Chanuka ir krikščioniškos (ne dabartinės neopagoniškos) Kalėdos tarp savęs yra susijusios.
Chanuka (hebr. „įšventinimas“), švenčiama nuo 165 m. iki Kristaus, yra šviesos šventė, mininti Jerūšaláimo (Jeruzalės) Šventyklos atnaujinimą po to, kai buvo pagonių išniekinta. Mes tikime, kad Mesijas (Kristus) JHS Pats yra Šventykla (Apr 21, 22), kurioje visi tikintieji yra Jo Kūno nariai, išvalomi nuo bet kokio išniekinimo. Todėl Mesijo atėjimas lygus Šviesos atėjimui į pasaulį. Chanuka tad yra Mesijo JHS atėjimo šventė, Jo gimimo adventas ir Jo Antrojo Atėjimo šlovėje adventas.
Ar turime švęsti Jo gimimą? Pirmiausia, ši data mums nėra tiksliai žinoma. Antra, jeigu Jis yra D-vas, o mes, dar prieš svarstant, ar D-vas Triasmenis ar ne, tikime tik Vieną D-vą, Kūrėją, mes turėtume tad švęsti Jo Įsikūnijimą, kuris atsitiko Apreiškimo Švč. Mirjam (Marijai), Jo Motinai, dieną.
Bet ir tos dienos taip pat nežinome tiksliai. Vienintelis neabejotinas keliarodis yra Šventasis Raštas, kuriame: 1) Šventyklos atnaujinimo šventė (chanuka) minima Jn 10, 22; 2) apie ją savo ruožtu pasakoja 1 Mak 4, 36–59, o tai, kaip sakyta, šviesos šventė. Tačiau juk Mesijas JHS – „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12)!
Išeina, kad Kalėdos – tai biblijinė Chanuka ir to visai pakanka. Be abejo, pirmieji krikščionys žydai samprotavo būtent taip ir tik tai gali paaiškinti 24/25 dienų datos sutapimą tarp kislevo 25-osios Chanukos ir gruodžio 25-osios Kalėdų. Visi žino, kad ši judėjiška mėnulio-saulės kalendoriaus šventė dažnai sutampa su minėta tradicine krikščioniška saulės kalendoriaus švente.
Ar tai nereikštų, kad turėtume supeikti gruodžio 25-osios dienos Kalėdas? Apsaugok D-ve! Jei kas tikrai myli Mesiją JHS ir tikrai nori pagarbinti Jį gruodžio 25-ąją, tai puiku! Vienok tokia šventė negali būti privaloma mesijiniams žydams, kurie yra įpareigoti švęsti biblijines šventes, aiškiai minimas Toroje ir Naujajame Testamente.
Anapus Èrec Jisra’el (Izraelio Žemės) JHS įtikėję pagonys pradėjo švęsti JHS gimimą nuo 98 m. 137-aisiais šitai įtvirtino Romos vyskupas. Po imperatoriaus Konstantino 321 m. dekreto, kuriuo krikščionybė buvo pripažinta lygiateise religija, daugelis tebešvęsdavo senovines pagoniškas gruodžio 17–23 saturnalijas iki pat gruodžio 25 d. saulės šventės, kurią įvedė imperatorius Aurelianas tik apie 274 m. (iki tol tą dieną buvo tik Mitros šventė, bet irgi tik nuo 1-jo amžiaus ir išnaudota kaip priešprieša plintančiai krikščionybei). Todėl 350 m. Popiežius Julijus I, bandydamas sukrikščioninti liaudies papročius, paskelbė, kad per gruodžio 25 d. šventes bus švenčiamas tik Kristaus gimimas. Šitaip į krikščionybę pateko nemaža pagoniškų elementų. Iki 1054 m. didžiojo Bažnyčios skilimo Vakarų krikščionybė darė įtakos ir Rytų krikščionybei. Po kapitalistinės reformacijos daugelis krikščioniškų denominacijų ima smerkti tradicines Vakarų Kalėdas už jų „pagonybę“ (šitai taikytina tik dabartinėms kažkokio supermarketų „Santos“ kalėdoms), o Anglijos puritonai 1647–1660 m. net uždraudė Kalėdas.
