Letas Palmaitis. Nikėja: pirminės Bažnyčios sunaikinimas?

Viešpaties J-šūa klausimas „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 9) priverčia susigūžti matant, kaip „laisvajame“ dabarties pasaulyje krikščioniškas tikėjimas visur, išskyrus Vatikaną, yra išstumtas į privačią sferą, o buvusiose krikščioniškose valstybėse jau atsinaujina pagonių romėnų laikų represijos tiems, kurie atsisako vykdyti šiam tikėjimui prieštaraujančius įstatymus – vadinamuosius demokratinius, t.y. priimtus tam kartui rinkimus laimėjusios partijos balsų daugumos (plg. hebr. ‘acat rešā‘īm apie „nedorųjų sueigas“, Ps 1:1 ne pagal A. Rubšį).

Vis dėlto šis klausimas veikiau retorinis, nes atsakymą randame Pauliaus žodžiuose imperinio pasipūtimo apimtiems romiečiams: „Izraelis nepasiekė to, ko buvo siekęs. Pasiekė tik išrinktoji dalis. Kiti užkietėjo. Tad aš klausiu, ar jie taip suklupo, kad ir pargriūtų? Nieku būdu! Tik per jų suklupimą (pagonių) gentims [τοις έθνεσιν, gentibus, hebr. gōjīm, įprastai verčiama „pagonių“] atėjo Išganymas, kad juos paimtų pavydas. Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų mažas skaičius – pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų visuma?! Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. Kad jūs, Broliai, per aukštai apie save nenumanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: DALIS Izraelio tautos lieka užkietėjusi, KOL ĮEIS GENČIŲ PILNUMA [το πλήρωμα των εθνων], O TADA BUS IŠGELBĖTAS VISAS IZRAELIS“ (Rom 11:7, 11–12, 16–18, 25–26). Nepamirškime, ir kur Išganytojas Teisėjas ateis fiziškai (nors bus matomas visur) – ant Alyvų kalno (Har Ha-Zētīm) Jerūšaláime, Apd 1:10–12).

Be naujo įsakymo mylėti vienam kitą, kaip Jis mylėjo mokinius (Jn 13:34), Jis paliko dar vieną aiškiai suformuluotą naują įsakymą: „Pirmiausia ieškokite D-vo karalystės ir Jo tiesos“ (Mt 6:33). Čia sunkiausia išlikti nuosekliam ir niekam nenusileisti tol, kol atsakymas bus rastas ir sąžinė nuraminta.

Atsakymo reikalauja dabartinė 2000 metų krikščionybės pagoniškuose kraštuose krizė, todėl logiška pabandyti atsekti jos įsitvirtinimo pamatus. Mesijinio rabino Danielio Gruberio studija, nagrinėjanti antisemitizmo pradžią tarp Konstantino laikų Romos krikščionių, netikėtai privertė susidomėti pirmojo Bažnyčios istoriko, imperatoriaus Konstantino draugo ir biografo, III–IV a. vyskupo Eusebijaus Kesariečio (Caesarea dab. Telavivo-Jafos teritorijoje, Apd 23:33) įtakomis. Tais laikais žydų kilmės vyskupų Palestinoje nebebuvo. Vikipedijoje apie jį nėra lietuviško straipsnio, o rusiškas – vieni ditirambai. Objektyvesnis yra angliškas, kuris pažymi tas pačias kitų istorikų randamas Eusebijaus rašto ydas, kaip ir D. Gruberis: iš anksto sukurta ideologinė schema, laikoma vienintele krikščioniška, pagal kurią minimi tik jai tinkami faktai ir nutylimi kontroversiniai.

