Pastaruoju metu masiškai renkami parašai lietuvių kalbos valstybiniam statusui apginti, o bandymai įvesti į pavardžių rašymą raidę „w“ siejami su lenkų geopolitine kova, siekiančia sulenkinti Lietuvą. Kad tikrinių vardų lenkinimo tradicija Lenkijoje yra sena, neverta nė ginčytis. Tik faktas, kad per kovas su lenkinimu lietuvybė tik stiprėjo, bet per bendravimą su Rytų kaimynu keitėsi iš vidaus.
Tačiau daugelio dabarties įvykių priežastys glūdi anaiptol ne praeityje apskritai ir ne sovietinėje praeityje konkrečiai. Vis ryškesni naujosios diktatūros požymiai ir tai toli gražu ne vien Lietuvos tikrovė. Tokių pasikėsinimo į asmens ir sąžinės laisvę faktų globalizuojamoje Vakarų visuomenėje, į kurią jau integruota ir Lietuva, vis daugėja. Tačiau nuosprendis JAV pareigūnei Kim Davis už tai, kad ji išdrįso laikytis sąžinės reikalavimo elgtis pagal Kūrėjo, bet ne žmonių įstatymus, yra tikrai ribinis. Ir visai nesvarbu, ar tas nuosprendis bus atšauktas ar ne, jis jau parodė, kad grįžtame į pagoniškos Romos krikščionių persekiojimus (tada irgi viešpatavo tolerancija ir kultų laisvė, bet iš krikščionių reikalauta „tik“ vieno – laikytis įstatymų: aukoti įstatymines aukas imperatoriui).
Deja, Kim Davis atveju nesulaukėme jokios Vatikano reakcijos. Ar tai reiškia, kad krikščioniui, kurio visuomeninė pareiga neva esanti dalyvauti rinkimuose, o tuo pačiu – ir paklusti jų rezultatams, svarbiau laikytis demokratinių įstatymų nei Kūrėjo įstatymų, nes gal jau Pats Kūrėjas „padarė pažangą“ ir dabar tapo demokratu? Net sutinka, kad pasitikėjimas Juo – visiems laikams jau nebe viešas, bet tik „privatus reikalas“: pirma vykdyk valstybės įstatymą! Todėl ar ne laikas atšaukti, pavyzdžiui, Eufemijos (303 m.) šventumą, nes atsisakė aukoti pagonišką auką, arba šv. Perpetujos (203 m.) šventumą, kuriai geras prokuratorius nuoširdžiai siūlė pamąstyti apie savo vaiką bei seną tėvą ir paaukoti įstatyminę auką? Panašus siūlymas buvo pateiktas ir šv. Justinui bei jo mokiniams (165 m.), kurie irgi nepakluso teisėtam valstybės reikalavimui ir kuriems irgi pats laikas atimti šventumo statusą! Juk svarbu, kad mes visi rūpintumės visų mūsų namais – gamta ir nesidaugintume kaip triušiai, o net ir tos pačios lyties sugyvenančios poros būtų gerbtinos, kai augina (juvenalinės justicijos iš „neteisingų“ šeimų atimtus) vaikus!
Prievartinis laisvės ribojimas ėmė ryškėti Džordžui Bushui Vyresniajam paskelbus apie įvedamą Naująją Pasaulio Tvarką ir kilus „islamo terorizmo“ isterijai, kurios rezultatas – Europos Parlamento elektroninės kontrolės direktyva EP 2006/24/EC. Nenorėję totalinės elektroninės kontrolės graikai išėjo į masinius protesto mitingus reikalauti teisės norintiesiems ne biometrinių, bet normalių tradicinių pasų be lustų. Ir jie laimėjo! Šią graikų kovą, milijonus surinktų parašų palaikė Graikų ortodoksų bažnyčios vyskupai.
Bandymai kreiptis į Šventąjį Tėvą norint gauti Šventojo Sosto nuomonę dėl biometrinių pasų su įtartinais kodais ir dėl Graikijos vyskupų pozicijos liko be atsakymo, bet aplinkiniais keliais pasiekė arkivysk. G. Grušo frazė „mes apie tai seniausiai diskutavome JAV“. Ir kas? Kokie rezultatai?
Ryškų skirtumą nuo katalikų ganytojų parodė ir Ukrainos pravoslavai. Nors „pasų“ klausimą Rada išsprendė prieš daugumos tikinčiųjų valią (būta masinių demonstracijų prieš „sunumeravimą“), praktiškai jie dar nėra visuotinai privalomi. Užtat dvasininkija labai aktyviai rėmė Maidaną, į kurį ukrainiečiai išeidavo jau rizikuodami savo gyvybe.
