Dažnai adventistų skrajutėse (nurodant pravoslavišką Dekalogo įsakymų dėstymą kaip neva pirminį, nors pirmasis iš tikrųjų yra tik teiginys „Aš esu…“) skaitome, neva blogas „Konstantinas įsakymu perkėlė šeštadienį į sekmadienį“, tarytum Romos imperijoje kada nors būta „šeštadienio“ poilsio, o 321 m. Konstantino ediktas būtų reiškęs ką nors daugiau nei krikščionių karių ir tarnautojų atleidimą nuo darbo sekmadienį, kad dalyvautų Eucharistijoje. Šios publikacijos tikslas nėra remti adventizmą prieš katalikybę arba katalikybę prieš adventizmą. Pirmiausiai reikia susigaudyti istorijoje. Net ir daugelis mesijinių žydų painiojasi tarp dviejų šventimų, nors pirmiesiems krikščionims čia jokios problemos nė būti negalėjo: abudu yra susiję, bet atskiri šventimai!
Įprasta katechetinė katalikų formulė tikrai yra „Sekmadienį švęsk“, bet tai ne citata iš Šventojo Rašto, bet derinimas prie Bažnyčios įsakymų. Oficialus Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK) pateikia Iš 20:2–17 bei Įst 5:6–21 vertimą, kuris atitinka hebrajiško originalo „Atmink Ramybės dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk savo darbus, o septintoji diena – Ramybė [, skirta] tavo D-vui“. Ramybė hebrajiškai yra šabbāt (joks šab „šabas“), iš kur ir Sabbath, sabata, subata tt. visose pasaulio kalbose, išskyrus lietuvių.
Taigi reikalaujama švęsti septintąją savaitės dieną, o lietuviškai sekmas ir septintas yra tas pats žodis. Tik deja, dėl tos dienos visas dienų skaičiavimas pastumtas diena atgal: mūsų „sekmadienis“ iš tikrųjų yra pirmadienis, kaip tebėra Graikijoje bei daugelyje Rytų krikščionybės kraštų (pvz., Gruzijoje ar Armėnijoje), jau neminint šaltinio – žydų kalendoriaus. Vakarų kultūroje tokio skaičiavimo nėra, ten išliko pagoniški dienų pavadinimai (mūsų sekmadienis yra saulės diena, pirmadienis – mėnulio diena ir pan.). Jei kam naujiena, tegu paima Evangeliją ir paskaito, kad moterys nuėjo prie Kapo pirmąją savaitės dieną, bet rado Kapą tuščią. Kaip žinia, Kristus prisikėlė tos (pirmosios savaitės dienos, mūsų neteisingai vadinamos sekmadieniu) pradžioje.
Kokiu pagrindu krikščionys nebešvenčia septintosios savaitės dienos, bet švenčia pirmąją, paaiškina KBK 2174–2175, o čia noriu šiek tiek sustoti ties kanoninio dienų pakeitimo istorija. Tikrai tai buvo ne Konstantino kompetencija.
Šventimas pirmąją savaitės dieną įgavo pirmąjį įstatyminį pagrindą nuo 384 m. Laodikėjos bažnytinio sinodo, t.y. 59 metai po Pirmojo Nikėjos susirinkimo. Iki tol laikytasi dar Judėjos Bažnyčios tradicijos laužyti duoną (švęsti Eucharistiją) per Šabato hãvdalą – Ramybės dienos atskyrimą (havdalà „reiškia atskyrimą“) nuo paprastų dienų, t.y. pirmosios savaitės dienos (sekmadienio) pradžioje. Havdala vyksta po saulėlydžio, kada imama skaičiuoti naują dieną, o juk būtent tada ir prisikėlė Kristus. Etiopijos Bažnyčia ir dabar laikosi Šabato ramybės, bet kitą dieną (sekmadienį) švenčia eucharistinį susirinkimą.
Romėnų–žydų karų metu pagonių valdžia nedarė skirtumo tarp nežydų kilmės krikščionių ir žydų, todėl laikytis žydų „papročių“ darėsi vis pavojingiau (ypač pačioje Romoje ir Aleksandrijoje), o 117 m. Adrianas visai uždraudė bet kokias žydų apeigas. Nežydų kilmės krikščionims buvo saugiau laikytis nuomonės, kad Eucharistija pirmąją savaitės dieną svarbiau už Ramybės dieną, todėl „sekmadienio“ šventimas paplito vakarinėje imperijos dalyje dar karų metu (rytinėje dalyje ypatingas „šeštadienio“ statusas išlieka stačiatikybėje ir po šiai dienai). Ne vien Romos piliečiai pagonys, bet ir krikščionys laikė sukilusius žydus priešais. Kita vertus, dėl to paties karo nekrikščioniškoji žydų dauguma vis labiau suvokė žydus krikščionis kaip kolaborantus, bet jau tikrai priešus po Romoje įvestos krikščionybės, kuri tęsė tą pačią žydų persekiojimo politiką.
