Tęsiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją dalį – ČIA, trečiąją – ČIA.
Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.
Milano ediktas ir Jokūbo Bažnyčios išdavystė
Staiga 313 m. viskas pasikeitė: krikščionės motinos sūnus imperatorius Konstantinas paskelbė ediktą, kuriuo krikščionims ne tik buvo leista laikytis savo tikėjimo (tai leista jau 311 m. Galerijaus ediktu su sąlyga, kad krikščionys melsis už imperiją ir imperatorių), bet ir buvo paskelbta visų religijų lygybė, t.y. pagoniškoji Romos religija neteko valstybinio statuso.
Dabar įsivaizduokime situaciją Judėjoje, kurios gyventojų daugumą sudarė graikai, pagonys ir krikščionys, o visi krikščionių vyskupai buvo graikai. Prisimindami ankstesnius etninius santykius, pamąstykime, ar tie graikai buvo suinteresuoti grąžinti į šalį ištremtus žydus krikščionis? Pastarųjų tikėjimas jau du šimtmečius buvo išstumtas į imperijos pakraščius ir anapus jų. Jie tęsė Jokūbo Bažnyčios tradiciją laikytis žydams privalomų pamatinių Toros įsakymų (suprantama, ne aukų, nes nebebuvo Šventyklos, niekas neabejojo ir Atperkamąja visuotine Naujosios Sandoros Auka), turėjo savo Evangelijos versiją (tikriausiai – hebrajišką Proto-Matą) ir nesirėmė Pauliaus laiškais pagal 2 Pet 3:15–17 patarimą. Savo žemėje jie būtų buvę tikri konkurentai naujiems vyskupams graikams, kuriems jau „švietė“ perspektyva užimti nustumtųjų pagonių šventikų elito vietą.
Reikėjo žūtbūt sumenkinti žydų krikščionių reikšmę, paskelbti juos „teisėtai nubaustos“ maištininkų tautos dalimi – tai padaryti nebuvo sunku, nes atmintyje dar buvo gyvas per Kvieto karą (115–117) sukilusių prieš imperijos pagonybę ir pagonis žydų kerštas, sunaikinęs gyventojų daugumą bent Kirenaikoje ir Kipre. Tarp žudynių aukų turėjo būti nemažai ir graikų krikščionių prozelitų. Matyt, po to radosi ir antisemitinių krikščioniškų apokrifų (pavyzdžiui, Kirilo Aleksandriečio, 150–215, minimi Pseudo-Barnabo laiškai), o atitinkamai – ir antisemitinių interpoliacijų NT tekstuose (plg. minėtą neva Pauliaus pasakymą, esą žydai „yra visų žmonių priešai“, žr. 1 Tes 2, 14–15). Tad visų aktualiausia dabar tapo taip pasinaudoti imperatoriaus palankumu, kad naujasis ediktas nereikštų jokių pakeitimų žydų atžvilgiu, o visi antižydiški įstatymai išliktų. Tad Konstantino valdymas iš tikrųjų tik pasunkino žydų padėtį imperijoje.
Pats imperatorius buvo pasinėręs į naujos krikščioniškos religijos problemas, bet būdamas vien profesionalus karys, menkai išmanė tikėjimo plonybes. Tuo metu jau vyravo Evangelija paremtas tikėjimas Kristaus D-viškumu, Jo Vienybe su D-vu Tėvu bei D-vo Dvasios veikimu Bažnyčioje, tačiau populiarėjo ir vyskupo Arijo mokymas, neva Mesijo D-viškumas ne preegzistencinis, bet D-vo sukurtas. Pats Konstantinas akivaizdžiai nesusigaudė, kur yra skirtumas (galų gale jis ir apsikrikštijo prieš mirtį pas arijonų vyskupą!), todėl pribrendo reikalas visiems sutarti dėl „tikrojo tikėjimo“ (t.y. filosofinio – tai graikų bruožas, svetimas autentiškam praktiniam semitų pamaldumui). Juk „tikrajam tikėjimui“ turi atstovauti ir „tikrasis elitas“ (ieškodami imperatoriaus paramos filosofuojantys graikų vyskupai, be abejo, jau buvo susiskaldę į atitinkamas „komandas“).
