Š.m. kovo 9 d. Kauno Karininkų Ramovėje vyko konferencija, kuri pasiūlė taisyti valstybinės šventės pavadinimą: pakeisti Lietuvos vardo dieną į Lietuvos dieną. Konferencija prikėlė klausimą dėl žodžių, susijusių su šv. Brunono misija (pasienis, Rusia, Lietuva), anuometinės reikšmės.
Nekelia abejonių, kad Kvedlinburgo analų in confinio „pasienyje“ reiškė ne valstybinę sieną, bet tarpgentinę niekieno zoną, pro kurią traukdavo konkuruojančių genčių kariai.
Jei pagal Kvedlinburgo analus šv. Brunonas buvo nužudytas Rusios ir Lietuvos pasienyje, tai šv. Brunono amžininko Titmaro kronika mini Prūsų ir Lietuvos pasienį, o šimtą metų vėliau Analistas Saksas tą patį patikslina žodžiais „patraukęs į Prūsus, to krašto, Rusios ir Lietuvos pasienyje“. Pats šv. Brunonas 2008 m. laiške imperatoriui Henrikui II užsimena, kad vykstąs į Prūsus, tačiau jo bendražygis, vienintelis likęs gyvas misionierius Vipertas 1020 m. visai nemini jokios Rusios, bet kalba apie Prūsų ir Lietuvos pasienį!
Tais laikais, maždaug keliasdešimt metų vėliau už šv. Brunoną, istorikas Adomas Bremenietitis teigia apie „prūsus, arba sembus“, kad jie ribojasi su lenkais ir rusais. Kadangi jis laikė Sembą sala (o taip ir yra prisiminus Deimę ir Prieglių), tai ir žinojo, kad ji niekaip negalėjo ribotis su Kijevo Rusia.
Remdamiesi XIX a. istoriku Johannesu Voigtu, kuris aiškino šv. Bonifaco Prūsus esant Galindija, Lietuva – Nadruva, o Rusia – Sūduva, Lėciaus (Lötzen, dab. Giżycko) miesto vokiečiai, minėdami šv. Brunono kankinystės 900-ąsias metines, paskelbė Negocino ežerą šv. Brunono istorijoje minimu „dideliu ežeru“. Nuo to laiko iki dabar jau Lenkijoje Lėcius / Giżycko yra atmintina šv. Brunono kankinystės vieta. Todėl katalikų svetainė www.neuadvent.org ignoruoja Lietuvą.
Prūsų ir rusų paminėjimas, susijęs su šv. Brunonu, daugelio aiškinamas abiejų vardų panašumu, todėl dabartiniai istorikai yra linkę juos tapatinti, kankinystės aprašymo upę Alstrą identifikuoti su Jotvos Jatra, o pačią Lietuvą – su istorine Jotva–Dainava. „Netimero“ vardas neva kilęs nuo Netos upės.
Jei akad. Z. Zinkevičius buvo linkęs taisyti Rusią į Prūsiją, tai prof. Elżbieta Kowalczuk-Heymann – Prūsiją į Rusią. Mat iš trijų pavadinimų vienas trukdo: reikia arba jį ignoruoti, arba identifikuoti su kuo nors kitu.
Žvelgdami į XI a. pradžios situaciją pamąstykim, kaip būtų atrodę, jei šv. Brunonas, ketindamas tęsti Semboje nužudyto savo pirmtako šv. Adalberto Vaitiekaus misiją (buvo net aprašęs jo gyvenimą), užuot ėjęs tuo pačiu jūros keliu, tikrai būtų sumanęs vykti „artimesniu keliu“ iš Pietų Lenkijos į Kijevo Rusios, Prūsų (vokiečiams Jotva irgi Prūsai) ir Lietuvos susikirtimo tašką kažkur apie Naugarduką (taip manė prof. Gregorzas Białuńskis)? Tokiu atveju jam būtų reikėję brautis per 200 km Jotvos miškais, sutikti kelyje daug jotvingių, bet nė nebandyti tų „prūsų“ krikštyti (pats Vipertas nepaliko apie tai net užuominos!), kol pasiekus tikslą pagaliau atsikvėpti, pasirašyti „Pasiekiau!“ ir tapti laimingai nukirsdintam.
