo Petronijus išdrįso paprieštarauti Kaligulai, o imperatorius atsakė įsakymu, kad tas nusižudytų, bet jo valia kad būtų įvykdyta. Laimei po kelių dienų imperatorius pats buvo nužudytas (Judėjų karas, II-10). Taigi visos žydų, krikščionių ar ne, „netvarkos“ kildavo iš atsisakymo pažeisti pamatinį D-vo įsakymą, draudžiantį garbinti pagonių dievus. Atsisakymas vykdyti valstybinį įstatymą pagerbti imperatoriaus „dieviškumą“ pagoniška auka tapo priežastimi visų paskesnių krikščionių persekiojimų iki pat 313 m. (analogiški persekiojimai dėl pagonių įstatymų pažeidimo atnaujinami mūsų laikais, plg. Kim Davis atvejį ir F. Lombardi – Fr. Hollando išdavystę).

Suprantama, kad vykstant karams su Judėja, krikščionių padėtis Romoje darėsi vis sunkesnė, o reikalas tapti atribotiems nuo „žydų“ – vis aktualesnis, juo labiau, kad valdžia suprato, kad atsisakydami vykdyti įstatymą dėl pagoniško aukojimo imperatoriui krikščionys nuosekliai laikosi dar maištininkų žydų parodyto neklusnumo. Persekiojimai vyko su pertraukomis, ne visur vienodai, būta ir krikščionių, kurie išduodavo savo tikėjimą ir sutikdavo atnašauti įstatyminę auką.

Bus daugiau.

Siūlome prisiminti ir ankstesnes autoriaus publikacijas šia tema:

Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija

Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [2]: Dvi autentiškos tikėjimo versijos ir „über alles“

Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [3]: Kas yra „über alles“

Letas Palmaitis. Nikėja: šventoji misterija

Letas Palmaitis. Nikėja: pirminės Bažnyčios sunaikinimas?

Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“

Letas Palmaitis. Nikėja: religijos ir visuomenės krizė. Šešios išvados

Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (I)

Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (II)

Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (III)