Arijo reikalu 325 m. Nikėjoje (dabar İznik Turkijoje) buvo sušauktas pirmasis Romos Imperijos krikščionių susirinkimas (krikščionims žydams jame niekas neatstovavo), bet graikai įsigudrino įkelti į svarstymus ir Velykų šventimo klausimą, nes antižydiškos politikos mažiau paliestoje rytinėje imperijos dalyje laikytasi dar šv. apaštalo Jono praktikos švęsti nisano 14/15 d. (vengiant sutapatinimo su „maištininkais“, vakarinėje Romos imperijos dalyje jau seniai buvo pereita prie papročio švęsti Velykas pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmosios pilnaties). Arijo mokslas buvo pasmerktas kaip eretinis, tačiau tikėjimo išpažinimas dar nesuformulavo dogminės Švč. Trejybės koncepcijos (dabartinė dalis apie Šv. Dvasią įdėta tik trečiajame, Konstantinopolio susirinkime 381 m.)
Tačiau nė nebandydamas remtis Šventosios Dvasios vadovavimu, imperatorius Konstantinas laiške susirinkimui siūlo remtis savo (?) samprotavimais, kodėl negalima vykdyti D-vo įsakymo švęsti nisano 14/15 d.: … pirmiausiai visiems pasirodė negarbinga, švenčiant šią iškilmingiausią šventę, laikytis papročio žydų, kurie, bjaurūs niekšai! susitepę rankas šlykščiu nusikaltimu, pelnytai apakinti aptemus jų protui. […] atiduodu jūsų išmintingai įžvalgai, kad per uolumą ir maldas, niekaip nebūtų leista išniekinti jūsų proto tyrumo bent kuo nors susiderinant su šių išgamų papročiais […] kad neturėtume nieko bendra su šių mūsų Viešpaties išdavikų ir žudikų darbais.
Kaip matome, naujasis dvasinis elitas pasiekė savo! Pirmą kartą žydų tauta turėjo būti pavadinta Viešpaties žudikais, t.y. D-važudžiais net to paties pirmojo visuotinio krikščionių susirinkimo, kuris priėmė ir oficialų krikščioniško tikėjimo išpažinimą.
Taigi tai ne tik žydų pakeitimo pagonimis Bažnyčioje teorijos pradžia. Kas padėjo imperatoriui parašyti tokį laišką? Ar ne garbingiausią vietą susirinkime gavęs imperatoriaus draugas Eusebijus Kesarietis (Cezarietis), pirmosios Bažnyčios istorijos autorius? Pažvelkime, ką jis rašo toje istorijoje apie pirmąją Bažnyčią bei Jeruzalės sugriovimą. Išvardija 15 žydų vyskupų Jeruzalėje iki jos sugriovimo nepaminėdamas, kad Palestinoje jau būta dešimtys tūkstančių žydų krikščionių. Vėliau jie visi buvo romėnų pagonių išvaryti arba išnaikinti kaip maištininkai, Eusebijus ir mini juos kaip maištininkus, neva gavusius pelnytą bausmę, kaip ir Jeruzalė, pervadinta Aelia Capitolina (Kapitolijaus Jupiterio vardu) (III-7, IV-6).