2009 m. visi arba daugelis pamiršo du dalykus: visi – hagiografus bolandistus, daugelis – kalbininką R. Trautmanną.
Pirmieji (o tai Fr. Verovius 1701 m.) visai pagrįstai identifikavo šv. Brunono Rusią su istorine rytprūsiečių „Russland“ – Rusnės (vokiečių Russ iš baltų *Rusa) žeme.
Antrasis surado Karaliaučiaus miesto archyve (aprašas OF 109, 101, 110) sembą „premjerą Netimerą“ (o kas Jus, Gerbiamieji, pamokė kirčiuoti pabaigą –meras, jei ne žodis „premjeras“? Gal labai lietuviškai skamba Jūsų ausiai? Gal kartais ir Sigmerą kirčiuojate -meru?) – žr. Trautmanno studiją „Die altpreussischen Personennamen“, Göttingen 1925, 1974, 68 p.: Nawtemer. Prūsiškai būtų vardininkas *Nautìmeris, kilmininkas *Nautìmeras (prūsų trumpasis i buvo platus, o –mer (skandinavų „garsus“) dėsningai atsirado dėl prūsų ir vikingų simbiozės Semboje (Kaupe). Plg. Sigmer „pergalėmis garsus“ > Vladislav ir Volodimer > Vladi-mir (jau -pasaulis); pr. nautis „bėda“ – „bėdomis garsus“, gal ne tiek savo bėdomis, kiek tomis, kurių kitiems pridarydavęs).
Verovijumi pasinaudojo normanistai, bandydami aiškinti vokiečių Russ „Rusos upė“ skandinaviškai, todėl polemizuodamas su jais tą vardą minėjo Lomonosovas, bet nepaaiškino jo baltiškos kilmės. Į prūsistikos plotmę jį įkėlė W. Piersonas 1869 m., bet ir jis ieškojo ryšio su skandinavais, todėl nesulaukė dėmesio. Pagaliau baltišką kilmę patvirtino J. Otrębskis, Braniewo paviete radęs dar vieną Rusos upę (vok. Russa), tačiau klaidingai identifikavęs vardą su šaknimi rud-. Lietuviams problemos nėra: šaknis ta pati, kaip žodyje rusėti „pamažu sroventi“. Iš kur tad Rusnė?
Nuomonė, kad iš rusnoti, nereikalinga turint Otrębskio pateiktą pavadinimo be n precedentą. Realiausiai tai vedinys iš *Rusinė „priklausanti Rusai“.
Mat Nemuno senvagė ėjo Nemunu–Šalteike, atkirsdama nuo žemyno nemenką pelkėtą salą, kuri galbūt ir minima arabų geografų kaip ana pirminė Rusia, kurios gyventojai užsidirba pragyvenimui kalaviju plėšikaudami gretimose žemėse. Jei taip, tai pirmieji rusai bus Rusos upyno, kitaip – Rusios, gyventojai skalviai (įsidėmėtina jau dėl slavų etnonimo etimologijos, kad ir XVI a. Kasparo Hennenbergerio žemėlapyje Nemuno žemupys – Skalva (vok. Schalauen) vadinamas „lotyniškai“ Schalavonia, o tai Sc(a)lavonia) – ar tik slavai rusai nėra istorijos pokštas?)
Rusinei-Rusnei atsišakojus nuo Rusos-Nemuno į šiaurę, Skirvytė ir dabartinė (ne senovinė) Atmata formuoja Rusnės salą, kuri šv. Brunono laikais galėjo būti visai mažytė (maždaug dabartinis miesto centras, žemesnioji salos dalis – sąnašinė). Skirvytės atsišakojimas (Pakalnė) šiaurinėje pusėje (kurios dar nebūta) vadinamas senoviniu Pakalnės vardu Rusnaitė, kurios pietinis atsišakojimas pavadintas prūsiškai „Senąja Rusa“: Woruss, Vorusnė (prūsų wūrs „senas“).
Kaipgi Rusia galėjo atsirasti vadžių (vožane) žemėje Novgorode? O kaip aisčiai tapo estais (taip manė ir K. Būga su J. Endzelynu)? Viskuo kaltas garsus prūsų prekybinis karinis centras Kaupas, į pietus nuo Kranto-Zelenogradsko, kur dabar „Irkluotojų kapinės“, t.y. miškas vardu Irtekapinis. Irkluotojai – tai danų vikingai rothsmen > suomiškai ruotsi „švedai“, kurie kaip ir dera vikingams, primesdavo savo identitetą ir karybą pajungtoms gentims ir maišydavosi su jomis.
