Pirmąją dalį skaitykite ČIA.
Kas kieno brolis?
Šis pavadinimas, kurį ėmė lydėti gana pagrįsti atsiprašymai, – pavėluotas prieštaravimas imperatoriui Konstantinui, 325 m. paskelbusiam visą žydų tautą niekšais ir D-važudžiais (nė vienas iš Nikėjos susirinkimo vyskupų ne tik nepaprieštaravo, bet visi amžiams į priekį pritarė!)
Pavadinimas vyresniaisiais broliais, kartu skelbiant žydų tautos nekaltumą dėl Nukryžiavimo, sukėlė natūralų pasipiktinimą tarp pačių tradicinio rabiniško tikėjimo žydų:
– Kaip? Po tiek šimtmečių persekiojant, varinėjant iš šalies į šalį, apiplėšiant ir žudant, pagaliau „nekalti“? Tai gal dabar dėkoti ir džiaugtis? Kita vertus, jei nekalti, tai nustokite melstis už mūsų atsivertimą!
Iki Benedikto XVI ir buvo nustota: mat, dabar Išganytojo Asmuo jau nebereikalingas Išganymui, „žydai turi savo kelią“ (kaip ir budistai?) Kame tad krikščionybės esmė, kuri daro ją krikščionybe?
Panašu, kad atsisakiusi nuo esminės doktrinos, katalikų vadovybė pati išstatė pajuokai ir save, ir savo istoriją.
Beje, dėl nesusipratimo mūrų: rabiniškas judaizmas niekad neatsiribojo nuo atnašavimų D-vui už pasaulio tautas, į tai išpuikę pagonys romėnai, be abejo, žiūrėjo su panieka, kaip, pvz., Tacitas tiek į žydus apskritai, tiek į krikščionis – kaip į žydų sektą.
„Nostra aetate“ nekompetencija akivaizdi vien iš rabiniško judaizmo tapatinimo su Šventyklos religija, iš kurios, autorių nuomone, kilo krikščionybė. Tačiau tokiu atveju, krikščionys ne jaunesnieji broliai, bet vaikai. Buvau be galo nustebintas, kada prieš kelerius metus vienas kunigas išreiškė įsitikinimą, neva per Pesachą dabartiniai tradicinio tikėjimo žydai „valgo avinėlį“. Jei kunigų paruošimas toks, kad nedėstoma reali istorija, galbūt ir pati katalikų vadovybė ne ką geriau susigaudo?
Daug arčiau prie tiesos yra pasakymai, kad tiek krikščionybė, tiek rabiniškas judaizmas, kaip dvi išbaigtos religijos, susiformavo po Šventyklos sugriovimo. Tokiu atveju, krikščionys ir rabiniški judėjai – to paties lygio broliai.
Tiesa vis dėlto sudėtingesnė. Konstantininė krikščionybė, iš kurios kilusi visa istorinė krikščionybė su visomis erezijomis, reformomis, konfesijomis ir sektomis, pretenduoja vadintis apaštaline, t.y. būti kilusi iš Šventyklos religijos per apaštalinės žydų krikščionybės tarpsnį.
Bažnyčios istoriko Eusebijaus teigimu, Jeruzalėje būta vietinių krikščionių žydų vyskupų (pirmasis – Jaakovas, paskutinysis, penkioliktasis, – Jehūda) iki pat 135 m., kada sutriuškinęs Bar-Kochbos sukilimą, imperatorius Adrianas išvarė visus žydus iš Jeruzalės.