Tačiau juk maištininkai darė tą patį, ką ir makabėjai, tad kodėl čia taikomas „dvigubas standartas“ (plg. III-10)? Toliau Istorijoje (III, 27) Eusebijus pamini ebionitus, kaip neva velnio suklaidintas dvi žydų sektas: pirmoji neva laikiusi Mesiją paprastu žmogumi, o antroji – Mergelės ir Dvasios Sūnumi, bet ne preegzistavusiu. Tačiau „baisiausia“ kitkas – jie laikosi Toros reikalavimų (t.y. D-vo įsakymų žydams, pavyzdžiui, dėl švenčių šventimo, pavadintų amžinais) ir nepripažįsta Pauliaus laiškų (plg. 2 Pet 3:15–17) – tad kur „erezija“? Kuria prasme, kieno kada paskelbta „erezija“? (žr. ČIA). Eusebijus tad dėsto pirminės Jokūbo Bažnyčios tikėjimą pridėdamas nuo savęs filosofinio pobūdžio dogminius dalykus, kurie Jokūbo Bažnyčiai vargu ar rūpėjo ir kurie tik ėmė formuotis naujoje genčių Bažnyčioje susirinkimų epochoje. Panašu, kad sudaromas įspūdis, neva po Jeruzalės sugriovimo nebeliko ir žydų krikščionių, nes minimos tik kažkokios neaiškios sektos, kurios negali atstovauti jokiai tautai. Kitaip tariant, liko vien „D-vžudžiai“ kartu su tomis ebionitų „sektomis“. Jei taip, peršasi mintis, kad ir anksčiau Judėjos vyskupai vadovavo ne tūkstančiams, bet keliasdešimčiai žydų krikščionių, t.y. išimčiai iš tautos, prie kurios vis dėlto kažkodėl dar priskiriami ir jie, ir Pats Kristus, ir Jo Motina bei apaštalai.
Antisemitų ir „vyresniųjų brolių“ draugystė
Išeina, kad naujai įsteigtoji konstantininė genčių (hebr. gōjīm) Bažnyčia iškilo romėnų išblaškytos pirminės krikščionių Bažnyčios sąskaita ją paneigdama, ištrindama net jos atmintį, kad priskirtų sau jos darbus ir nusikratytų konkurencijos kartu su pranašystes turinčiu ST (neva „panaikintu“). Naujai įsteigtoji Bažnyčia pradėjo nuo visų apskritai žydų keikimo – išimtį daro tik keliasdešimčiai žmonių. Norėdami išpažinti Evangeliją žydai dabar turėjo sutapti su pagonimis, ne pagonys – įeiti į D-vo ir žydų Sandorą. Kitokiu atveju jie liko prakeikti. Ar buvo įmanoma daugiau atstumti žydus nuo krikščionybės nei šitaip iškraipant Evangelijos esmę?
Visai logiškai tęsėsi ir žydų demonizavimas, kuris vėlesniais laikais (pavyzdžiui, kryžiaus žygių epochoje) paskatino šitaip indoktrinuotus tamsius „krikščionis“ griebtis pogromų ir žudynių atimant iš žydų jų turtą, kurį ir patys karaliai periodiškai nusavindavo varinėdami žydus iš vienos Europos šalies į kitą. Dar pridurkime apie tolesnę konstantininės Bažnyčios raidą, palaipsniui atgimstant (Renesansas!) gentims mielai pagonybės atributikai su statuloms ir freskomis. Juk 737 m. Antrasis Nikėjos susirinkimas galutinai įteisino Bažnyčioje atvaizdus, kurie paprastų tikinčiųjų jau buvo suvokiami kaip maldų adresatai pagal senovės dievybes, įsikūnydavusias į atvaizdus, nes ir tie šventieji atvaizdai (kaip matyti iš gausios hagiografijos) net rodydavę įvairius ženklus pakraipydami galvas ar vartaliodami akis. Tad pati idėja, jog kada nors tokią „krikščionybę“ gali priimti savo tradicijoje likusieji žydai, yra ne daugiau nei ligotas kliedesys.
Nereikia tačiau manyti, neva konstantininė Bažnyčia ir visi vėlesni jos atsišakojimai nebuvo išganinga, arba kad po 1000 metų „pirminė tikra krikščionybė“ neva „atsinaujino“ jau rasinio antisemito Liuterio asmenyje. Pagal Paties Kristaus žodžius, Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų (Mt 18:20), Jo asmeninis priėmimas Išganytoju negali nebūti išganingas, tik Bažnyčia tapo priemone individualiam Išganymui vis menkiau veikdama visuomenę, kurioje galų gale ir kapituliuoja prieš mūsų dienomis atgimusią pagonybę. Kita vertus, kai nutraukusi ryšį su šaknimis (Rom 11:16–18) konstantininės Bažnyčios visuma su visais vėlesniais savo atsišakojimais mūsų dienomis sparčiai atkrinta atgal į pagonybę, nėra ko stebėtis dabartiniais buvusiais krikščionimis, kurie pagaliau ir visai atmetė „žydų D-vą“: tai ne mūsų D-vas, mes turime savo dievus! Juk tai tik antisemitinės konstantininės pozicijos loginė pabaiga: keliasdešimt asmenų, „rezervuotų“ naujajai europinei genčių Bažnyčiai, Europai jau visai nebereikalingi.