Visiems dabar žinomas angliškas žodis Christmas yra kilęs iš sen. anglų Chrīstes Mæsse „Kristaus Mišios“ (1038 m.), o žodis mæsse – iš lotynų Missa (Ite, missa est!). Pamatinis šventės pavadinimas lotynų kalba yra Natalis Christi ‘Kristaus Gimimas’, ir atitinkamai italų Natale, prancūzų Noël, lenkų Boże Narodzenie, bet vokiečių Weihnachten „Šventoji Naktis“–> čekų Vánoce.
Ar JHS iš tikrųjų gimė tada, kada kislevo 24/25 sutapo su gruodžio 24/25?
Kasmet Jerūšalaimo Šventykloje tarnavo 24 kohenai (Levio genties Aharono palikuonys) iš eilės pagal burtus, dar karaliaus Davido (Dovydo) mestus. Lk 1, 5 pasakoja apie koheną Zecharją (Zachariją), Jochanãno (Jono) Krikštytojo tėvą, kad tas priklausė Avijos (Abijos) eilei. Anot 1 Met 24, 10, ši eilė buvo aštunta pradedant nuo metų pradžios nisano 1 d., t.y. po pirmųjų 3 mėnesių [nisãno – ijãro – sivãno] teko 4-ojo mėnesio [tamūzo] antrajai pusei. Eidamas tas pareigas Zecharja vieną eilinę dieną įėjo į šventovę (hēkal) ir pamatė ten angelą, stovintį smilkalų aukuro (mizbēax haqqeTōret) dešinėje. Angelas liepė jam pavadinti gimsiantį sūnų Jochanano vardu. Baigęs tarnybos terminą [taigi jau ãvo mėnesį], jis išvyko į namus. „Μετ̀α δ̀ε ταύτας τ̀ας ΄ημέρας = Po tų dienų, jo žmona Elišèva‘ (Elžbieta) tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi [avas – elūlis – tišris – chešvanas – kislėvas]. /…/ Šeštą [tėveto] mėnesį angelas Gabri’elis buvo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Necàret (Nazaretas) pas Mergelę /…/ Mirjám (Mariją)“ pranešdamas jai, kad ji pagimdys Sūnų, Kurį pavadins JHS (Lk 1, 24–38). Po to Mirjam „skubiai iškeliavo į Judėjos miestą“ ir įėjusi į Zecharjos namus pasveikino Elisheva‘. Mirjam „prabuvo pas Eliševa‘ apie tris mėnesius“ (Lk 1, 39–56) – [ševãtas – adãras – nisanas ir] nisane gimsta Jochananas, jei metai nekeliamieji. Jei metai keliamieji, Jochananas gimsta antrajame adare [ševatas – 1 adaras – 2 adaras]. Mirjam turėjusi tapti nėščia iškart po Apreiškimo: šitai patvirtina Elisheva‘ pasveikinimo žodžiais „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties MOTINA aplanko mane!“ (Lk 1, 43)]. Tuo metu Elisheva‘ buvo šeštajam nėštumo mėnesyje, bet Mirjam pasiliko pas ją dar 3 mėnesius, i.y. iki Jochanano gimimo, kada ėjo į pabaigą jos pačios nėštumo trečiasis mėnuo. Dabar belieka pridėti 6 mėnesius prie Jochanano gimimo mėnesio ir sužinoti JHS gimimo mėnesį. Tai:
arba adaras + nisanas – ijaras – sivanas – tamuzas – avas – elūlis,
arba nisanas + ijaras – sivanas – tamuzas – avas – elūlis – tišris.
Žydų mėnulio-saulės kalendoriuje elūlio–tišrio laikotarpis atitinka rugpjūčio pabaigos–spalio laikotarpį bent dabartiniame grigališkame kalendoriuje, praslinkus 2000 metų po to, kai julijoniškas kalendorius dar nevėlavo nuo 1582 m. įvesto grigališkojo dviem dabartinėm savaitėm.
JHS gimimas tarp rugsėjo pradžios ir spalio pabaigos atrodo labiausiai tikėtinas, jeigu Lk 1, 24 žodžiai „po tų dienų“ (gr. kalba) nereiškė „po mėnesio“ ir jeigu galima būti tikram, kad po tarnybos Šventykloje Zecharja pargrįžo į namus iš karto, bet ne užtruko avo mėnesį.