Tolesnis Judėjos bažnyčios likimas nežinomas. Jos vietoje formavosi jau krikščionių kolonistų bendruomenė, kuriems vadovavo daugiausiai graikų kilmės vyskupai. Turint galvoje senus etninius konfliktus tarp žydų ir graikų kolonistų buvusios žydų valstybės teritorijoje, taip pat mažesnį skaičių žydų krikščionių, kurie tapo tiek romėnų bei graikų, tiek pačių žydų daugumos priešiškumo objektu, nesunku suprasti, kad daugelis jų buvo priversti bėgti į Siriją bei Arabiją, kur vėliau asimiliavosi tarp vietos krikščionių, o nuo pirminės jų bendruomenės liko visaip interpretuojamų ebionitų vardas. Šiuo atveju būtent jie ir būtų „vyresnieji broliai“ konstantininiams krikščionims, jei ne „dėdės“, nes savo kilme broliavosi su juos atmetusiais rabiniškais žydais, be to, jau greičiau kaip pastarųjų „pusbroliai“, nes rabiniškieji tuo metu jau nebeatstovavo visiems žydams nekrikščionims, jau spėję atmesti ir ryšiais su romėnais susikompromitavusius sadukėjus (buvusį elitą – istorijos eigoje sadukėjai pavirto karaimais, t.y. pirminiais – ne tais antriniais pusiau tiurkais Krymo-Lietuvos-Lenkijos), žr. Google Birkat HaMinīm – eretikų „palaiminimą“ Amidoje.
O kaip tuos ebionitus, Apaštalinės bažnyčios likučius, vertino krikščionys graikai? Ogi už akių paskelbė juos eretikais ir nebėr problemos!
Deja, evangelinių tekstų nagrinėjimas atskleidžia didžiulį grynai graikiškos redakcijos (ir net kūrybos) sluoksnį, liudijantį visai nepriklausomą konstantininės krikščionybės susidarymą tarp Judėjai priešiškų graikų antisemitų maždaug visų trijų Romos-Judėjos karų (66–73, 115–117, 132–135) laikotarpiu. Tarp pirmosios apaštalinės žydų krikščionybės ir konstantininės graikų nesimato jokio tikybinio perimamumo:
Judėjos bažnyčia, kaip akivaizdu vien iš Apaštalų darbų, vykdė Toros Įstatymą, laikė Kristų pagal Iz 53 ir Dan 9:26 išpranašautu žydų Mesiju (Karaliumi), pasiaukojusiu už Savo tautą ir atvėrusių kitoms tautoms Išganymo kelią. Ji nesvarstė šventvagiškai D-vo „sudėties“ – neturėjo jokio poreikio užsiimti filosofiniu neriboto D-vo ribojimu (neskaičiavo „Asmenų“), bet kreipė visą dėmesį į etinę krikščionybės pusę, kuri pilnai atskleista Kalno pamokslu.
Graikams, priešingai, Vienas D-vas Kūrėjas buvo tas pats visai konkrečiai apibrėžtas (vadinasi, ribotas) Dzeusas–Dievpater (Jupiter), iš kurio buvo atimta pagoniška mitologija ir Kuris buvo padarytas ne kitų dievų gimdytoju, bet Kūrėju, tačiau, kaip ir Jo sukurtieji angelai (buvusysis Apolonas, Merkurijus ir visa kompanija), skyrėsi nuo jų tik didesne galia, o tie kūriniai, kaip ir Kūrėjas, irgi buvo konkrečiai riboti, skirdamiesi nuo Kūrėjo tik kažkokia kitokia savo „dvasine“ (iš „labai plonos materijos“) „substancija“. Dabar pagalvokime, kaip šioje schemoje galėjo būti suvoktas D-vo Sūnus? Ar ne čia begalinio „Asmenų santykių“ teoretizavimo ištakos?