Eusebijaus Istorijoje pateikiamas Konstantino laiškas Nikėjoje 325 m. rengiamam visuotiniam Bažnyčios susirinkimui. Be pagrindinio klausimo – Arijaus skelbto mokymo, kad Viešpats J-šūa esąs D-vo sukurtasis Sūnus, neturintis tos pačios D-viškos Prigimties kaip Tėvas, Susirinkimas svarstė Velykų šventimo datą, nes daugelis Rytų Bažnyčių laikėsi hebrajiško kalendoriaus ir šventė pagal pirmųjų apaštalų praktiką. Imperatoriaus laiškas yra pilnas keiksmų žydų atžvilgiu, vartojama d-vžudžių sąvoka ir tokios reikalo detalės, kad sunku patikėti, jog šis nuo jaunų dienų romėnų karvedys būtų pats išstudijavęs religinius ginčus, juoba kad, nepaisant tikybinio atsivertimo, beveik iki mirties nesikrikštijo (norėdamas mirti be nuodėmės), o pasikrikštijo – pas arijonų vyskupą! Koks tad buvo jo išmanymas net ir po Nikėjos susirinkimo? Jo draugystė su Eusebijumi leidžia įtarti, kad pastarasis ir yra tikras imperatoriaus laiško autorius.

Laiškas šitaip dėsto, kodėl negalima švęsti Velykų kartu su žydais: „… pirmiausiai visiems pasirodė negarbinga, švenčiant šią iškilmingiausią šventę, laikytis papročio žydų, kurie, bjaurūs niekšai! susitepę rankas šlykščiu nusikaltimu, pelnytai apakinti aptemus jų protui. /…/ atiduodu jūsų išmintingai įžvalgai, kad per uolumą ir maldas, niekaip nebūtų leista išniekinti jūsų proto tyrumo bent kuo nors susiderinant su šių išgamų papročiais /…/ kad neturėtume nieko bendra su šių mūsų Viešpaties išdavikų ir žudikų darbais.“

Suvokiant Romos imperatoriaus galią ir norą įgyvendinti atitinkamą Susirinkimo nutarimą, darosi aišku, kad čia anaiptol ne vien tik žydų pakeitimo pagonimis Bažnyčioje teorijos pradžia. Atrodo akivaizdu, kad pirminė apaštalų Bažnyčia pakeičiama naujai įsteigta pasaulio genčių Bažnyčia pagal kažkieno sumąstytą (galbūt paties Eusebijaus) idedologinę schemą.

Tikrai Eusebijus savo Istorijoje išvardija 15 žydų vyskupų Jeruzalėje iki jos sugriovimo, kuomet Palestinoje jau turėjo būti dešimtys tūkstančių žydų krikščionių (plg. tik Pauliaus laikais Apd 2:41, 4:4, 21:20). Jie visi sudarė pirminę Bažnyčią, kuri dingo be pėdsako, nes visi žydai buvo romėnų pagonių išvaryti arba išnaikinti kaip maištininkai. Eusebijus ir vadina juos maištininkais tuo paremdamas pagoniškos Romos teisę valdyti Judėją: maištininkai neva gavo pelnytą bausmę, kaip ir pati Jeruzalė, pervadinta Aelia Capitolina (Kapitolijaus Jupiterio garbei – koks tad stebėtinai „krikščioniškas“ Eusebijaus pritarimas Jeruzalės vardo ištrynimui!)

Čia tiktų persikelti į makabėjų laikus bei prisiminti sukilimą prieš Šventyklą išniekinusį pagonį Antiochą Epifaną. Tada būta helenizuotų žydų, vykdžiusių Antiocho įsakymus, atsisakiusių nuo D-vo, aukojusių išniekintoje Šventykloje kiaules pagonių dievaičiams ir galų gale makabėjų sutriuškintų kartu su graikais. Romėnai irgi išniekino Šventyklą ir ją sugriovė, o žydų sukilėliai darė tą patį, ką ir makabėjai. Būdamas krikščionis, Eusebijus juk galėjo pakartoti Viešpaties žodžius, kad Jeruzalės ir Šventyklos sugriovimas – bausmė už Mesijo atstūmimą: Lk 19:44.

Ne, jo motyvacija kitokia: pabrėžiamas nusikalstamas maištas prieš PAČIUS romėnus! Matyt Eusebijus panašiai buvo romėniškos orientacijos, kaip helenizuoti žydai buvo proseleukidiniai Antiocho laikais. Su jais Eusebijų vienija būtent žydiškos krikščionybės šaknys, kurias jis kaip galėdamas užtušuoja savo Istorijoje, bet Konstantino sukrikščionintoje Romos imperijoje, be abejo, jau mato didingą ateitį sau ir gausiam naujųjų kunigų luomui. Kitaip tariant, jis sako Konstantinui: tai ne mes, graikai ir romėnai, išpažįstantys Kristų, buvome imperijos priešai, bet jie, tie prakeikti žydai!

