Skelbiame Leto Palmaičio publikacijos baigiamąją dalį. Pirmojoje straipsnio dalyje (skaityti ČIA) kalbėta, kad gruodžio 25-osios data ne krikščionių paimta iš pagonių, bet priešingai: Nenugalimos saulės šventė įvesta tik 274 metais, kada krikščionybė jau buvo susiformavusi. Ankstesnės pagoniškos saturnalijos, skirtos pažymėti saulėgrįžai, negalėjusios turėti įtakos Kalėdų šventei, nes saulėgrįža baigiasi net 2 dienom anksčiau.
2. Kristus negalėjo gimti žiemą, jis gimė rudenį!
Antrasis paplitęs kritikų teiginys yra tas, kad Viešpats Mesijas negalėjo gimti žiemą – gruodžio 25-ąją.
Imkime ir minutėlei tam pritarkime: tegu Jis negalėjo gimti ne vien gruodžio 25-ąją, bet net ir kislevo 25 dieną, kuri pasitaiko net lapkričio pabaigoje. Panašius tvirtinimus neva remia du pamatiniai argumentai:
a) žiemos metu nuo Jerūšaláimo (Jeruzalės) iki Bēt Lèchemo (Betliejaus) dažnai sninga, niekas jokių avių lauke negano;
b) koheno (šventyklos kunigo, mūsų gradacijomis – „vyskupo“) Zecharijos (Zacharijo) tarnavimo Šventykloje laikas teko Avijos (Abijos) „skyriui“, t.y. buvo dar karaliaus Davìdo (Dovydo) burtų metimo keliu nustatyta eilė, o ji aštunta ketvirtojoje pamainoje po Hakoco. Mat Davidas suskirstė visus kunigiškos Levio genties, Mošė brolio kunigo Aharono palikuonių (tik pastarieji ir buvo tikri kunigai, turėję galią aukoti aukas, o kiti levitai buvo tarsi diakonai) gimines į 24 skyrius (žr. 1 Metr 24:3–10 ir Lk 1:5), anuo metu, suprantama, skaičiuojant nuo liturginių metų pradžios nisano 1 d.
Tuo remdamiesi, Kalėdų kritikai paskirsto tas visas pamainas per visus žydų kalendoriaus metų 12 mėnesių po dvi per mėnesį ir nustato, kad Viešpats Mesijas galėjęs gimti bet kuriuo atveju tik rudenį, nuo elūlio pabaigos iki chešvano pradžios, labiausiai tikėtina – tišrio mėnesį (saulės kalendoriuje tišris svyruoja tarp rugsėjo ir spalio), kada ir avys dar ganomos laukuose. Tuomet lyg ir lengva paskaičiuoti, kada Zecharija pradėjo ir kada baigė tarnystę Šventykloje (aštunta pamaina nuo nisano 1-os bus tamūzo antroji pusė iki avo 1-os), kada jo žmona Elišava (Eliševa, Elžbieta) buvo šeštame nėštumo mėnesyje (Lk 1:23–24, 36, o tai tevetas), kada gimė Jochananas Krikštytojas (dar plius trys mėnesiai, o tai nisanas) ir kada gimė Pats Išganytojas (dar šeši mėnesiai, o tai tišris), t.y. tarp rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos, kada avys dar ganomos laukuose. Problemiška yra tai, kad net jei visos pamainos tiksliai užbaigdavo savo tarnystes iki kitų metų nisano 1-osios, kaip turėjo būti keliamaisiais metais, turinčiais ne 12, bet 13 mėnesių, t.y. dar ir antrąjį adarą gale? Ar paskutinės keturios pamainos turėjo pakartotinai tarnauti dar vieną mėnesį?
(6) Maža to, juk dar Josefas Flavijus paliudijo, kad kiekviena pamaina tarnavo ne po pusę mėnesio, bet tik aštuonias dienas nuo šabato iki kito šabato imtinai (Flavijus, Žydų senovė, VII kn., 14 sk., 7 poskyris). Tai reiškia, kad tai pačiai pamainai tekdavo išeiti bent dukart per metus, o tokiu atveju nebelieka vilties, kad pirmoji pamaina kiekvienais metais pradės tarnystę nuo nisano 1 d., nes toji nisano 1-oji galėjo būti ne vien šabatas, bet ir bet kuri savaitės diena! Todėl galima galvoti tik apie pačią pradžią karaliaus Davido laikais, kada pirmoji pamaina galbūt pradėjo tarnauti per pirmąjį nisano šabatą, o galbūt tada tai ir buvo nisano 1-oji. Tačiau juk nuo tada prasidėjusi praktika nutrūko dėl 598–539 m. Babilonijos tremties. O žydams grįžus iš Babilonijos nelaisvės, niekas nelaukė tos nisano 1-osios, bet, kaip rašo Ezra, nuo septintojo mėnesio pirmosios dienos buvo pradėta atnašauti VARDUI deginamąsias aukas, nors VARDO Šventyklos pamatai dar nebuvo padėti (1 Ezr 3:1–6). Atnašavimai buvo pagrindinė kohenų pareiga. Tai reiškia, kad bent Antrosios Šventyklos laikotarpio kohenų tarnystė startavo tišrio 1-ąją, per kalendorinius Naujuosius metus. Ar dabar turime vėl skaičiuoti mėnesius iš naujo? Ne, nes juk paaiškėjo, jog tai beprasmiška: pamainos aiškiai kartojosi viena po kitos ta pačia tvarka metų metais, nepriklausomai nuo mėnesių ir nuo to, ar jų buvo 12, ar 13.