Kol imperija dar buvo pagoniška, o krikščionys persekiojami joje būtent už tai, dėl ko kilo ir romėnų–žydų karai (už atsisakymą aukoti pagoniškas aukas), tarp nežydų krikščionybės ir žydų religijos apskritai (krikščioniškos ar ne) dar nebuvo prarajos. Kas kita – po 325 m. Nikėjos Susirinkimo, kuriame Konstantino laišku buvo pasmerkta visa žydų tauta be jokių išimčių net neminimiems krikščionims (pamiršta net ir pirmoji Bažnyčia). Tai ir suprantama – nuo pat I amžiaus perrašinėjimu platintos Evangelijos iki IV amžiaus jau buvo stichiškai pritaikytos prie daugumos nežydų supratimo ir nuotaikų, o Jono Evangelija įgavo tikrai antižydišką pavidalą (joje beveik visi žydų paminėjimai yra apibendrinamojo neigiamo pobūdžio, pašalinis skaitytojas net ne iš karto suvoks, kad Kristus ir mokiniai galėjo būti žydai!) Todėl darėsi aktualu pagaliau ir formaliai nutraukti 325 m. Nikėjoje paskelbtos naujos imperinės religijos ryšius su imperijai pasipriešinusiu „žydiškumu“. Lemiamas žingsnis šia linkme ir padarytas Laodikėjoje.
383/384 m. Laodikėjoje sušauktas susirinkimas buvo lokalinis 37 vyskupų sinodas. Jis iš esmės sustiprino dar I a. gimusią naujos, nežydų krikščionybės raidos kryptį, įteisintą (tada dar nepakrikštyto) imperatoriaus Konstantino vadovautame Pirmajame Nikėjos Susirinkime 325 m. Du iš Laodikėjos sinodo paskelbtų kanonų turėjo nepaprastą reikšmę: 29-asis, uždraudęs tą iš 10 D-vo įsakymų, kuris naujai nežydų bažnyčiai atrodė labiausiai žydiškas (mat Evangelijose Kristus „žydų“ kaltinamas už Šabato pažeidimą), ir (jei ne vėliau pridėtas) 60-asis, apibrėžęs Šventojo Rašto kanoną.
29-asis kanonas skelbia:
Krikščionys neturi žydauti ilsėdamiesi per šabatus, bet tą dieną privalo dirbti, geriau tegu garbina Viešpaties dieną,
kurią, jei jie gali, tegu ilsisi kaip krikščionys.
Tačiau jei kurie nors išaiškės žydaujant, tebūnie tokiems anatema nuo Kristaus!
Šis sprendimas nuosekliai pratęsia Konstantino prakeikimą žydų tautai jo laiške 325 m. Nikėjos susirinkimui. Viso to tikslas – tapti visiškai atskirtiems nuo pirminės apaštalinės žydų Bažnyčios ir pakeisti ją nežydų bažnyčia (o praktiškai – „mesijine“ konstantinine Romos imperija), neva perėmusia žydų išrinktumą.
Vėliau Dekalogo pakeitimas Romos Katalikų Bažnyčios jau post factum aiškinamas kaip laikymasis D-vo įsakymo, tik perkelto iš 7-osios į 1-ąją savaitės dieną (sekmadienį) prisimenant Kristaus Prisikėlimą ir tuo pačiu – pasaulio perkūrimą naujai.
Šios traktuotės pradžia pasirodo Konstantinopolio kanauninko Teodoro Balsamono (tarta Valsamon, XII a.) raštuose, neva 29-asis kanonas įvedė poilsį kitą – 1-ąją savaitės dieną (Viešpaties dieną): „tą dieną jie TURI susilaikyti nuo fizinio darbo ir eiti į bažnyčią“.
Tai melas, to nereikalaujama, nes kanonas teigia „geriau“ ir (kaip pats Balsamonas toliau ir nurodo) „jei jie gali“, bet ne „turi“: mat anatema buvo daug svarbesnė už įsakytą poilsį. D-vo ĮSAKYMO nebėra!
Pastebėjus klaidą, po II Vatikano susirinkimo prisiminta senovinė mintis dėl Pirmosios Kūrimo dienos perėjimo į eschatologinę Aštuntąją dieną, o tai atgaivina Amžinosios Aštuntosios Poilsio dienos koncepciją, aptinkamą tiek ankstyvojoje krikščionių patristikoje (plg. Barnabo laišką, 15) ir Talmude (Sanhedrin 97a).
Teologai, kurie tebebando „taisyti“ situaciją, aiškina, kad Kristui įvykdžius Įstatymą, pastarasis neteko galios, o po Prisikėlimo viskas kuriama iš naujo. Tai savo ruožtu melas jau pagal Mt 5:17–18:
Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol [gr. héōs] dangus ir žemė nepraeis, nė viena jota ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol [gr. héōs, Č. Kavaliausko praleista] visa išsipildys (héōs ’àn pánta génētai). Net du kartus pabrėžta kol!