Peršasi išvada, kad antisemitizmas yra neatsiejamas konstantininės krikščionybės, t.y. visos istorinės krikščionybės, bruožas. To nebegali išgelbėti pavėluoti pogenocidiniai atradimai, kaip Fr. Mussnerio „Traktatas apie žydus“ (Traktat über die Juden, München 1979), po kurio sužavėtas Jonas Paulius II pareiškė: „Mes (krikščionys) esame žydai!“ – net ir palankiausi vyskupai dabar diplomatiškai „pataiso“ šią frazę „Mes esame dvasiniai semitai“ (kurie „semitai“? Gal arabai, gal senovės asirai? O gal D-vo prakeiktieji amalekiečiai?).
Žydas niekada nebūsi, jei patys žydai tavęs nepripažins – atsiprašinėk kad ir 1000 kartų per dieną!
Ir dabartiniai Evangeliją skelbiantys mesijiniai žydai tikrai nenori to pripažinti – užtenka „draugystės“! „Mes esame žydų sąjūdis“, – su irzuliu pasako Tarptautinės mesijinės bendruomenės pirmininkas prof. Josefas Baruchas Šulamas apie tradicinių krikščionių bandymus kurti už žydus mesijines bendruomenes: kadaise išduotai, o dabar atsikuriančiai Jokūbo Bažnyčiai, matyt ir atstovaujančiai tai, kurios nenugalės pragaro vartai, mes nebereikalingi! Mums užtenka savų „modernistų“ ir „tradicionalistų“, vedančių mus plačiu tiesiu keliu…
Kad pats pasakymas „esame žydai“ taip ir liko neįsisąmonintas, aišku iš oficialios Katalikų Bažnyčios perlenkimo į priešingą pusę paskelbus (dabar jau „visos religijos yra geros“, bet anksčiau) tradicinius žydus „vyresniaisiais broliais“, kuriems neva jų judaizmas yra atskiras ir pakankamas Išganymui. Jei net išsižadėsime tikėjimo, kad be Kristaus Bažnyčios nėra Išganymo, vis tiek neaišku, ar tokio teiginio šalininkai suvokia, kad iš Biblijos žinomas Šventyklos judaizmas bei dabartinis tradicinis rabiniškas judaizmas yra skirtingos religijos – pirmosios tiesiog nebėra, nes be Šventyklos nėra ir būti negali privalomų aukojimų kad ir už tas sunkias nuodėmes, už kurias bet kada dar galime nueiti išpažinties! Jei jau broliai, tai gal jaunesnieji: abidvi naujos religijos atsirado beveik vienu metu, tik rabiniškas judaizmas prasidėjo keturis dešimtmečius vėliau, t.y. po Jeruzalės Šventyklos sugriovimo. Kad būtume vyresnieji, turėtume bent nusilenkti atsikuriančiai šv. Jokūbo Bažnyčiai!
Bus daugiau.
Siūlome prisiminti ir ankstesnes autoriaus publikacijas šia tema:
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [3]: Kas yra „über alles“
Letas Palmaitis. Nikėja: šventoji misterija
Letas Palmaitis. Nikėja: pirminės Bažnyčios sunaikinimas?
Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“
Letas Palmaitis. Nikėja: religijos ir visuomenės krizė. Šešios išvados
Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (I)
„Jokūbo Bažnyčia”… Ar žinote ką reiškia žodis Jokūbas?
