Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“

Tęsinys (pradžia – ČIA, antroji dalis – ČIA).

Viešindamas šias per porą savaičių staiga užgriuvusias mintis, apibendrinančias tiek Kim Davis „poelgį“, tiek su Eusebijaus „Istorija“ bei Konstantino laišku susijusius atradimus, neturiu jokio noro „sublizgėti“ (kaip čia sublizgėsi demonstruodamas, jog dešimtmečiais nežinojai apie imperatoriaus laišką 325 m. Susirinkimui!). Lygiai taip nepageidauju komentarų iš anoniminių išminčių. Klausimai yra skaudūs, man jų neišspręsti, todėl tegu padeda turintieji tai padaryti pagal pareigas, kurias eina nikėjiškoje Katalikų Bažnyčioje.

Tegu atsako:

1) Kodėl nėra enciklikos, paaiškinančios, ar tikrai balsų daugumos priimamas viendienis įstatymas katalikui Hollandui, vadinasi, ir Visai Prancūzijai bei kitiems katalikams, turi būti besąlygiškai privalomas nepaisant jokių D-vo įstatymų, t.y. balsų dauguma yra aukščiau D-vo;

2) Ar tebegalioja Nikėjos susirinkimo pagrindimas švęsti Velykas kitaip, nei jas šventė apaštalai nisano 14 d., t.y. kad žydai (o tokie yra apaštalai, Švč. Mergelė, dešimtys tūkstančių pirmųjų krikščionių, atstumtų nuo nikėjiškos Bažnyčios ir vargusių blaškydamiesi po Artimuosius Rytus, kol pagaliau ištirpo tarp krikščionių siroaramėjų, Arabijos monofizitų, nestorijonų ir musulmonų – kur dingo romėnų iš Palestinos išvaryta pirmoji Jokūbo Bažnyčia?) yra niekšai-dievžudžiai, teisėtai nubausti už maištą prieš didžiąją Romos imperiją Jeruzalės sugriovimu ir jo pervadinimu Kapitolijaus Jupiterio vardu. Juk būtent toks yra imperatoriaus pagrindimas Nikėjos susirinkimui, kurio dauguma tam vieningai ir pritarė. Ar tas pritarimas tebegalioja? [„ [strike]Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra D-vo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. … Argi D-vas – tiktai žydų D-vas? Ar Jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių.[/strike]“ (Rom 1:16, 3:29) → Argi D-vas nėra visų genčių D-vas? Taip, genčių, tik ne žydų!]

3) Ar tebegalioja iš Nikėjos kilęs Laodikėjos Susirinkimo draudimas švęsti Toroje D-vo amžinomis paskelbtas šventes?

Kol negaunu viešai pareikšto autoritetingo pasmerkimo, tol turiu teisę su savo abejonėmis tebelaikyti save kataliku. Katalikas yra tas, kuris yra bendrystėje su popiežiumi. Nors Benediktas XVI nebeeina pareigų, jis tebėra Popiežius, nes šį statusą jam užtikrina unikaliai paliktas Popiežiaus vardas.

Ieškodamas išeities neabejoju, kad per 2000 metų D-vo Karalystė jau yra pripildyta nesuskaitomu skaičiumi šventųjų, šventųjų kankinių, kaip ir suvokiame iš Apr 7:9, o tai jau didžioji Karalystės pergalės šlovė. Šiandien Jeruzalės nebemindžioja svetimos gentys, vadinas, pasibaigė ir pagonių laikai: Lk 21:24. Jei pasibaigė, jei visur buvusiame krikščionių pasaulyje galioja nebe D-vo, bet balsų daugumos įstatymai, tai juk panašu, kad ir numatyta pagonių pilnuma (Apr 7:9 = Rom 11:25 ?) jau įėjusi arba baigia įeiti į Karalystę, ir Viešpats čia pat!

Tad nėra abejonių, jog toks kelias ir buvo numatytas nuo pat tos dienos, kada „kitõs avidės“ avelė griebė Kristų už gerklės reikalaudama sau Išganymo pagal graikų filosofines formules, nes juk „mes vykdome Tavo priesaką ir atkartojame Tavo vakarienę per kiekvienas Mišias, kol vėl ateisi!“. O Kristus, mylėdamas avis, kurios ne Jo avidės, išgano pagal Savo Tėvo Valią, kad Golgotos Aukoje atpirktų nuodėmes ir išganytų kiekvieną Jį tikintįjį ir Tėvo Valią vykdantį (suprantamą, pagal tą savo tikėjimą), visai nepaisydamas prievartos iš suįžūlėjusios avelės pusės. Nes ne tik ją myli, bet ir žino, jog avis nesusigaudo („nežino ką daranti“) prievartaudama ir kvailai išstumdama iš Sandoros Jo tautą, drįsdama ją niekinti ir prakeikti. Net Pr 12, 3 čia negalioja, nes Kristus Pats „tapo už mus prakeikimu“.