Todėl ‘visa’ čia reiškia laukiamą Kristaus atėjimą, plg. Apr 21:5: Štai aš VISĄ darau nauja! Taip pat Apr 22:7,12: Štai Aš ateinu greit! Kitaip kokią prasmę turėtų pasakymas „kol dangus ir žemė nepraeis“?
Būtent „todėl D-vo tautai dar lieka šabatavimas“ (Hebr 4:9). Tai nėra nei iš visų jėgų iškraipoma „D-vo tautõs dar laukia šabãto [liet. „šabo“] poilsis“, nei „palieka sekmadienio poilsis“: čia nieko neapgausi, nes graikiškai yra juodu ant balto σαββατισμός, lotyniškai sabbatismus, o tai ir yra „šabatavimas“.
Ir kaip gali būti kitaip, jei ne tik Mozės Įstatymas pagrindžia 7-osios dienos poilsį D-vo poilsiu visą amžinybę anksčiau už paties Abraomo, žydų ir Mozės Įstatymo atsiradimą, bet Viešpats JHS Pats aiškiai nurodo Šabato šventumą žodžiais apie laiką JAU PO ATPIRKIMO: Melskitės, kad jūsų pabėgimas nebūtų žiemą arba per Šabatą (Mt 24:20) – šį „eretinį“ žodį kažkoks „antižydaujantis“ graikas įsigudrino ištrinti iš Marko Evangelijos 13:18 tikriausiai romėnų–žydų karų bei žydų sukilimų 115–117 ir 132–135 metais, kada žydai jau tapo „visų žmonių priešais“ (1 Tes 2:15).
Pagaliau, kaip sako Ješaja (Izaijas) 40:28, „Argi tu nežinai, ar nesi girdėjęs, kad –VARDAS– yra Amžinasis D-vas? Visų žemės galų Kūrėjas nei nusilpsta, nei pavargsta.“ Tad jei kas nori atrasti D-vo poilsį „po visų darbų, kuriuos Jis buvo padaręs“ (Pr 2:2), tegu tad pamąsto apie JHS poilsį Kape Šabato Dieną po visų Atpirkimo darbų, kuriuos Jis buvo padaręs!
Laodikėjos Sinodo pasikėsinimas į vieną iš pirmos eilės, t.y. svarbiausių D-vo Įsakymų, tuo pačiu yra ir pasikėsinimas į visus 10 D-vo Įsakymų, kurie iki šiol tebėra pripažinti visuose iš begalės 325 m. įkurtos Bažnyčios dabartinių atsišakojimų. Iš tikrųjų, kada viename iš įsakymų atsiranda „geriau“ ir „jei gali“, tai tas pats galioja ir visiems: neturėk kitų dievų, jei gali, negamink stabų, jei gali, neminėk D-vo vardo be reikalo, jei gali, gerbk savo tėvą ir motiną, jei gali, nežudyk, jei gali, nepaleistuvauk, jei gali, nevok, jei gali, neliudyk melagingai, jei gali, negeisk kas ne tavo, jei gali. Kodėl būtent Šabatas turi būti išimtis?
Tačiau Pats Viešpats JHS įtvirtina 10 D-vo Įsakymų, nors ir nemini pradinių, kurie buvo aiškūs kiekvienam žydui, be to, pridėdamas ir Kun 19:18, nes turbūt būtent į tuos įsakymus visada kreipė dėmesį Jo paklausęs turtingas jaunuolis: Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų /…/ Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk melagingai, gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk savo artimą kaip pats save (Mt 19:17–19).
Nei Evangelijoje ar Apaštalų darbuose bei laiškuose niekur nepanaikinamas Ramybės dienos šventimas, kaip nei Išėjimo, nei Kunigų, nei Pakartoto Įstatymo knygose D-vo neįsakoma švęsti „sekmadienio“ (pirmosios savaitės dienos), kaip neįsakoma švęsti nei Kalėdų, nei Prisikėlimo (krikščioniškų Velykų), nes tada nei Mesijas nebuvo atėjęs, nei prisikėlęs dar nebuvo, o Velykos ir „sekmadienis“ juk yra tas pats! O jei krikščionis nešvenčia Prisikėlimo, koks jis krikščionis? Kita vertus, kuo laikymasis Ramybės Paties D-vo nustatytą ir niekur neatšauktą dieną trukdo kitą dieną kitaip švęsti Prisikėlimą, kaip Amžinosios Ramybės pažadą ir įvykdymą?
Taigi, ar KBK palaiko 29-ojo Laodikėjos kanono anatemą ar nebe? Bent joks draudimas KBK nedėstomas: 2175 pateikiama 110 m. šv. Ignoto Antiochiečio citata (be jokios anatemos), neva nebešvęsdami Šabato, bet švęsdami Viešpaties dieną žmonės sulaukė naujos vilties, nors ne vien Judėjos Bažnyčia, bet net ir pats Paulius šventė Šabatą (nekeliavo ir bent kalbėjo sinagogose) ir kitas šventes (jau bent Palapinių, nes pats siuvo palapines!).