Nežinantiems paaiškinimas iš Biblijos :
Jokubas – reiškia apgavikas/ sukčius – „35 Bet tėvas atsakė : „ Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą“. ( Esavas ) pratarė:„36 Argi veltui jis buvo pavadintas Jokubu? Juk mane jis du kartus apgavo“.27:35,36
„27,36 …Norint labiau sulietuvinti, galima būtų Jokūbo vardą versti žodžiu Sukčius…, o jis mane apgavo- jis mane apsuko“, Išėjimo knyga 27:35,36, Biblija.
„Jokūbo Bažnyčia” išvertus „Apgaviko/Sukčiaus Bažnyčia”
Letai Palmaiti – kodėl neverčiate bendrinio žodžio „apaštalas” į lietuvių kalbą?
Nežinantiems ką reiškia žodis apaštalas paaiškinimai :
„Apaštalas – Kristaus pasiuntinys…” pagal Biblijos Naujojo Testamento sąvokų žodyną.
„Arba atskalūnas(koptų k. iš graikų k. apostates) pusl. 42 „Judo Evangelija” Alma litera Vilnius/2007
Letas Palamitis rašo „…nisano 14/15 d”
Klausimas kodėl Letas Palmaitis neverčia į lietuvių kalbą bendrinio žodžio „nisanas”, ką reiškia žodis nusanas, „nisano 14/15 d”?
Ką nutyli L.P.?
O gal yra žinančių kaip lietuviškai „…nisano 14/15 d”?
Nepaprastai grażiai logiškai viskas dėliojasi.
Jums leidus nusikopijuosiu Tamstos straipsnį ir platinsiu draugams.
Duosiu ir pažįstamiems žydams paskaityti.
Vienžo, puikiai padirbėjote gerb. Letai.
Labai džiaugiuosi.
Teko bendrauti su zydais-mesijanistais Niujorke.
Tiesa i ju surinkimus nors kviete, kazkaip kojos nenunese.Laiko neradau. Man pasirode kad tai kazkokia sekmininku atmaina Kvietes rusakalbis zydas paminejo zodi „charizmatinis”, o man tai isgirdus iskart rukas galvoj ir kojose silpnumas randas. Nes paprastai po siuo zodziu slepiasi glosolalija, kurios poveikis man erzinantis.
Jei šis rašinys ir turi kokią nors vertę, tai nebent todėl, kad yra nuorodų į pirminius šaltinius. Kaip tas išėjo, kad nė viena nuoroda neveikia? Tai jau nebe pirmas kartas, kai nuoroda atveda į tą patį tiesos.lt Šios dalies atveju (neatsidarė ir ankstesnėse) pastebėjau tokį parašymą brauzerį: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ Po šito parašymo yra mano nuoroda (ji irgi matosi, bet va dabar kažkodėl jos nėra – gal tyčia „profesionalai” „padeda” iš šalies?) Pabandysiu pakartoti iš matymo: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/www.beitaschkenas.de/index.php/pastor/92-2011-12-01-21-26-03/488–qq- Šitaip „atsidaro” nuorodą į Šulamą! Iš tikrųjų tereikia pašalinti nurodytą pradinę vidaus nuorodą į tiesos.lt straipsnius ir palikti tai, kas yra po jos, pvz., šiuo atveju: http://www.beitaschkenas.de/index.php/pastor/92-2011-12-01-21-26-03/488–qq- Viskas puikiai atsidaro! Labai prašau Redakciją ištaisyti visas nuorodas, nes be jų mano rašinys tėra tik tuščias plepalas,… Skaityti daugiau »
brauzery,
ne brauzerį mauzerį
atsiprašau!