Be to, graikams rūpėjo priešpastatyti gerą Kristaus naujieną „ydingiems“ politinių priešų žydų „papročiams“. Visiškai judaizmo neišmanęs Markionas (lot. Marcion) pagarsėjo vadindamas Toros D-vą antriniu piktybišku Demiurgu, Kristaus mokslą – nesuderinamu su Įstatymu, o pranašų skelbtą Mesiją – antikristu. Laimei, daugelis Bažnyčios tėvų suprato, kad be „Senojo Testamento“ Naujasis pakimba ore neturėdamas jokio pagrindimo, išskyrus eilinį graikišką filosofavimą, tačiau visų tėvų pažiūros, nuo Justino Filosofo iki Jono Auksaburnio, buvo giliai antisemitinės (norintieji be vargo ras vieno ir kito pasisakymus internete). Būtent ketvirtojoje, Jono Evangelijoje, J-šūa nuosekliausiai padarytas pagrindu, kuriuo 325 m. imperatorius Konstantinas galutinai pasmerkė sukilusią prieš imperiją žydų tautą, kaip Paties D-vo priešus, šitaip paskelbdamas jai visos būsimos Vakarų civilizacijos totalinį pasaulinį karą.
Akivaizdu, kad šios Evangelijos, kaip pamatinio ideologinio antisemitizmo dokumento autorius, negali būti tas pats Jochananas, kuris parašė Eusebijui ir visai graikų draugei nepriimtiną, todėl ilgai laikytą apokrifu „prožydišką“ Apreiškimą. Tikram Jochananui greičiausiai priklauso ne vėliau prikurtas evangelinio pasakojimo tekstas, bet pirminis Kristaus pasakymų (Logijų) rinkinys, kuriame nebent tik buvo nurodytos vieno kito pasakymo aplinkybes. Juk visas likęs tekstas toks, kad patekęs pašaliniam asmeniui į rankas, sudaro įspūdį, tarytum nei Kristus, nei Jo mokiniai ne žydai („Jono mokiniai susiginčijo su vienu žydu“), o kaip ir kam jie iš viso atsirado žydų žemėje, lieka neaišku, nes žydai visur minimi bendru neigiamu žodžiu (kaip ir malant į vieną krūvą sadukėjus ir farisiejus).
Bet ir sinoptinėse Evangelijose pasitaiko antižydiškai dubliuotų siužetų arba įtartinų įvykių, pvz., mirusio Naino jaunuolio (išnešamo karste!!!) prikėlimas, o juk tai didžiulės svarbos įvykis – kodėl jo nėra kitose Evangelijose, bet tik pas vieną Luką? Tad ar pats Lukas tai parašė? Markas, spėjamas Petro mokinys, tikriausiai surašė savo Evangeliją Romoje, jau prieš tai Antiochijoje sudaryto hebrajiško Mato originalo sutrumpinto vertimo į aramėjų kalbą pagrindu. Šioje Evangelijoje Mato tekstas ne tik sutrumpintas ir papildytas abejotinomis (dažnai adopcionistinės pakraipos) „detalėmis“, bet pasižymi ir pasakymo „Israelio D-vas“ išmetimu bei žodžio „Šabatas“ išmetimu iš Kristaus pasakymo „Melskitės, kad jūsų pabėgimas neatsitiktų žiemą arba per Šabatą“ (čia Kristus perspėja, kad išgirdus apie artėjantį karą, Jo pasekėjams reikia nesikišti ir nedelsiant pasišalinti, kad netektų bėgti žiemos metu arba per draudžiamą ką nors veikti Šabatą).
Visos Evangelijos buvo platinamos be paliovos perrašinėjant, perrašinėtojams veliant klaidas, pakeičiant žodžius, įrašinėjant savo aiškinimus ir net iškraipant prasmę. Mato Evangelijoje Kristus siūlo mokiniams sulaužyti vieną pamatinių Įstatymo reikalavimų, atskiriantį žydus nuo visų kitų tautų – draudimą gerti kraują, neva duodamas jiems gerti Savo Kraują vyno pavidalu (Jo autentiški žodžiai išliko 1Kor 11:25 ir Lk 22:20, Taurei reiškiant Kančią), o Jono Evangelijoje šis pagal analogiją su Mt 26:26 neišmanėlio graiko Mt 26:27 pataisytas sakinys jau pavirsta intarpais „ir geria Mano Kraują“ (6:54), „Mano Kraujas tikrai yra gėrimas“ (6:55 – laimei, išliko originalus sakinys be intarpo Kembridžo V a. ir Paryžiaus VI a. rankraščiuose!), „ir geriantis Mano Kraują“ (6:56 – laimei, išliko gale pridėtas visas originalus sakinys be intarpo tuose pačiuose rankraščiuose!) Įrodymo nereikia ieškoti: Jochanano falsifikatorių „žydai“ stebisi dėl pasakymo, kuris niekaip nesikerta su Įstatymu: „Kaip jis gali duoti mums valgyti savo kūną?“, bet kažkodėl nepastebi Įstatymo paniekinimo (Kun 7:26–27), už kurį J-šūa priešams būtų geriausia proga prisiminti užmušimą akmenimis. Ogi ne, progą nemokšiškai praleido patys graikai, nes jų sugalvoti „žydai“ net nesureaguoja!