Sembų trišakis, simbolizuojantis Perkūną, Patrimpą ir Patulą (*Patãlą, V. Mažiulis) tapo Ukrainos herbu, nes Kijevas perėmė skandinavišką dinastiją iš Novgorodo. Rusijos šv. Vladimiro ordino spalvos juoda–raudona–juoda, kaip manoma, buvo prūsų pulko kunigaikščio Sigmero-Volodimero kariuomenėje, o pats Kaupas ištuštėjo ir nunyko po to, kada jo įgula persikraustė pas Volodimerą (apie tai V. Šimėnas ir Vl. Kulakovas). Istorikas M. Hoffmanas parodė, kad irkluotojais vikingais buvo vadinami aisčiai, kuršiai ir karelai. Taigi aisčiai kolonizavo šiaurinės Estijos dalį, asimiliavosi ir paliko estams savo vardą.
Panašiai su Novgorodu, tik ten Kaupo rusai stumdėsi su švedų variagais. Iš pradžių jie įsikūrė į pietus nuo Ilmenio pavadindami savo stovyklą Rusa, o tenykštės upės slėnį – Paruse (upė Porusja). Tik vėliau maišytas Kaupo vikingas–vytingis Rörekas išstūmė švedus ir iš šiaurės nuo Ilmenio. Taip vadžių žemėje atsirado Naujasis miestas, vėliau – Novgorodas (tenykštė Prūsų gatvė žinoma dar nuo XII a.), o kad ir mitologizuotoje Romanovų dinastijos genealogijoje minimas neabejotinas prūsas Glanda – irgi faktas (falsifikatoriai juk nemokėjo prūsų kalbotyros!). Įdomus sutapimas: XVI a. atsiradus Novaja Rusa miestui, pamatinis miestas buvo pervadintas Staraja Rusa.
Visi kiti rusų etnonimo kilmės aiškinimai neįsitvirtino, nes neatlaiko tiesos. Suomių ruotsi arba Roslagen Švedijoje visai niekuo dėti. Faktas, kad bent žodis Rossija (ne Rusj!) padarytas iš Rhos, Bizantijos vienuoliams neteisingai perskaičius pranašo Ezekielio 38:2 t. pasakymą „vyriausiąjį Mešecho ir Tuvalo kunigaikštį“, kaip „Roso (hebr. roš „galva“), Mešecho ir Tuvalo kunigaikštį“, ir prikūrus mitinės Roso tautos „etimologiją“ pirma švedams, paskui – rusams (O. Pricakas).
Kažkada prieš 40 metų studijavęs semitų kalbas, tačiau pabandęs svarstyti šv. Bonifaco misijos kelio galimybę per Kuršių (dar ne Nerijos, bet) salyno Brokistą ir Kuršių marias į skalvių rusų ir karšuvių „lietuvių“ genčių paribio zoną, pelnytai sulaukiau nuodugnios ir visapusiškos akad. Z. Zinkevičiaus kritikos (Baltistica 44, 2, 2009, 381–390). Suprantama, kad į mano apgailėtinus atsakymus jis net nesureagavo. Užtat galimybę kelio per Kuršių marias pripažįsta baltistas Alvydas Butkus (Įmintos Tūkstantmečio mįslės, 2009, 23, 43–66, 69–93).
Taigi tiesa, kad iki šiol nėra vieningos nuomonės apie šv. Bonifaco kankinystę „Rusios ir Lietuvos pasienyje“. Tačiau net ir nekalbininkui aišku, kad vardai „Netimeras“ arba „Zebedenas“ nė iš tolo nėra lietuviški, juoba kad anais laikais ir net vėliau vokiečiai raide z žymėjo arba tik priebalsį s, arba afrikatą [ts], bet niekad z, o –n galbūt yra iškraipytos lotynų galininko galūnės -m liekana (išlikęs ir parašymas be –n: Zebde). Tai skalvis Sẽbedas (pr. *sebei „sau“ + *dātwei „duoti“). O kuriems maloniau kakariekuoti Netimèras Zebedènas, tai jų reikalas.