Jei kitõs avidės avys supranta savo gyvenimą kaip Komuniją Jo Aukai, kurioje jos pačios, būdamos Jo Kūne aukojasi už artimųjų ir tolimųjų Išganymą, tai Jis ima prakeikimą ant Savęs ir Jam jau tas pats, į kokias pagoniškas misterijas kitõs avidės avys įvelka jo Paskutiniąją Vakarienę ir kaip tarp jų bręsta mintelės, neva Naujojo Testamento D-vas yra tarytum „kitas Tas Pats D-vas“ arba net yra ne Tas Pats Vienas D-vas, kaip Senojo Testamento D-vas, Jo Tėvas.

Vis dėlto vargu ar Kristus klauso šių avelių balso, t.y. elgiasi pagal jų paskelbtą supratimą ir išgano tik tuos, kuriuos pačios avelės nutarė laikyti išganomais, bet sudegintus ant laužo eretikus siunčia į amžinąjį laužą. Juk avelės ne vien sukūrė žydų pakeitimo savimi teoriją, bet, kaip įtariu, išstūmę pagonių romėnų išblaškytą Jokūbo ir visų pirmųjų krikščionių Bažnyčią į neva „ebionitų sektą“, ištrynė net jos atminimą, o paskui ėmėsi ir nedviprasmiškos „krikščioniškos meilės“ veiksmų, kurių nė su žiburių nerasi Kalno pamoksle.

Čia dera pažvelgti į „D-vo pakeitimo teoriją“ iš priešingos pusės, t.y. kaip iš matomos avelių praktikos ją savaip išvedė kad ir katarai (albigiečiai), kurie griebėsi dualistiškai „tyrinėti“ D-vą: D-vas (geras) → tarpinis Demiurgas (blogas piktas Senojo Testamento D-vas Kūrėjas) → Naujojo Testamento Kristus (grįžimas prie tikro gero D-vo atmetant blogojo Demiurgo sukurtą materiją su nuodėmės kūnais). Kokia meile į šią idiotišką konstrukciją galėjo atsakyti Eusebijaus-Konstantino Bažnyčia? Tik prievartos, kalavijo ir laužų, nes buvo jau galutinai įsprausta į šventas privalomas taisykles bei paragrafus, o antikinė filosofija niekuo nebegalėjo padėti diskusijose, juoba kad ji jau daug šimtmečių buvo perkeista į geležinę, Išganymui neva būtiną dogminę teologiją.

Jei jau buvo nuspręsta, kad žydai d-vžudžiai, kodėl Bažnyčia nenaikino jų taip, kaip katarų, kurie nepaisant aiškiai nekrikščioniškos teologijos, rėmėsi Evangelija ir gyveno pagal Kalno pamokslą, bet kurių sudeginta ant laužo ir kitaip išžudyta vos ne iki ketvirčio milijono? Gal kad drįso kritikuoti hierarchus, jiems nepakluso? Rodė pavojingą pavyzdį klusniesiems? Tarp žydų ortodoksų ir chasidų, manyčiau, ne daug menkesni tikėjimo skirtumai nei tarp katalikų ir katarų, tačiau jokiems ortodoksams niekad nešaudavo į galvą mintis deginti ar kaip kitaip fiziškai naikinti chasidų. Nušlavusi nuo kelio pirmosios Bažnyčios pėdsakus, nikėjiška krikščionybė nuo pat pradžių bijojo konkuruojančiųjų. Tačiau ar Tiesa bijo konkurencijos?