Išvardytų faktų pakanka suprasti, kad iki 325 m. formuota ir 325 m. Romos imperijoje oficialiai įteisinta religija nebuvo jokia apaštalinė, bet buvo tokia pat nauja, kaip VII a. iškilęs islamas, jau neminint visõs tolesnės dogminės jos raidos. Todėl jokie „vyresnieji broliai“ nė iš tolo niekad neturėjo su ja nieko bendro, nei ji kada nors ką nors bendro turėjo su kokiais nors „vyresniaisiais broliais“.
O jeigu jau taip norisi nustatyti jos tikrą įpėdininystę, užtenka ir to, kad romėnams sugriovus Šventyklą 70 m., pagonių imperatorius Vespasianas pareikalavo, kad D-vo įsakytą Šventyklos išlaikymui pusės šekelio (1 didrachmos) mokestį žydai tebemokėtų velnio Jupiterio šventyklai Romoje, bet 1342 m. šią patyčią (fiscus judaicus) iš naujo uždėjo visiems žydams vokiečių imperatorius Liudvikas IV Bavarietis, kaip teisėtas pagoniško imperatoriaus paveldėtojas. Jis akivaizdžiai nelaikė savęs kažkokio žydų Karaliaus (Kristaus) paveldėtoju, jam (kaip ir Konstantinui) Kristaus Karalystė buvo antraeilės reikšmės neaiškumas kažkur po mirties Danguje, t.y. „ne šio pasaulio“ (šie žodžiai tikriausiai buvo pasakyti Pilatui, priešpastant būsimą tobulą žemišką pasaulį esamajam, tačiau gali būti ir eilinė graikų interpoliacija, demonstravusi visišką lojalumą šio pasaulio romėnų karalystei).
Taigi aiškiai matome, kas kieno tėvas ir brolis.
Post scriptum
Kad tam tikri komentatoriai per daug nedžiūgautų dėl mano tariamos apostazijos, paaiškinu, kad išdėstytos išvados atitinka visa, kas rašyta ir anksčiau, įskaitant svetainę www.messianic.lt, kurioje pabrėžta tradicinės krikščionybės galia individualiam išganymui (žr. Vladimiro Solovjovo nuomonę), nes Karalius J-šūa veikia visur, kur Jo šaukiamasi. Svarbu visai ne tai, ar konkretus asmuo vienaip ar kitaip priima „Asmenų“ ir Sakramentų paaiškinimus, bet tai, ar jis nuoširdžiai stengiasi gyventi pagal Kalno pamokslą atsiremdamas į Išganytojo Auką už jį, ar išpažįsta savo nupuolimus ir jungiasi su ta Auka savo gyvenimo darbais bet kurio sutikto artimo, žydo, graiko ar mongolo, labui.
Tradicinės krikščionybės išganomąją galią patvirtina nesuskaitomas skaičius žmonių, per visus amžius sąmoningai pasiaukojusių vardan Kristaus, tapusių šventais kankiniais totalitarinių režimų priespaudos laikais ir tebekankinamus iki pat mūsų dienų. Jiems priklauso įvairiausių konfesijų krikščionys.