Amerikoje būtent ir priviso tų mesijinių bendruomenių, apie kurias Šulamas rašo, kad jos nežydų kuriamos už žydus. Iš esmės tai tikrai įvairiausių evangelinių charizmatinių grupių eksperimentai. Tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad ir didelė dalis pačių žydų kuriamų bendruomenių dažnai yra neoprotestantiškos, kurios pasižymi tik Toroje įsakytų švenčių šventimu bei hebrajiška terminija, tačiau visa kita nesiskiria nuo įprastų evangelinių susirinkimų, kad ir baptistų. Net Izraelyje ryškiai skiriasi mesijinė sinagoga tradicijos pagrindu (o tai mano galva, ir yra autentiškas mesianizmas) ir grupės, organizuotos pagal neoprotestantų modelį. Turbūt ateityje jos susivienys, bet dabar net tarp savęs nebendrauja. Iš tikrųjų sunkoka bendrauti, tarkim, neseniai iš Rusijos atsikėlusiam žmogui, vos susikalbančiam ivritu, bet atsinešusiam savo baptistinę praktiką, ir tradicijoje išaugusiam asmeniui, kuris tų… Skaityti daugiau »
Prastai skaityta Jaakovo istorija. Iš tikrųjų tą apgavystę su palaiminimu sumanė motina, net sutikusi būti už tai prakeikta. Bet ne tai svarbu. Tora nieko nenuslepia, visos istorijos labai žmogiškos, matosi tikros aistros, visos dorybės ir niekšybės kaip vandens paviršiuje. Kikekvienas žmogus nešioja savyje viena ir kita, o pats išsivaduoti iš blogio negali be D-vo pagalbos.
Vardas Jaakovas (Ya‘aqōb) išaiškintas jau Pr 25:26. Hebrajiškai ‘āqēb – „kulnas”, veiksmažodis ‘āqab „jis laikėsi už kulno”, o vardas atitinka imperfektinę veiksmažodžio formą, t.y. ya‘aqōb „jis dabar yra/bus laikantis už kulno”.
Mažaraštis neįtaria, kur tęsiasi šių vardų istorija ir kur atkeliauja, nežino, kad tradicinai žydai kartais vadina krikščionis Esavo vaikais, o juo labiau nė įtarti neįtaria, kodėl musulmonai vadina Kristų… Esavo vardu!
lp
Rašinio adresatas supranta, kad nisanas – mėnesio pavadinimas. Protingesnis irgi supras ir „paguglins”, pvz., https://en.wikipedia.org/wiki/Nisan
Rašinys nėra skirtas mažaraščiams ateistams, galbūt net nežinantiems, kad žodis apaštalas yra internacionalizmas, toks pat, kaip ministras arba direktorius. Gal koks nors idiotas ir bando versti žodį „direktorius” „lietuviškai” – linkiu sėkmės!
lp
Atsakiau Pačiam II dalyje.
Kadangi Letas Palmaitis neapsieina be prieštaravimų, tai turiu jam keletą klausimų. Pažiūrėsime ant kiek sąžiningai Letas Palmaitis sugebės į tai atsakyti. Gerbiamas Letai, Kristus yra pasakęs, kad „Šėtonas yra MELO TĖVAS”. Jehovos liudytojai taip pat siekia, kad žmonės mažiau meluotų. Štai faktai iš jų samprotavimų šia tema:”Pačioje žmonijos istorijos pradžioje viešpatavo teisingumas. Niekas tiesos nekraipė ir neklastojo. Jehova, Kūrėjas, yra „tiesos Dievas“. Jo žodis — tiesa; Dievas negali meluoti ir melą bei melagius smerkia (Psalmyno 31:5, Brb; Jono 17:17; Titui 1:2). Kaip tad į pasaulį prasiskverbė netiesa? Jėzus Kristus kalbėdamas savo religiniams priešininkams, siekiantiems jį nužudyti, pasakė: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra… Skaityti daugiau »