Lietuvoje, deja, kovotojų nedaug, „mėgstamiausi“ protesto būdai yra peticijos ir „rinkiminė kova“, neperžengianti sistemos nustatytų ribų.
Net ir Eglės Kusaitės gynėjai nesuvokia, kad tokio tipo „pamaištavimai“, kol jie yra tik tam tikro laipsnio, sistemai yra net naudingi – rodo, jog esama „demokratinių laisvių“, nors E. Kusaitės atvejis pergale nevadintinas, atvirkščiai, sistema rado būdą, kaip išvengti būtinybės pripažinti savo pralaimėjimą – Eglei palikti keli kaltinimai, joks teismas neįvardijo, kad byla sufabrikuota, persekiojimo iniciatoriams baudžiamosios bylos neiškeltos. Visa pergalė – Eglei tik „aukščiausiąja malone“ „dovanota“ neva teisėta bausmė už pasikėsinimą į prokurorų autoritetą (panašiai policinė sistema „laimėjo“ nubaudusi taikius protestuotojus prieš Garliavos smurtą, tebepersekiodama net liudytojus ar referendumo dėl žemės parašų rinkikus).
Todėl:
1) sistemos leistose ribose kovodami dėl neva „lietuviško“ „paso“ atitikimo „valstybinės kalbos statuso“, protestuotojai iš tikrųjų pateisina ir savo parašais legitimuoja šį tarpvalstybinio asmens sekimo dokumentą kaip neva autentišką nacionalinį pasą ir taip prisideda prie Lietuvos suvereniteto, asmens pilietinių ir sąžinės laisvių likvidavimo:
a) akivaizdu, kad „pasas“, naudojamas visiems „piliečio“ duomenims perkelti į anapus Lietuvos esančius Lietuvai nepasiekiamus resursus, yra svetimas įrankis, pavojingas nacionaliniam saugumui (ypač karo atveju, kada modernios technologijos jau dabar leidžia tiksliai lokalizuoti taikinį, turintį elektroniškai atpažįstamą lustą);
b) tarnauja visapusiškai asmens kontrolei, kurios tolesnis loginis žingsnis – „paso“ subendrinimas su jau ir dabar kiekvienam privaloma banko kortele (taip bankai ima vykdyti jiems nebūdingą represinę funkciją); panaikinus atsiskaitymą grynaisiais„pilietis“ bus padarytas visiškai priklausomas nuo bankų policinės savivalės;
c) ši be jokio referendumo ar aptarimo diktatoriškai primesta praktika paneigia ir tikinčiųjų sąžinės laisvę, nes gundydama akivaizdžiais kasdienius patogumus mainais už Kristaus laisvę, pastato valdžios suverenitetą besąlygiškai aukščiau D-vo suvereniteto, t.y. jau verčia tikintįjį išsižadėti Kristaus – plg. Apr 14, 9–10 (ir Apr 20, 4). Net nereikia jokio kito „oficialaus žodinio“ (į kurį linkčioja kapituliavę krikščionys) išsižadėjimo: žengusieji į kapituliacijos taką nebeturės jėgų grįžti, nes jie jau pasirinko vergo patogumus ir atmetė Kristaus laisvę.
2) Todėl tiek daug dėmesio skiriant dirbtinai išpučiamai pasekminei problemai pridengiama tikroji – priežastinė – problema ir taip tik įtvirtinama neva „lietuviško“ neva „paso“ apgaulė. Panašiai kaip šuo, kurio „labui“ yra implantuojamas lustas, šitoks „šuns pasas“ neturi „savininko“: atstovaudamas Antikristui jis pats yra turėtojui tikras savininkas. Toliau vergas veikia jau kaip priedas prie savo sunumeruotų elektroninių pančių.
Štai kodėl siūlyčiau pamąstyti apie esminį reikalavimą – remiantis graikišku precedentu reikalauti teisės grąžinti Lietuvoje galiojančius tradicinius nebiometrinius pasus be elektroninio lusto. Bent tiems, kurie to norėtų. Tai būtų veiksminga pradžia ribojant visuotinį sekimą.
Letas Palmaitis
Kaunas 2015 09 05
P.S. Kviečiu atsiliepti visus, kurie norėtų palaikyti tokią iniciatyvą. Parašus, nurodant telefoną ar kokį nors (elektroninį ar paprastą adresą), pageidautina – ir profesiją, siūlyčiau siųsti el. pašto adresu letasp@gmail.com.