Patirdamas teokratinio mąstymo įtaką, jau senokai įtariau, kad bent Karolingų ir Otonų laikais, kad ir koks sudėtingas buvo krikščionių kelias, vis dėlto pavyko priartėti prie tobulybės. Susikūrė tikra dvasinė Europos vienybė, kurioje bet kokios tarnystės pašaukimas (ar vienuolio, ar batsiuvio, ar popiežiaus, ar imperatoriaus) buvo sakralinis (šį tikros krikščionybės bruožą pabrėždavo Jonas Paulius II), nes kiekvienas tos pačios Bažnyčios narys tarnavo visai harmoningai bažnytinei visuomenei vykdydamas savo pareigas, o valdė ne imperatorius (kurio karūna buvo popiežiaus rankose) ir ne popiežius (kurio kandidatūrą pasauliečių vardu teikė imperatorius), bet Pats D-vas. Šią harmoniją išardė godžių feodalų simonija, Kliuni reakcija ir Europos-Bažnyčios skilimas į nacionalines jau tarp savęs plėšrias karalystes (būtent tada įvyksta ir Vakarų-Rytų schizma). Tik po to prasideda kruvinos „misijos“ – pavergimai su etnocidais, eretikų laužai, žydų pogromai. Tik po to valstiečiai – broliai Kristuje – įbaudžiavinami iki vergovės. Tik po to „D-vo pakeitimas“ atsiranda ir pas katarus.

Kas buvo laimėta išžudžius katarus? Gal indėnų genocidas, prekyba Afrikos vergais, kapituliacija prieš bankinį procentą, kapituliacija prieš „sąžinės ir žodžio laisvę“, kapituliacija prieš masonų demokratijas, katalikų „patriotizmai“ pasauliniame kare žudant vieniems kitus, Naujoji Pasaulio Tvarka?

Konstantino imperija buvo suvokta jau kaip mesijinė, tad panašu, jog kažkas „padėjo“ apaštalui Pauliui įrašydamas į laišką romiečiams, neva „ne veltui vyresnybė nešioja kalaviją“ (Rom 13:4 – ši interpoliacija nebeįtaigi demokratijoje, kada vyresnieji neva tik „atstovauja rinkėjams“, kurie esą „tikra valdžia“) – mat nepamanė, kad valdžia atsidurs satanistų rankose. Katarizmas tad iškilo kaip bandymas perprasti, iš vienos pusės, nikėjiškos Bažnyčios perdėtai šlovinamą vienuolių askezę, iš kitos, – su meile nesuderinamą socialinį išnaudojimą ir paniekinimą. Šią prieštaringą nikėjišką raidą trumpai apibūdino gal labiausiai prokatalikiškas iš visų pravoslavų mąstytojų Vladimiras Solovjovas: „Neteisėtai sujungus Išganymo tiesą su bažnytiniu dogmatizmu, gimė pasibaisėtinas mokymas, neva vienintelis kelias į Išganymą eina per tikėjimą dogmatais. Tariama krikščionybė išsigimė į asmeninio išganymo religiją, paskelbė materialią gamtą blogiu ir tapo piktųjų dvasių apsėsta. Pseudokrikščionybės atstovai, nelyginant tikintieji velniai, dėl dogmatizmo ir dėl netikro dvasingumo netekę realių dvasios galių, nebegalėjo sekti Kristumi ir apaštalais, todėl griebėsi priešingo metodo. Anie išvarinėjo demonus tam, kad pagydytų apsėstuosius, o šitie ėmė žudyti apsėstuosius, kad išvarytų demonus“ („Apie viduramžių pasaulėvaizdžio nykimą“, 1891).

Kiekvienas smerkiantis savo bendruomenę turėtų iš jos pasitraukti. Jei Vl. Solovjovas būtų nugyvenęs iki mūsų dienų, turbūt būtų pasitraukęs į dar nepripažintą naująjį Kijevo patriarchatą, kaip jau yra padaręs ne vienas iš „patriarcho Kirilo“ ganomųjų. Anais laikais, matyt, nebuvo kur pasitraukti. Kas dėl katalikų, istoriniai pasmerkimai nereikalingi, nes Jonas Paulius II viešai atsiprašė už visą Bažnyčią dėl praeities klaidų. Tai nuramina: vadinasi, priklausydamas šiai bendruomenei, jau nesidaliji atsakomybe už jos praeitį, nuodėmė išpažinta ir atleista, kaip atpirkta Golgotoje. Todėl ir čia dėstomos mintys turėtų būti suvoktos ne kaip praeities smerkimas, bet kaip apmąstymas norint susigaudyti dabartyje. Būtent dabartis sudaro problemų, kurių sprendimo nematyti ir nuo kurių galbūt nėra kur ir bėgti.