Ačiū Letai už atsakymą. Iš tiesų atsakyme yra logikos, bet ar jame yra tiesos, atsakyti aš negaliu. Urantijos Knyga, būdama nedogmatiška ir esanti tikru Apreiškimu, nemenkina kitų religijų, nenurodo, koks pranašas ko nesakė, ji tik apreiškia tiesą, kas ką tikrai sakė. Tarp apreiškiamų Mozės pasisakymų nenurodoma, kad būtent jis, ar tuo labiau Viešpatis dvasia Mozei, perdavė tuos akis už akį ar dantis už dantį… Nemanau, kad Dievo pasiuntinys, o gal ir Jo apsireiškimas Mozei nurodė tą akis už akį ir dantis už dantį. Ne tame esmė. Laikai tuomet buvo dar labai tamsūs, dar daug barbarų buvo, o barbaras, nors kartais ir galėjo turėti pagoniškų bruožų, tokių kaip garbingas bei trokštantis ir garbės, ir garbinimo, bet iš esmės buvo gyvūnas dvasine… Skaityti daugiau »
Raigerdai, Letas negali tau atsakyti teisingai, nes jis nežino tiesos. Iš tiesų Jėzus tavo citatoje „„Jūsų tėvas — velnias” pasisakė taip: „Aš jums pareiškiu tą tiesą, kurią man rodo amžinasis Tėvas, tuo tarpu šitie apgautieji mokytojai stengiasi daryti tuos dalykus, kurių jie išmoko tiktai iš savo žemiškųjų tėvų. Ir kada jūs atsakote, kad Abraomas yra jūsų tėvas, tada aš jums iš tiesų sakau, kad, jeigu jūs būtumėte Abraomo vaikai, tai jūs norėtumėte atlikti Abraomo darbus. Kai kurie iš jūsų tikite manuoju mokymu, bet kiti stengiasi mane sunaikinti, nes aš jums pasakiau tą tiesą, kurią esu gavęs iš Dievo. Bet Abraomas su Dievo tiesa elgėsi ne taip. Aš suvokiu, jog kai kas iš jūsų yra pasiryžęs atlikti to nelabojo darbus. Jeigu… Skaityti daugiau »
Letas Plamaitis neigia Biblijos paaiškinimus ir patį Biblijos tekstą ir kontekstą apie Jokubą. Jokubas – apgavikas/sukčius tieks pagal Biblijoje esantį paaiškinimą tiek pagal Biblijos teksto kontekstą :„35 Bet tėvas atsakė : „ Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą“.(Esavas ) pratarė:„36 A r g i v e l t u i j i s b u v o p a v a d i n t a s Jokubu? Juk mane jis du kartus a p g a v o“. 27:35,36 „27,36 …Norint labiau sulietuvinti, galima būtų J o k ū b o vardą v e r s t i žodžiu S u k č i u s…, o jis mane apgavo- jis mane apsuko“, Išėjimo knyga 27:35,36, pusl.… Skaityti daugiau »
Apreiškime Jono matytas avinėlis Kristus turėjo septynis ragus ir septynias akis
pagal „Apreiškimas Jonui”- 5:6.
Kas netikit skaitykit Bibliją, apreiškimas Jonui 5:6 – Jono matytas Kristus raguotas, net su septyniais ragais.
Ateiste,
nesijaudink labai dėl Jono vizijų. Jos buvo viso labo tik žmogiškos. Yra pavojinga tiesiogiai žmogui apreiškinėti tiek dvasines tiesas, tiek dvasines vizijas. Ir Jonas yra gana geras to pavyzdys. Štai ką Apreiškimas rašo apie kai kurias Jonui apreikštas vizijas:
„Bet Jonas rašė būtent apie Salvingtoną: „Ir iš šio sosto liejosi žaibai ir griaustiniai, ir balsai” – visatos transliuojamos programos vietinėms sistemoms. Jis taip pat įsivaizdavo vietinės visatos reguliuojančius kontrolės tvarinius, būstinės pasaulio gyvuosius kompasus. Šitą reguliuojamąją kontrolę Nebadone atlieka Salvingtono keturi kontrolės tvariniai, kurie veikia visatos srovėmis ir kuriems sumaniai padeda pirmoji veikianti proto dvasia, intuicijos padėjėjas, „greito supratimo” dvasia. Bet šitų keturių tvarinių – pavadintų žvėrimis – pavaizdavimas, deja, buvo suterštas; jie yra neprilygstamo grožio ir nuostabios formos.”
„Brolis atėjo apgailingai” nėra vardo paaiškinimas, bet emocijų išraiška. Gal ir ateistai laikas nuo laiko apgaudinėja, ar ne? Tai kodėl nepasirenka sukčiaus niko? Prie niko labai tinka.