Tačiau ne žmonės, bet D-vas nustato šventes Savo religijoje. Biblijoje nerasime nė vieno gero žodžio apie gimtadienius – jie arba prakeikiami (plg. Jer 21, 15), arba švenčiami vien pagonių ir jiems pataikaujančių nusidėjėlių (faraonas, Erodas). Nuoseklus islamas net smerkia musulmonų įvestą savo pranašo Muhamado gimtadienio šventimą (mavlid), kaip kažką tipiškai pagoniška. Koks gi daug prasmingesnis tuomet atrodo Mesijo atėjimas į pasaulį, o tai įvyko fiziškai ne gimimo, bet Apreiškimo Mirjam dieną!
Net daugiau: platesne prasme, Jo atėjimo pradžia (pirminis adventas) turėjo prasidėti tada, kada D-vas pradėjo šį atėjimą ruošti. Tai įvyko laikotarpiu po trėmimų, kada Jisra’elyje nebebuvo pranašų, o D-vas baigė paruošimą parinkęs makabėjus pagonims nugalėti. Būtent tada atsirado ir chanukos šventė!
Be to, makabėjų šventės sutapimas su pagonių senovine žiemos saulėgrįžos švente atrodo net simboliškas – kaip pagonybės pralaimėjimas, tačiau tik Mesijo atėjimas paaiškina jo prasmę Teisybės Saulės atėjimu – plg. paskutinio pranašo žodžius (Mal 3, 20 / 4, 2): „Bet jums, bijantiems Mano vardo, patekės TEISYBĖS SAULĖ [hebr. šèmeš cedāqā] ir pagijimas jos spinduliais [hebr. ūmarpē bikenāpēhā]“. Tai liudija, kad pirmieji krikščioniški Kristaus palyginimai su Tiesos (Teisybės, Teisumo) Saule („солнце правды“ – plg. plačiai žinomą kalėdinį 3-jo a. ortodoksų liturgijos tropariją) buvo anaiptol ne vien tik Kalėdų sutapimo su saulėgrįža rezultatas.
Neįtikėtina, kad seniausios krikščioniškos tradicijos būtų kilusios dėl pagonių šventės įtakos daugiau nei 200 metų iki Konstantino dekreto.
Kita vertus, mesijinė Chanukos prasmė pasirodo net ir gilesnė atkreipus dėmesį į judėjiškos menoros žibintus. Septynšakės Šventyklos menoros pavirsta septyniais bažnyčių žibintais Apreiškime šv. Jochananui (Jonui) ir tuo pačiu – Bažnyčios kaip tokios simboliu. Ką gi tuomet reikštų aštuntasis Chanukos menoros žibintas?
Pr 2, 1–4 pasakoja, kad dangus ir žemė buvo sukurti per 6 dienas. Ar tuo Kūrimas ir baigėsi? Akivaizdu, kad žmogus vienaip ar kitaip dalyvauja D-vo kūryboje, o tai būtų neįmanoma be D-vo Valios. Jau tai, kad D-vas panaudoja žmogų tolesnei kūrybai, rodo, kad Jo Kūryba tęsiasi. Eschatologiškai šį pasaulį turės pakeisti naujasis dangus ir naujoji žemė („Štai Aš visa darau nauja!“, Apr 21, 5), tačiau šito negalima atsieti nuo Mesijo triumfo ir įsiviešpatavimo. Todėl baigiamasis Kūrybos tarpas prasideda su Mesijo Prisikėlimu po septintosios šabatinės ramybės dienos, kurią Jis ilsisi Kape po visų Savo darbų, vainikuotų žmonijos Atpirkimu Golgotoje. Septintoji šabatinės ramybės diena baigiasi Prisikėlimu pirmąją savaitės dieną, tampančia AŠTUNTĄJA Kūrybos diena ir pirmąja Kūrybos užbaigimo diena. Tai laikas, į kurį mes žengiame.
Šitaip septyni Chanukos menoros žibintai simbolizuoja pasaulio kelią link Mesijo Atėjimo ir Prisikėlimo, bet jos aštuntasis žibintas simbolizuoja viso Advento užbaigimą. Todėl Chanuka yra mesijinės Kalėdos ir užbaigimo pilnumos Adventas.
Maranata! Viešpats ateina!