Nesuprantama, kodėl tuomet jis padaro išimtį Pačiam J-šūa, Jo Motinai, mokiniams ir dar porai dešimčių asmenų – negi jie nebuvo žydai? Panašu, kad krikščionybės siejimas su ST religija bei jos pranašystėmis Eusebijų tik erzino – jis buvo atsidavęs šlovingos romėnų imperijos patriotas: kokie dar žydai, kuo ši ir ankstesniais laikais pagonių niekinta (mat marmurinių dievybių kultūros negarbinanti) „tamsi tautelė“ apskritai čia dėta!*

Panašu, kad naujai įsteigta Nikėjos Bažnyčia iškilo romėnų išblaškytos pirminės krikščionių Bažnyčios sąskaita ją paneigdama, ištrindama net jos atmintį, sutapatindama ją su visa žydų tauta, neva d-vžudiška, kad priskirtų sau jos darbus ir nusikratytų konkurencijos kartu su ST pranašystėmis (neva „panaikintomis“). Toliau Istorijoje Eusebijus pamini ebionitus, kaip tamsią žydų sektą, nors tuo vardu vadinta daugybė išblaškytų skirtingų žydų krikščionių iki pat VII a., naujai įsteigtos Bažnyčios išstumtų taip, kad galų gale turėjo ištirpti daugiausia tarp krikščionių sirų, o tai ir buvo pirmųjų Kristaus sekėjų, Jokūbo ir Petro krikščionių, pabaiga. Naujai įsteigtoji Bažnyčia pradėjo nuo visų apskritai žydų keikimo su išimtimi keliasdešimčiai žmonių. Žydai turėjo tapti pagonimis, ne pagonys – įeiti į D-vo ir žydų Sandorą. Kitokiu atveju jie buvo prakeikti.

Be abejo, senosiose nikėjiškose Bažnyčiose Kristus gelbėjo tikrus krikščionis pagal jų ištikimybę ir meilę Jam, o tai padėjo pildyti pagonis D-vo Karalystėje per paskesnius šimtmečius. Žydų atstūmimas tikriausiai plaukė iš senų laikų institucionalizmo, t.y. požiūrio, pagal kurį tikėjimo priėmimas arba atmetimas tautoje yra tautos vadovų reikalas (plg. dar Jn 12:42–43). Net jei ir 99 % visų žydų būtų priėmę J-šūa‘ Izraelio Mesiju, tačiau karalius ir aukštieji kunigai nebūtų, vis tiek visa tauta būtų buvusi įtariamo Eusebijaus prakeikta kaip d-vžudžiai.

Tačiau institucionalizmas tik paaiškina, bet neteisybės ne pateisina. Todėl matau pagrindą įtarti kelis vadovaujančius asmenis sunkiai nusikaltus rengiant 325 m. Nikėjos susirinkimą. Niekas kitas, išskyrus juos, negalėjo iki tokio laipsnio daugeliui amžių atstumti žydus nuo Kristaus. Už tai naujasis, nebepagoniškas šventikų, bet krikščionių vyskupų elitas gavo apčiuopiamų privilegijų valstybėje, o vėlesni visuotiniai susirinkimai rodo, su kokiu įniršiu buvo kovojama dėl savo pozicijos ir kokios sunkios pasekmės (katedros, turto, net laisvės ir gyvybės netekimas) laukdavo pralaimėjusių dogminiuose ginčuose.

_________________________________________________________

* Beje, po tūkstančio su viršum metų krikščioniškoje Florencijoje viešoje vietoje atsirado nuostabiai tobulo nuogo neapipjaustyto „Dovydo“ marmurinė statula, kartu su Beethoveno himnu dabar priskiriama prie „krikščioniškos Europos“ nepaprastai didingo kultūros paveldo.