Aiškinant vardą netinka ir apgautojo replika. Vardas aiškinamas iš etimologijos, o ji pateikta jau pačiame tekste Pr 25:26 ir atitinka hebrajų kalbą. Gal pats nemoki reikšti minčių ir norėjai tik pasakyti, kad ne vardas yra „sukčius”, bet pats Jaakovas blogas? Bent tada Paties pozicija aiški, vardo reikšmė „ne prie ko”.
Visas Pradžios kontekstas daugiau paaiškina ir apie palaiminimo pakeitimo priežastį. Dar nepamiškime ir istorijos: Erodai buvo idumiečiai, o ateistų nekenčiamas JHS kilo nuo Jaakovo.
lp
Labai gerai, kad Letas Palmaitis atspausdino šiuos straipsnius, nes man ir anksčiau kilo įtarimas, kad krikščionybė yra pagimdyta dėl žydų tautos problemų, kurių jie nesugebėjo išspręsti savo viduje. Skaitant visus šituos gana laukinius santykius, labai nublanksta didinga Egipto kultūra. Iš kitos pusės paėmus, pradedi didžiuotis mūsų tautos istorija ir mūsų pagonybe. LDK buvo pavyzdys visai Europai dėl religinio pakantumo. Tie nepakantumo ir neapykantos debesys, atslinkę iš Egipto, Graikijos ir žlungančios Romos Imperijos, atslinko ir iki Lietuvos. Pirmieji, kas užsikrėtė šita neapykantos Bažnyčia (turiu omeny katalikybę) buvo lenkai. Tai persidavė į Lietuvą ir į Ukrainos žemes. O užėmus Maskvą, buvo pradėti terorizuoti ir provoslavai. Popiežiui neužteko Kryžiaus karų Europoje, kuriuos jis pralaimėjo, todėl prireikė išprievartauti rusus ir pradėti ten steigti katalikišką… Skaityti daugiau »
mūsuose tai žydais sudžiūvusius nosyje snaraglius vadina vaikai, klai ištraukia iš nosies su pirštuku.
Nėra čia jokių „straipsnių”, bet viena publikacija, skelbta dalimis. Visai neteigiu, neva krikščionybė atsirado dėl žydų nesugebėjimo spręsti savo problemų tarp savęs. Mano galva, Toroje ir Pranašuose visai aiškiai regimas galingos potencijos branduolys, kuris laiku išsprogo tiek krikščionybės, tiek islamo pavidalu. Jo esmė – būtent alternatyva pagoniškam panteizmui su jo santykine tiesa ir morale. Kad ir kokie skirtumai būtų tarp senovino Šventyklos judaizmo, halachinio rabiniško judaizmo, krikščionybės bei islamo, visur nugalėjo įsitikinimas, kad Tiesa yra Viena ir kad dorovės pamatas yra Pats Kūrėjas, anapus šio pasaulio esantis Asmuo, bet ne visuotinis gamtos Protas, pasireiškiantis įvairiais pavidalas. Čia yra takoskyra, o visi skirtumai, jei kitaip nesuprantate, tėra tik bandymas priartėti arčiau prie Tos Vienos Tiesos. Rašinyje bandyta atskleisti antisemitizmo ištakas Europoje,… Skaityti daugiau »
Cit.: ” Jo esmė – būtent alternatyva pagoniškam panteizmui su jo santykine tiesa ir morale.”
Galiu paklausti kur jūs čia matote alternatyvą jei pagonių ir žydų Dievas yra vienas ir tas pats El?
Tiesa visuomet yra santykinė kol ji nevisaapimanti, be to, net ir ta santykinė tiesa/-os turi būti asmeniškai atrastos, o ne išprotautos. Pasiekus Aukščiausiąją Tiesą tampama dievišku. Ar nors vienas žydas tapo dievišku? Ne, nepaisant potencialo. Kristus atėjo su dar aukštesne tiesa, tačiau ar nors viena krikščionis tapo dievišku? Ne. Tuomet ar tikrai problema religijos pasirinkime?
Ačiū už samprotavimus. Deja, nesu pajėgus viską aprėpti. Ką galėjau, tą pasakiau, Jūs supratote, o kad turite kitokią nuomonę, tai ginčai nieko nepakeis.