(7) Bet ir tai ne viskas! Per didžiąsias šventes – Pesachą, Šavū‘ōt (Sekmines) ir Sukkōt (Palapines), kai piligrimai iš visur plaukė į Šventyklą, visų pamainų kunigai išeidavo tarnauti kartu!
Kadangi tie švenčių laikotarpiai savaitiniai, įprasta tvarka nutrūkdavo ir atsistatydavo po švenčių. Teoriškai būtų galima ištirti visus žydų metus su visomis pamainomis ir šventėmis nuo 539 m. pr. Kr. ir iki pat mūsų eros pradžios, net ištaisant Dionizijaus Mažojo 5 ar 3 metų klaidą. Tačiau čia susiduriama dar su viena problema: skirtingai nuo karaliaus Davido laikų, kada būta tik 24 Aharono palikuonių šeimų galvų, apie eros pradžią jau būta vos ne 300 jų palikuonių, t.y. apytikriai, tarkim, 300 : 24 = bent 12 privalėjusių tarnauti Šventykloje kunigų kiekvienoje pamainoje, o tai daugiau nei reikia savaitei. Atkreipkime dėmesį į Luko pastabą apie Zechariją: „… pagal kunigų paprotį burtu teko jam įžengti į Viešpaties Šventyklos vidų ir aukoti smilkalus“ (Lk 1:8–9) [Turimas galvoje paauksuotas smilkalų altorius Šventyklos šventovėje. Jis buvo, įėjus į šventyklą per prieangį rytų pusėje, už pirmosios uždangos šventovės centre ties Šventų Švenčiausios uždanga. Tarp smilkalų altoriaus ir uždangos būta auksinės menoros pietvakarių kampe ir auksinio viršaus padėtinės duonos stalo šiaurės vakarų kampe.] Luko pastaba reiškia, kad vienoje pamainoje susirinkę kohenai giminaičiai mesdavo burtus, kuris kurį darbą atliks. Plg. ką sako Talmudas apie tarnystės praktiką švenčių metu (kada irgi būta daug tarnaujančiųjų): „Aštuntąją dieną jie mesdavo burtus, kaip ir per visas kitas šventes. Buvo nustatyta, kad pamaina, kuri aukoja jautį, negali to daryti ir kitą dieną, todėl vyko rotacija“ (Sukkā, 5 sk., 6 mišna, taip pat, 22 lapas).
(8) Dėl avių ganymo žiemą: Mišnos Mō‘ēd („Švenčių“) dalies Šekālīm („Šekeliai“) traktato 7 skyriuje, 4-ojoje pastraipoje, nurodoma, kad gyvuliai laukuose tarp Jerūšalaimo ir Migdāl-Ederio (netoli Bēt-Lechemo, Mch 5, 1–5, Pr 35:16,19, 1 Sam 17:12, Mt 2:6) skiriami Šventyklos aukoms, ir (pagal Rabi Jehūdą) tinka Pesachui, jei rasti per prieššventinį 30 dienų laikotarpį (plg. The Brill Reference Library of Ancient Judaism: The Halakhah by Jacob Neusner, I, Between Israel and G-d, Part A, 1932, p. 498 (ribota peržiūra), o tai gali būti ir vasaris!
Kad Judėjoje žiemą neretai sninga ir gali būti šalta, tai vis tiek ne mūsų keli laipsniai šalčio. Dažniausiai sausio temperatūra būna apie 8 laipsnius šilumos. Štai ką apie šios dienos Bēt Lechemą rašo kad ir svetainė „Bethlehem and Jericho Tours“ (Betliejaus ir Jerichono turizmas):
„Žiemos mėnesiai Betliejuje yra nuo lapkričio iki kovo, ir nors orai atšąla, jie tebėra šilti, palyginti su Europos žiemomis. Žiemos metu temperatūra svyruoja nuo žemiausių 7 laipsnių vidurkio sausį iki 25 laipsnių lapkritį ir balandį. Daugiausia lyja gruodį ir sausį – tai šalčiausi mėnesiai.“
Vargu ar prieš 2000 metų buvo šalčiau. Bent Artimiesiems Rytams būdingos avassi rūšies avys, kaip rašo atitinkamas Vikipedijos straipsnis, turi unikalių savybių, pvz., atsparumą ligoms ir parazitams, gebėjimą įveikti ilgus atstumus ganymo metu, iškęsti ekstremalias temperatūras ir pakelti nepalankias maitinimo sąlygas.“
Manytume, kad visi gruodžio 25-osios dienos kritikų argumentai yra mėgėjų sugalvoti ir neatlaiko rimtesnės analizės.
Išvada
Nėra pagrindo neigti Chanukos ir Kalėdų švenčių 25-osios dienos sutapimą kaip esminį argumentą už tai, kad ši Atnaujintosios Šventyklos šviesos šventė yra ir pirmųjų krikščionių žydų Kalėdos. Vadinasi, dabartiniai mesijiniai žydai Kislevo 25-ąją turėtų švęsti ir Mesijo atėjimą į pasaulį, net be specialaus „aristotelinio“ tyrinėjimo, ar tai Gimimo, ar Įsikūnijimo diena. Amen.